Sultonu vadinamas Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas laimėjo referendumą dėl savo įgaliojimų išplėtimo. Dabar jis gali tvirta ranka valdyti šalį iki 2029 metų.

Lemtingasis „taip“

Šių metų balandžio 16-oji tapo labai svarbia data Turkijos istorijoje. Daugelis apžvalgininkų tvirtina, kad tą dieną šalyje įvykęs referendumas dėl Konstitucijos pataisų Turkijos politinę sistemą pakeis labiausiai nuo 1923 metų, kai buvo paskelbta Turkijos respublika. Kai kurie net mano, kad prie referendumo urnų atėję turkai, 51,4 proc. balsų prieš 48,6 proc. nubalsavę už konstitucinę reformą, valstybės sąrangą pakeitė labiausiai nuo 1876 metų, kai buvo priimta pirmoji Osmanų imperijos Konstitucija.

Suprantama, kad rimtos permainos bet kurios šalies gyvenime sutinkamos nevienareikšmiai. Turkija – ne išimtis: prezidento Recepo Tayyipo Erdogano šalininkai, balsavę už Turkijos pavertimą prezidentine respublika, laimėjo labai nedidele persvara. Kol kas paskelbti tik pirminiai referendumo rezultatai, gauti suskaičiavus 99,97 proc. balsų. Akivaizdu, kad dar nesuskaičiuotų biuletenių dalis nieko nepakeis, tačiau iškart po pirminių rezultatų paskelbimo į Turkijos miestų gatves plūstelėjo jais nepatenkinti žmonės. Demonstrantai kaltino valdžią suklastojus referendumo rezultatus. Didžiausia šalies opozicinė jėga, Respublikonų liaudies partija, atsisakė juos pripažinti ir pareikalavo perskaičiuoti 60 proc. balsų. Nepasitikėjimą sustiprino ir faktas, kad didžiausių šalies miestų – Stambulo, Ankaros ir Izmiro – gyventojai balsavo prieš siūlomas Konstitucijos pataisas. Tai, kad referendume dalyvavo net 85 proc. Turkijos rinkėjų, rodo, jog turkai puikiai suprato šio tautos sprendimo svarbą.

Scanpix nuotr.

Išplės galias

Referendumo dalyviai turėjo ištarti „taip“ arba „ne“ aštuoniolikai pasiūlytų Turkijos Konstitucijos pataisų, kurias pateikė valdančioji Teisingumo ir plėtros partija ir Nacionalistų judėjimo partija. Šios pataisos dabartinį pusiau parlamentinį šalies valdymo modelį, kuriame labai svarbus vaidmuo tenka ministrui pirmininkui, keičia prezidentinio valdymo sistema. Premjero postas panaikinamas. Visa vykdomoji valdžia pereina į šalies prezidento rankas. Nors parlamento narių skaičius padidės nuo 550 iki 600, jo politinė įtaka smarkiai susilpnės. Prezidentas galės išlaikyti politinius ryšius su savo partija, o tai reiškia, kad R.T.Erdoganas galės ir toliau oficialiai likti valdančiosios Teisingumo ir plėtros partijos lyderiu. Prezidentas galės savo nuožiūra skirti ir atleisti Vyriausybės narius, Aukščiausiojo Teismo teisėjus, Generalinį prokurorą ir kitus svarbiausius teisėsaugos pareigūnus. Jis taip pat gaus konstitucinę teisę formuoti šalies biudžetą, savo įsakais priimti tam tikrus įstatymus, skelbti šalyje nepaprastąją padėtį ir paleisti parlamentą. Įdomu, kad nuo šiol Turkijos prezidentas galės savo nuožiūra skirti net šalies universitetų rektorius – toks dalykas tiesiog neįsivaizduojamas demokratinėse Vakarų šalyse.

Pataisytoji Konstitucija neleis parlamento nariams nušalinti ministrų ir net inicijuoti jų atžvilgiu parlamentinių tyrimų. Tiesa, parlamentinė dauguma turės teisę inicijuoti apkaltą prezidentui arba pradėti jo veiklos tyrimą, tačiau tam, kad būtų panaikinta prezidento neliečiamybė ir jis būtų perduotas į teisingumo rankas, reikės dviejų trečdalių parlamento narių balsų.

Taigi iš esmės nuo šio pavasario Turkija oficialiai pradeda konstitucinį politinės sistemos pertvarkymo procesą, kuris ją pavers stipraus prezidentinio valdymo šalimi. Referendumu priimti Konstitucijos pataisymai bus įdiegti ir įsigalios per artimiausius 2 metus. Tai bus vadinamasis pereinamasis laikotarpis. Numatytoji konstitucinė reforma bus užbaigta 2019 metais – tais pačiais, kai baigsis dabartinė R.T.Erdogano 5 metų kadencija. Bus surengti nauji prezidento rinkimai, ir jei R.T.Erdoganas juos laimės (o tuo abejoti kažin ar vertėtų), jis vadovauti Turkijai galės dar bent dvi kadencijas, iki pat 2027-ųjų. Tada jam bus 75 metai, iš kurių 24 metus jis būtų praleidęs valdžioje: iš pradžių kaip šalies premjeras, vėliau – kaip prezidentas.

Islamo karvedys

Apžvalgininkai atkreipia dėmesį, kad tokiu atveju R.T.Erdoganas Turkiją valdytų kone dvigubai ilgiau už šiuolaikinės Turkijos tėvu vadinamą Mustafą Atatiurką. Dabartinis prezidentas gali Turkijos ateitį pakeisti labiau, nei bet kuri ankstesnė politinė figūra per praėjusį šimtmetį. Svarbiausias klausimas – kokia Turkija taps per artimiausią dešimtmetį? Labai didelė tikimybė, kad joje iš esmės nebeliks demokratijoms privalomų politinės galios atsvarų ir saugiklių: apie tai verčia manyti autokratišku valdymo stiliumi garsėjančio R.T.Erdogano politinė praktika. Pirmą kartą viešai apie būtinybę paversti Turkiją prezidentine respublika atitinkamai pakeitus jos Konstituciją jis prabilo iškart po 2000-ųjų. Tačiau toks siūlymas sulaukė tuo metu dar politiškai įtakingos šalies kariuomenės pasipriešinimo, be to, Turkija derėjosi su ES dėl narystės, o R.T.Erdogano vadovaujama Teisingumo ir plėtros partija dar neturėjo didelio piliečių palaikymo.

Tapęs premjeru, jis 2007 ir 2010 metais vis dėlto sulaukė svarbių pergalių referendumuose dėl Konstitucijos pakeitimų: nors tuometinis prezidentas AhmetasNecdetas Sezeras priešinosi, R.T.Erdoganas pasiekė, kad būtų pakeista prezidento rinkimų tvarka ir tam pačiam asmeniui būtų leista šias pareigas eiti dvi kadencijas. Vėliau referendumu buvo stipriai apribotos kariuomenės galimybės daryti įtaką politiniam gyvenimui. Atrodė, kad tai logiškas sprendimas, nes Turkijoje per pastaruosius 50 metų buvo įvykdyti 5 kariniai perversmai. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad R.T.Erdoganas paprasčiausiai pašalino kliūtį, trukdančią jam pasaulietinę Turkiją transformuoti į konservatyvią islamo valstybę, turinčią tapti dominuojančia jėga visame regione. Kariuomenė visą laiką tvirtai saugojo pagrindinį M.Atatiurko palikimą – Turkijos kaip pasaulietinės valstybės politinį modelį. „Mečetės – tai mūsų kareivinės, jų kupolai – mūsų šalmai, minaretai – mūsų durtuvai, o tikintieji – tai mūsų kariai“, – kartą pareiškė R.T.Erdoganas. Ką gi, pagaliau šis islamo karvedys galės konstituciškai įteisinti per praėjusį dešimtmetį, ypač po nepavykusio 2016-ųjų pučo (daug kas mano, kad jis pats jį inscenizavo), savo rankose sutelktą milžinišką valdžią. 2016 m. Turkijoje pradėtas neregėto masto politinis valymas: per jį nukentėjo ne tik kariškiai, teisėtvarkos pareigūnai, bet ir dešimtys tūkstančių dėstytojų, mokytojų, kitų R.T.Erdoganą kritiškai vertinančios šviesuomenės atstovų. Jam tapus vienvaldžiu šalies lyderiu, politinė opozicija turės dar labiau susigūžti arba bėgti iš tėvynės.

Raktai pas sultoną

Ką Turkijos virtimas prezidentine respublika galėtų reikšti Europai ir NATO? Viena vertus, „sultono“ ambicijomis ir visišku nesitvardymu (prisiminkime Vokietijai ir Nyderlandams neseniai jo lipdytas „nacizmo“ etiketes) garsėjančio R.T. Erdogano vadovaujamos Turkijos politinis kursas turėtų būti aiškesnis ir geriau prognozuojamas. Kita vertus, „sultono“ rankose lieka vartai nuo Europos: jo įsakymu per vieną naktį Turkija gali vėl atverti savo sienas ir užtvindyti ES nauju pabėgėlių srautu. Demokratines valstybes vienijančiame NATO klube, matyt, teks priprasti prie kitokio „sultono“ etiketo – ir, regis, tam jau ruošiamasi: pirmadienį Turkijos prezidentas sulaukė JAV vadovo Donaldo Trumpo skambučio ir sveikinimų su pergale referendume. Abiejų šalių lyderiai susitarė asmeniškai susitikti prieš gegužę vyksiantį NATO viršūnių susitikimą Briuselyje.