Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Tragedijoje užstrigęs Černobylis – mirtini griuvėsiai, kurių daugiau nebepamatysite

Černobylio zona – 30 kilometrų spindulio teritorija aplink atominę elektrinę, kurią jau 30 metų žino visas pasaulis. Čia laikas sustojo nuo tada, kai sprogęs reaktorius negrįžtamai pakeitė ir sukrėtė Europą. Žemynas buvo paženklintas precedento neturinčia atominės katastrofos žyme.

Ir tai – ne baisiausia. Katastrofa paženklino ir žmones – radiacijos sukeltos ligos ir apsigimimai tebėra ginčų objektas, nes tikrojo paveiktųjų skaičiaus niekas taip ir nežino. O jis svyruoja nuo 4 tūkstančių (Jungtinių Tautų duomenys 2005 metais) iki 100 tūkstančių (aplinkosaugos organizacijos „Greenpeace“ skaičiavimai). Šią savaitę ant sprogusio Černobylio atominės jėgainės 4-ojo reaktoriaus užstumtas naujas gaubtas – didžiausia pasaulyje slankioji metalinė konstrukcija.

Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko remto projektu siekta, kad 1,5 milijardo eurų kainavęs už Niujorko Laisvės statulą aukštesnis (108 metrai) ir net tris kartus už Eifelio bokštą sunkesnis (36 tūkstančiai tonų) gaubtas saugotų ateities kartas Europoje nuo radiacijos. Senasis apgriuvęs sarkofagas iš plieno ir betono iro jau maždaug du dešimtmečius ir ėmė kilti pakartotinės radioaktyviosios taršos pavojus Europai.

Tiesa, nepaisant pavojų, zona jau kelerius metus buvo tarsi atskiras pasaulis, nuo kitos ukrainietiškos realybės atribota tvoromis, sienomis ir patikros punktais. Tai ją pavertė ir tikra įdomybe – oficialios ekskursijos į zoną tapo smalsuolių džiaugsmu. Einant išvalytais takais, lankant leidžiamas vietas, čia galima trumpai prisiliesti prie Sovietų Sąjungos, Černobylio atominės elektrinės ir pačios tragedijos istorijos. Ir visai nesvarbu, kodėl tai darai – iš meilės istorijai, susidomėjimo „Stalker” žaidimu, ar ieškodamas ekstremalių patirčių – Černobylis turi kai ką tokio, ko ilgai nepamiršite.

Juokai su gąsdinimo prieskoniu

Susidūrimas su Černobylio zonos ir ten keliaujančiųjų vertinimais prasideda kur kas anksčiau, nei ten patenki. Ir netgi tie, kurie nesidomi naujausia informacija apie dabartinę elektrinės situaciją, apie vykimą „į zoną” turi labai tvirtą nuomonę. “Ar tu bent supranti, kad važiuoji ten, kur dauguma normalių žmonių nė nepagalvotų kelti koją?” - mandagesne ar aštresne formuluote skamba klausimas iš visų pusių. Kartais kalbas palydi ir veiksmai – nes vykimo entuziastas staiga persigalvoja.

“Labai noriu, bet va, žmona neleidžia. Sako, kad dar norės sveikų vaikų”, - sako tvirtas vyras. Taip, tai nelabai drąsinantis pasakymas, ypač jei jis palydimas kokiu ne itin skaniu anekdotu apie apsigimimus. Kitas lygmuo – „netikę pajuokavimai”, skambantys Ukrainos pasienyje. Vaikinai iš grupės patraukė dokumentų tikrintojos dėmesį – ji norėjo žinoti, ką veiksime Ukrainoje. Atsakius, kad vykstame į Černobylį, ji tik pakėlė antakį – ko ten? Atsakymas aiškus – nes įdomu. „Hmz, o paskui būsite moterims neįdomūs”, - nevyniodama žodžių į vatą rėžė pareigūnė. Ir suprask, kad nori, ar jiems šiaip toks turizmas nepatinka, ar ji nuoširdžiai nusistebėjo tokiu turistų kvailumu ir bandė įspėti.

Grįžimas į praeitį

Į Černobylio zoną patekti ne taip paprasta – būtini leidimai ir lydintys pareigūnai. Privažiavus zoną ribojančią sieną, spygliuotos vielos tvorą ir postą supranti, kad tiesiog sugalvojęs čia nepasivaikščiosi. Stoviniuojantys ir dokumentus tikrinantys milicijos pareigūnai rūsčiais veidais kruopščiai tikrina grupės sąrašus. Leidimas pajudėti duotas – pravažiavę punktą įvažiuojame į zoną, iš kurios buvo evakuoti žmonės.

Net neprivažiavus tokių lankytinų objektų kaip antena „Duga” ar Pripetės miestas, aplinka lankytoją nusviedžia 30 metų į praeitį. Čia tebestovi Lenino skulptūra, tebekabo propagandiniai plakatai apie gerovę ir tvarką Sovietų Sąjungoje, pamažu byra modernizacijos nepaliesti sovietinio stiliaus pastatai. Čia atgyja ta istorija, kuri per paskutinį Sovietų Sąjungos gyvavimo penkmetį gimusiems žmonėms buvo taip arti ir tuo pačiu labai toli. Nes atmintyje lyg ir išlikę herbai ir raudonos žvaigždės, bet jei juos atsimeni, tai greičiausiai iš kokių pašaipų arba net naikinimo perspektyvos.

Cypiantis dozimetras

Černobylio zona – vieta, kur susiduri su mirtinu priešu, tarsi nužengusiu iš fantastinio filmo. Iš tokio, kuriame žmonės kovoja su kuo nors, ko nemato, neužuodžia, neapčiuopia ir netgi nejaučia. Ir tik kraupus radiacijos ženkliukas čia skelbia, kad kažkas yra kitaip. Radioaktyvaus fono matavimui imi dozimetrą: esminis skaičius – 0,3 mikrosivertai per valandą. Tai maksimali leidžiama radiacija. Tačiau valyta ir netgi turistams dabar paruošta Černobylio zona turi savo paslapčių. Vaikštant leidžiamose teritorijose yra „taškų” , kur padėjus dozimetrą skaičiai akyse ima augti taip, kad nejučia imi laukti, kada jie sustos. Tai vietos, kur yra nukritę radioaktyvios dalelės.

Tai pamačius nebekyla klausimų, kodėl zonoje nepatartina dėvėti šortus ar marškinėlius trumpomis rankovėmis, negalima bet kur eiti, sėsti ir pan. Žingsnis nuo nurodomo tako, jei rankose neturi dozimetro ir juo nemojuoji į visas puses, gali pakoreguoti radiacijos, kurią šiais metais gausite, dozę. O jos poveikis sveikatai prasideda nuo cheminių procesų kraujyje kitimo iki mirties. Įdomius parodymus dozimetrai rodo ir žengiant artyn „Rudojo miško” ar avariją patyrusio reaktoriaus. Einant link abiejų objektų skaičiai dozimetro ekrane nuo maksimalios leidžiamos 0,3 ribos kyla link mažiausiai 4-8 mikrosivertų. Taigi radiacija čia, kur galima eiti net su lydinčių pareigūnų oficialiu leidimu, jau daugiau nei maždaug 15-30 kartų viršija normą.

Tragedijos emocija

Vaikštant po Pripetę, landžiojant po mokyklų, sporto salių ar gamyklų griuvėsius nė akimirkai neapleidžia keistas jausmas. Tarsi po ypatingą muziejų vaikštai ten, iš kur žmonės bėgo vejami kraupios tragedijos, palikę viską, ką turėjo. Dabar čia atvykėliams didesnę grėsmę nei radiacija kelia griūvantys pastatai. Žinoma, tuo atveju, jei su ar be lydinčiųjų pareigūnų žinios neini ten, kur radiacija tebėra didelė – pavyzdžiui, požemiuose ligoninės, kur yra ant sprogusio reaktoriaus stogo iš karto po nelaimės dirbusių likvidatorių drabužiai.

Vis tik didžiausią įspūdi palieka ne tai, ir net ne milžiniškoji radiolokacinė antena „Duga“, kurią sovietai naudojo amerikiečių šnipinėjimui (sekė, ar iš JAV nepaleidžiamos tolimojo nuotolio raketos). Gamta zonoje pamažu atsigauna, o žmogus vis dar nyksta. Geras to pavyzdys yra kanale netoli pačios elektrinės gyvenantys milžiniški šamai. Iki mitinių pabaisų jiems, sprendžiant iš dydžio, ne taip ir toli. Skirtumas tik tas, kad jie tikrai ne dievų prakeiksmas žmonėms, o tiesiog klestinti rūšis ten, kur nėra jokių natūralių priešų, o sąlygos gyventi tiesiog puikios, nes turistai nevengia juos pavaišinti kepalu duonos ar sausainiais. Tuo tarpu sutikti žmonės palieka nenusakomą įspūdį.

Lydintis pareigūnas tarsi nesureikšmina nei savo darbo vietos, nei kasdienybės. Bet net oficiali informacija apie elektrinėje tebedirbančius asmenis skamba kraupiai. Darbo sutarčių laikas šioje radiacija užterštoje aplinkoje skaičiuojamas savaitėmis, valandomis ir minutėmis dėl pavojingų darbo sąlygų. Nors uždarbis, vertinant Ukrainos mastais, nėra blogas, bet jo kaina – sveikata. Ir tai aiškiai matyti iš veidų tų, kurių pakalbinti nepavyko – sukumpę pavargę žmonės būriavosi prie Černobylio parduotuvės, kurioje tik nuo 19 valandos vakaro (kai baigiasi darbai), galima nusipirkti alkoholio.

Jurgita Čepulytė

Rekomenduojami video