Sparčiai pašliję Jungtinių Valstijų ir Turkijos santykiai gali turėti rimtų padarinių tolesniam NATO narių bendradarbiavimui. Vakarų spaudoje jau keliama prielaida, kad Turkija gali tapti pleištu Rusijos rankose, kuriuo bus mėginama perskelti aljanso vienybę.

Nelemtas pokalbis

Vakarų spaudos teigimu, formaliai šios didžiausios per keletą dešimtmečių Amerikos ir Turkijos diplomatinių santykių krizės ištakos siekia liepą, kai JAV prezidentas Donaldas Trumpas per NATO valstybių vadovų susitikimą trumpai šnektelėjo su Turkijos lyderiu Recepu Tayyipu Erdoğanu. Informuotų šaltinių teigimu, Turkijos prezidentas tada paprašė, kad D.Trumpas pasinaudotų savo įtaka Izraelio premjerui Benjaminui Netanyahu ir padėtų išlaisvinti Izraelio kalėjime laikomą Turkijos pilietę Ebru Özkan, įtariamą dėl ryšių su palestiniečių islamistų organizacija „Hamas“. D.Trumpas savo ruožtu išreiškė norą, kad Turkija mainais paleistų į laisvę amerikietį pastorių Andrew Brunsoną, daugiau nei 20 metų gyvenantį šioje šalyje. A.Brunsonas buvo suimtas dėl tariamo dalyvavimo 2016 m. perversme, kai dalis turkų kariškių mėgino pašalinti iš valdžios R.T.Erdoğaną. Vašingtonas, beje, tokią prielaidą tvirtai neigia ir tvirtina, kad A.Brunsonas yra nekaltas, jis laikomas kalėjime kaip įkaitas. Manoma, kad Turkijos lyderis planavo jį iškeisti į didžiausią savo politinį priešininką, JAV gyvenantį turkų pamokslininką Fethullah Güleną.

Jau kitą dieną po JAV ir Turkijos prezidento pokalbio E.Özkan iš kalėjimo Izraelyje buvo paleista į laisvę, tačiau A.Brunsonas laisvės neišvydo nei tą dieną, nei po savaitės ir dar vėliau. Turkijos valdžia, tiesa, paleido jį iš kalėjimo, bet skyrė namų areštą. Apžvalgininkai, aiškinęsi galimos Amerikos ir Turkijos santykių krizės priežastis, spėja, kad arba D.Trumpas ir R.T.Erdoğanas nesuprato vienas kito, kai tarėsi dėl dviejų žmonių likimo, arba Turkijos lyderis nesilaikė pažado. Kad ir kaip būtų, JAV prezidentas A.Brunsono klausimo nepamiršo. Jis tuščiai pralaukė mėnesį.  Diplomatiniais kanalais nepavykus rasti sprendimo, į Vašingtoną derybų dėl A.Brunsono buvo atvykę Turkijos atstovai. Tačiau ir jos baigėsi be rezultatų. D.Trumpas, matyt, tai palaikė asmeniniu įžeidimu ir nedelsdamas ėmėsi veiksmų. JAV prezidentas pranešė dvigubai padidinantis importo tarifus iš Turkijos įvežamam plienui ir aliuminiui. Šis žingsnis ir kieta JAV oficialiųjų atstovų retorika Ankaros adresu smarkiai pakirto Turkijos nacionalinės valiutos kursą – jos kursas dolerio atžvilgiu per vieną dieną nusmuko 17 proc.

Popierinis tigras

Tai buvo itin skaudus smūgis Turkijos sultonu vadinamo R.T. Erdoğano savimeilei. Jis tokį D.Trumpo sprendimą pavadino „peilio dūriu į nugarą“ ir paragino turkus susitelkti ekonominio karo su Amerika akivaizdoje. „Jie turi dolerių, o mes turime savo žmones, teisingumą ir Dievą. Ekonominis karas mums baigsis sėkmingai“, – pareiškė R.T.Erdoğanas.

Užgautos Turkijos lyderio ambicijos, matyt, trukdė rasti racionalią išeitį iš susidariusios padėties, nes eskalacija įgavo dar didesnį pagreitį. Ir Vašingtone, ir Ankaroje nuskambėję oficialūs pareiškimai patvirtino, kad nė viena pusė nesiruošia atsitraukti. Vokietijos dienraštis „Tagesspiegel“ šia proga palygino R.T.Erdoğaną su popieriniu tigru, kuris riaumoja grasindamas nutraukti sąjungą su Amerika ir galutinai nusisukti nuo Vakarų. Tačiau ar iš tikrųjų Turkijos pozicijos tokios stiprios?

Dienraštis atkreipė dėmesį, kad incidentas su A.Brunsonu tebuvo paskutinis lašas, perpildęs Vašingtono kantrybės taurę. Dvipusiai santykiai esą akivaizdžiai pradėjo šlyti dar prieš kelerius metus, kai Turkijos lyderis ėmė ieškoti draugystės su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu ir paskelbė nusprendęs įsigyti naujų rusiškų oro gynybos raketinių kompleksų „S-400“. Jungtinės Valstijos griežtai sukritikavo tokį sprendimą, nes NATO šalis užsimojo savo gynybą stiprinti tikėtinų aljanso priešininkų ginkluote. Vašingtono nepasitenkinimą taip pat padidino Ankaros nenoras prisijungti prie atnaujintų Amerikos sankcijų Iranui ir interesų konfliktas Sirijoje: amerikiečiai remia kurdų sukilėlius, o Turkija laiko juos teroristais ir vykdo prieš juos karines operacijas.

Laukia sunkūs laikai

Apžvalgininkai teigia, kad JAV panorėjusios gali imtis dar didesnio ekonominio spaudimo Turkijai, pavyzdžiui, atšaukti turkų kompanijoms taikomą palankiausią prieigos prie Amerikos rinkos režimą.  Galimų JAV atsakomųjų priemonių – R.T.Erdoğanas atvirai pagrasino uždrausti amerikietiškų elektronikos prekių importą – pasirinkimas labai platus, dviejų valstybių ekonominis potencialas tiesiog nepalyginamas. Nors Turkijos lyderis tvirtina, kad jo šalis laimės ekonominį karą, dolerio atžvilgiu nervingai trūkčiojantis turkiškos liros kursas pranašauja sunkius laikus šalies ekonomikai. O juk buvęs futbolininkas, aukštojo išsilavinimo taip ir neįgijęs R.T.Erdoğanas į politinį olimpą pateko būtent ekonomikos nuosmukio metais, kai rinkėjai patikėjo buvusio Stambulo mero įkurtos Teisingumo ir plėtros partijos pažadais sukurti stiprią, klestinčią šalį, besiremiančią islamo vertybėmis.

Kaip neretai būna, po keliolikos metų R.T.Erdoğano ir jo šalininkų politinis kursas atvedė prie dar vieno autokratinio režimo, nuožmiai persekiojančio kitaminčius ir opoziciją. Teisingumo liko dar mažiau, o ir plėtra, tiek socialinė, tiek ekonominė, labai abejotina. Ekonomiką purto dviženklė infliacija, centrinis bankas, kuriam vadovauja R.T.Erdoğano žentas, nesiima jokių priemonių jai pažaboti. Šalies einamosios sąskaitos deficitas yra vienas didžiausių pasaulyje, įmonių paskolos užsienio valiuta siekia apie 40 proc. šalies BVP, prastėjanti ekonominė situacija ir milžiniškos skolos Turkijai nepalieka kitos išeities, kaip tik prašyti tarptautinių finansinių institucijų pagalbos. O JAV atstovų balsas jose dažnai yra lemiamas. Visi supranta, kad vienvaldis Turkijos lyderis atsidūrė nepavydėtinoje situacijoje: politinių imtynių su Amerika rezultatas pernelyg aiškus. Tačiau būtent tai ir kelia didžiausią nerimą: ar NATO gairėmis nužymėtas vakarietiškas Ankaros politinis kursas dėl sultono ambicijų nebus pakeistas į visiškai priešingą?