Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Trys Europos krizės

Šįkart pratęsiu italų filosofo, istoriko, politologo Roberto Esposito mintis apie tris Europą krečiančias krizes – ekonominę, kurią plačiau apžvelgiau aną kartą, ir masinės imigracijos bei fundamentalistinio teroro krizes, nuo kurių pradėsiu šįkart.

„Nė vieno iš šių dviejų dalykų – masinės imigracijos ir fundamentalistinio teroro – negalima įveikti be dalijimosi informacija tarp nacionalinių valstybių ir be veiksmingos koordinacijos tarp pradinio migrantų priėmimo ir patikrinimo stočių. Ir tik sustiprinta išorinių sienų kontrolė teikia realią galimybę vidaus sienas laikyti atviras.

Tuo pačiu vieningas bėglių srautų iš karo ir vargo apniktų sričių valdymas yra būtina sąlyga tam, kad Europos šalys teisingai pasidalytų pabėgėlių keliama našta ir palengvintų jau nebepakeliamą situaciją Europos pietinio  pasienio regionuose.

Tas pats galioja ir terorizmui. Jokių spragų neturintis dalijimasis informacija tarp šalių narių ir bendra užsienio politika yra privalomos sąlygos tam, kad teroristų atakos būtų sužlugdomos ir teroristų strategijoms veiksmingai pasipriešinama.

Vėliausi įvykiai Belgijoje ir Prancūzijoje akivaizdžiausiai parodo, kokias nelemtas pasekmes gali turėti kurioje nors vienoje valstybėje vykstantis organizacinio ir politinio suirimo procesas. Panašių ar dar rimtesnių pasekmių visai Europai galime tikėtis ir dėl trūkstamos koordinacijos tarp didesnio skaičiaus Europos Sąjungos šalių narių.

Vis dėlto lemiamas klausimas, į kurį šiandien sunku vienareikšmiškai atsakyti, yra toks: ar galima įsivaizduoti, jog tai, kas nebuvo sukurta per keletą dešimtmečių, galės įvykiams spaudžiant atsirasti per kelis mėnesius?

Netikrumas šiuo klausimu gundo daugelį išvis atsitraukti iš integracijos fronto ir pataikauti visą Europą apėmusiems antipolitiškam populizmui ir nacionalistiniams polinkiams.

Europos Sąjungoje išplitusios antieuropietiškos nuotaikos atima likusioms politinėms partijoms drąsą užimti aiškią proeuropietišką poziciją. Uždaryti sienas ir pasiduoti iliuzijai, kad taip pastatoma damba prieš besitvenkiantį potvynį, vilioja labiau negu įsivaizduoti naujus, ligi šiol dar nebandytus sprendimus.

Tačiau kaip tik krizės intensyvumas gali padėti rasti išeitį iš susidariusios situacijos. Taip Europos tūkstantmetės istorijos kritiškose ir tragiškose fazėse jau ne kartą yra įvykę.

Argi ne religijų karai XVII amžiuje vedė prie viešosios europietiškosios teisės (ius publicum europaeum) susikūrimo? Argi pirmasis europietiškosios federacijos projektas negimė Italijos Ventotenės saloje, kai kitur dar siautėjo Antrasis pasaulinis karas?

Spaudžiant bėdai, kartais esame priversti užbėgti už akių procesams, kurie geresniais laikais gali pasirodyti išvengiami ar bent įmanomi atidėti.

Jei taip, tai masinės imigracijos ir terorizmo susikryžiavimo sukelta biopolitinė krizė gali privesti kaip tik prie to, ką ekonominė krizė pati viena neįstengė pradėti vykdyti: tai Europos Sąjungos šalių sutelkimas nauju pagrindu – būtent, europietiška fiskaline (biudžeto) politika, kuri silpnesnėms šalims narėms efektyviai padėtų.

Tai atvertų horizontą visiems. Migracijos politikos suvienodinimas, nacionalinių teisėsaugos įstaigų integravimas teroristinių nusikaltimų srityje ir europietiškosios policijos organų sukūrimas išorinėms sienoms saugoti – tai galimos ir būtinos priemonės spręsti problemoms, kurių jokia Europos valstybė nepajėgtų įveikti viena.

Žinoma, tai „avarinės“ priemonės, kurios pasirodytų visiškai nepakankamos, kol jos atjungtos nuo bendros politikos ir visų pirma nuo bendro horizonto. Tik toks horizontas gali Europai ne tik pasiūlyti naują plėtros perspektyvą, bet ir prisidėti prie netoleruotinos prarajos tarp turtingesnių ir vargingesnių šalių ir kartais pačių šalių viduje pašalinimo.

Tam, kad prie šio tikslo priartėtume, reikia dviguboje, susikryžiavusioje politinėje ir ekonominėje plotmėje išsiskleidžiančios naujos strategijos. Konkrečiai kalbant, tai reiškia, jog ekonominės priemonės (atnaujinta valiutos politika, resursų ir galių investuoti perkėlimas silpnesniųjų šalių link, bendra biudžeto politika darnios plėtros labui) privalo turėti tikslų ir tikslingą politinį bruožą.

Europai reikia ne taupyti, o iš naujo atrasti keinsizmą (Johno Maynardo Keyneso sukurtą ekonomikos teoriją). Toks skolų finansuojamas  investavimas, bet ne diržų suveržimas, ir yra tai, ko šią valandą (ir ateinantį dešimtmetį) mano požiūriu reikia“, –  rašo R. Esposito Šveicarijos laikraštyje „Neue Zürcher“.

Jis priduria, jog „tokį ūkio restruktūrizavimo projektą būtų galima  įgyvendinti tik tuo atveju, jei pavyktų sukurti politinę jėgą, kuri save pateiktų kaip alternatyvą konservatyviajam krikščionių demokratų ir socialdemokratų aljansui ir drauge sugebėtų įtraukti radikalesnes politines grupes bei judėjimus.

Tik tokia ambicinga programa, sugebanti įtvirtinti saitus skersai išilgai Europos kraštų, galėtų įveikti tą varginantį kontrastą tarp globalizmo entuziastų ir nacionalinio suvereniteto gynėjų, o šis kontrastas, kaip žinia, šiandien nemenkai silpnina ir Europos Sąjungą, ir jos šalis nares.

Tačiau atstovavimą tautos interesams nevalia perleisti populistinėms, antidemokratinėms, rasistinėms partijoms. Juk reikia palaužti netikrą priešpriešą tarp tautinių valstybių ir europietiškosios demokratijos. Jos – nacionalinė demokratija ir europietiškoji demokratija – turi viena kitą palaikyti, o ne griauti.

 

M. Drunga

Mykolo Drungos užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.

Rekomenduojami video