„Iki karo mes gyvenome sočiai, o aš dėl sugebėjimo gerai aprūpinti šeimą jaučiau tiek namiškių, tiek giminaičių ir kaimynų pagarbą, o dabar imu grimzti į depresiją – nesugebu susirasti gerai apmokamo darbo, o šeimos maitintoju tapo septyniolikmetis sūnus“, – guodėsi 49 metų Vladimiras Ivančenko.

Šį liūdną vyriškį, vaikštinėjusį netoli nakvynės namų Lvove, kur aš apsistojau, užkalbinau todėl, nes jo šuo pribėgo prašydamas paglostyti ir ilgai nesitraukė. Nori nenori teko susipažinti ir su šuns šeimininku, o šis, sužinojęs, kad esu žurnalistas iš Lietuvos, panoro išsipasakoti apie sunkų savo gyvenimo etapą.

Iki karo V. Ivančenko su žmona ir dviem sūnumis gyveno Kirovogrado regiono sostinėje Kropivnickyje. Kadangi regionas ribojasi su fronto mūšių apimtu Mikolajevo regionu, iš 230 tūkstančių gyventojų turėjusio Kropivnickio į saugesnes vietas pasitraukė beveik pusė žmonių.

Taip padarė ir V. Ivančenko šeima, kurią bėgti paskatino žmonos pusbrolis Andrejus. Pastarasis turi didelę pabėgėlio patirtį, mat gyveno Lisičansko mieste Donecko regione, iš kurio gavo sprukti dar 2014 metais.

Tada vyriškis su šeima pasitraukė į Charkovą, o mūšiams aprimus po poros metų grįžo į Lisičanską. Prasidėjus šiemetinei Rusijos agresijai žmonos pusbrolis veikė labai ryžtingai, per kelias valandas susikrovė svarbiausius daiktus į mašiną ir spruko į Vokietiją.

Kuo greičiau bėgti nuo artėjančios Rusijos kariuomenės jis paragino ir pusseserę, pareiškęs, jog tiems, kas apsispręs bėgti vėliau, bus sunkiau naujoje vietoje ir įsikurti, ir darbą rasti.

„Aš labai nenorėjau bėgti, nes privalėjom palikti savo rankomis statytą ir gerai įrengtą dviejų aukštų namą, be to, privalėjau uždaryti sėkmingą verslą, kuriam išvystyti reikėjo keliolikos metų“, – pasakojo V. Ivančenko.

Vyriškis pagal profesiją yra karo inžinierius, kažkada tarnavo Lietuvoje, Rukloje netoli Kauno. Dėl ligos tačiau anksčiau laiko privalėjo palikti tarnybą ir išeiti į pensiją.

Joje būdamas V. Ivančenka Dniepro upės krantinėje atidarė vien vasaromis veikiantį alaus barą ir tapo Juodosios jūros krevečių didmenininku, veždavusiu jas iš Chersono į Kropivnickio parduotuves.

„Juodosios jūros krevetės yra specifinės, mažos, bet vietiniai jas pamėgo, ypač užsikąsdami prie alaus. Mano aludė vasaromis būdavo pilnutėlė ir duodavo tiek pelno, kad galėjau po to devynis  mėnesius nedirbti“, – su apmaudu prisiminė ankstesnį gyvenimą V. Ivančenko.

Vyriškis į savo namą Kropivnickyje įleido gyventi pabėgėlius iš Chersono ir kas mėnesį juos aplanko, norėdamas įsitikinti, kad deramai elgiamasi su jų turtu. Pats tačiau su žmona ir dviem sūnumis apsigyveno Lvove, į užsienį pabėgusių giminaičių bute.

Vyriškio nuotaiką temdo tai, jog niekaip nesugeba rasti jo sugebėjimus atitinkančio prekeivio darbo, ir todėl yra priverstas samdytis nelegaliu pagalbiniu darbininku statybose. Tačiau dėl problemų su stuburu dirbti įstengia vos kelias dienas per savaitę, gaudamas po 300 grivinų (7,5 euro) už dieną.

„Tai nedaug, tačiau Lvove niekas dabar daugiau ir nemoka, mat norinčių dirbti yra keleriopai daugiau, nei darbo vietų; jei ne vyresnio septyniolikmečio sūnaus Dimos sumanumas, mums tektų badmiriauti, mat iš valstybės kiekvienam šeimos nariui mokamos kasmėnesinės 450 grivinų (11 eurų) pašalpos būtų labai sunku išsiversti“, – sakė  V. Ivančenko.

Vyriškis atskleidė, jog Dima per tarpininkus sugebėjo įsidarbinti programuotoju JAV įmonėje ir kas mėnesį uždirba po septynis šimtus JAV dolerių. Tapęs pilnamečiu vaikinas sudarys tiesioginę sutartį su darbdaviu ir uždirbs du–tris kartus daugiau, o kol kas didesnę dalį jo uždarbio pasiima tarpininkai.

V. Ivančenka didžiuojasi tuo, kad Dima du kartus laimėjo matematikų olimpiadą jų regione ir sugebėjo mokyklą baigti eksternu būdamas šešiolikos metų. Tėvas džiaugiasi ir tuo, kad jaunėlis Sergejus, keturiolikmetis paauglys, irgi įsigudrino internete uždirbti pinigų.

Berniukas populiariuose žaidimuose išvysto susikurtus herojus ir po to juos perparduoda kitiems žaidėjams.

V. Ivančenko norėtų, kad žmona su sūnumis išvyktų į Vakarus, kur jo vaikai baigtų gerus mokslus, tačiau žmona atidėlioja išvyką tikėdamasi, kad karas tuoj baigsis ir jie galės grįžti į savo namus.

„Susiklosčiusi situacija mane labai slegia, vietoje apsukraus verslininko tapau nepilnamečių vaikų išlaikytiniu ir šuns vedžiotoju“, – liūdnai prisipažino V. Ivančenko.

Daugėja bedarbių

Tai, kad Ukrainoje ekonominė situacija prastėja, paskutiniu metu darosi akivaizdu net vaikščiojant didmiesčių gatvėse, mat jose nuolat kas nors prieina prašyti pinigų maistui. Pirmus karo mėnesius to neteko patirti nei Lvove, nei Kijeve, nei Charkove.

Užtat dabar pinigų prašo ir seni, ir jauni, o ypač aktyviai miestuose, esančiuose arčiau fronto, mat čia veiklą nutraukė daug įmonių, o jų darbuotojai neteko pajamų. Nesenai viešint Dnipre teko nakvynės namuose susipažinti su 26 metų Borisu Dovidenko, atvykusiu čia darbo ieškoti iš fronto apsuptyje esančio Kramatorsko.

„Iki karo dirbau kavinėje padavėju, tad bandžiau ir Dnipre tuo užsiimti, tačiau per savaitę nepavyko niekur įsitrinti; po to panorau įsidarbinti statybininku, bet paaiškėjo, kad visos vietos irgi užimtos, tad ryt važiuosiu namo pas tėvus – ten yra daržo gėrybių ir neteks badauti, nors nuolatiniai bombardavimai ir kelia baimę“, – sakė B. Dovidenko.

Į Lvovą iš Selidovo miesto persikraustęs 28 metų Sergejus Cherednichenko džiaugiasi, jog dirbdamas internetinėje JAV įmonėje gali paremti ir Donecko regione likusius tėvus bei sesers šeimą.

„Jei mane pašauks į kariuomenę, nežinau kaip jie išgyvens, bus tragedija“, – baiminosi dėl artimųjų likimo vaikinas.

Kijevo svečių namų „Globus“ administratorė Liudmila Jegorova papasakojo, jog dar pernai įdėjus skelbimą, kad ieškai darbo, tuoj pat sulaukdavo keliolika skambučių, o dabar telefonas tyli. Moteris išsidavė, kad jos alga sumažėjo trečdaliu.

„Anksčiau už tiek nebūčiau sutikusi dirbti, bet dabar neprotestuoju, nes net ir menkas uždarbis karo metu geriau nei nieko, tai yra tam tikras apsidraudimas, kad netektų prašyti išmaldos“, – sakė kijevietė.

L. Jegorova prasitarė, jog rūbų parduotuvės vedėja dirbanti jos teta buvo priversta taupumo sumetimais atleisti trečdalį darbuotojų, o likusiems algas sumažino per pusę.

Apie tai, jog vis sunkiau prisidurti prie pensijos Lvovo gatvėse renkant butelius, prasitarė ir 73 metų pensininkė Nina Vorošilina, pareiškusi, kad labai pagausėjo tokiu būdu norinčių užsidirbti.

Valstybinio užimtumo centro vadovė Jelena Melnik spaudai pareiškė, jog per karą darbo neteko trečdalis žmonių. Nors pareigų neteko įvairių specialybių atstovai, J. Melnik teigimu, labiausiai visgi nukentėjo triūsiantys pačiose paprasčiausiose profesijose – pardavėjai ir remontininkai.

Darbo rinkos ekspertė Marina Abdulina tvirtina, jog šalį ištiko pati didžiausia bedarbystės krizė per nepriklausomybės trisdešimtmetį. Ekspertės teigimu, šiuo metu daugiausia darbo pasiūlymų yra transporto, statybų, logistikos, prekybos srityse bei skambučių centruose, o Kijeve bei Lvove esą kai kurių profesijų atstovų net trūksta.

Darbo rinką tiriančios įmonės „GRC“ duomenimis, vien gegužės mėnesį atlyginimai Ukrainoje sumažėjo nuo 9 iki 53 procentų. Realus atlygis palyginti su kitomis šalimis tapo mažesnis ir dėl silpstančios Ukrainos valiutos grivinos vertės.

Pagal oficialią statistiką gamybinės sferos darbuotojų uždarbis siekia 350, grožio salonų tarnautojos gauna 310, žemės ūkyje uždirbama iki 320, prekybos sektoriuje 310, statybose 290, maitinimo bei turizmo srityse 260, apsaugos firmose 240 eurų.

Realybėje tiek uždirbama vien sostinėje ar toli nuo fronto esančiuose regionuose, o pafrontėje mokama gerokai mažiau, kur ir veikiančių firmų yra nedaug.

Tai, jog Ukrainoje sparčiai daugėja žmonių, išgyvenančių maisto ir materialinius trūkumus, patvirtino ir naujausias Jungtinių tautų organizacijos (JTO) pranešimas. JTO humanitarinės pagalbos Ukrainai koordinatorė Osnat Lubrani pareiškė, jog maisto, pastogės, rūbų, vaistų ar gydymo pagalba yra reikalinga šešiolikai milijonų ukrainiečių.

Tai reiškia, kad humanitarinė pagalba yra reikalinga net keturiasdešimčiai procentų šalies gyventojų. Iki karo Ukrainoje gyveno 44 milijonai žmonių, iš kurių prasidėjus Rusijos agresijai 5,3 mln. emigravo ir pasiliko kitose šalyse.

Dar šeši milijonai gyventojų persikėlė į saugesnius tėvynės regionus, iš kurių penki milijonai vėliau grįžo namo, tačiau didelė jų dalis negali rasti darbo ar neįstengia susiremontuoti apgriauto būsto. Su tokiomis problemomis susiduria ir grįžusieji į tėvynę iš užsienio.

Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Lvovo, Ukraina