„Titaniko“ katastrofa yra neabejotinai vienas iš žinomiausių įvykių pasaulio istorijoje. Ši katastrofa nusinešė tūkstančius gyvybių, o išgyvenusiems visam gyvenimui paliko žymę. Kai kurie kovojo su stichija iki pat pabaigos, padėdami išsigelbėti kitiems žmonėms, o kai kurie, sąmoningai ar supanikavę, pasirinko savo pačių kailio gelbėjimą.
Tą baisią naktį kraują stingdančios ledinės Atlanto vandenyno bangos tapo pačių įvairiausių žmonijos moralės pavyzdžių – nuo didvyriško heroizmo iki pražūtingo bailumo ir niekšiškumo, rašoma „The Richest“. J. Bruce Ismay, verslininkas, „Wall Star Line“, kuriai priklausė „Titanikas“.
Aukščiausias pareigas užėmęs vadovas, kuris išliko gyvas J. B. Ismay’us buvo apkaltintas tuo, kad sėdo į gelbėjimosi valtį, pamiršęs moteris ir vaikus.
Spauda taip pat įtarė, kad būtent jis ir liepė laivo kapitonui padidinti greitį tragedijos naktį. Šio verslininko reikalavimu laive buvo sumažintas gelbėjimosi laivų skaičius, kad galėtų sutalpinti kuo daugiau keleivių. Vietoje numatytų 48 valčių buvo palikta 20.
Kuomet išgelbėtus asmenis perkėlė iš valčių į laivus, J. B. Ismay’us pareikalavo suteikti jam atskirą kajutę ir didžiąją laiko dalį praleido apsvaigęs nuo opiumo. J. Bruce’as Ismay’us JAV žiniasklaidoje yra pramintas „didžiausiu Titaniko bailiu“.
„Titaniko“ katastrofa (nuotr. Vida Press)
Danielis Buckley apsimetė moterimi
Kartu su dar keliais vyras D. Buckley įšoko į gelbėjimosi valtį. Tačiau jūreiviai pareikalavo užleisti vietą moterims ir vaikams. Tačiau Danielis pradėjo verkti ir pasislėpė tarp kitų susirinkusių keleivių. Vėliau jis pats pasakojo, kad vienai moteriai jo pagailo ir jam ant galvos užmetė savo skraistę. Daugelis kartu su juo įšokusių vyrų buvo ištempti atgal į denį, į kai kuriuos jų netgi buvo paleistos kulkos, tačiau D. Buckley bendrame chaose nepastebėjo – palaikė moterimi.
Robertas Hichensas – laivo įgulos narys, nesutikęs grįžti atgal ir gelbėti likusių keleivių
Robertas Hichensas vadovavo vienos iš gelbėjimo valčių įlaipinimo operacijai. Surinkęs vos 28 iš 65 galėjusių tilpti valtyje žmonių jis priėmė sprendimą plaukti į švyturius horizonto tolumoje. Plaukiant kažkas iš keleivių pareikalavo grįžti atgal gelbėti likusiųjų, tačiau R. Hichensas kategoriškai atsisakė.
Vėliau teismui jis teisinosi, kad buvo atsakingas už tuos žmones valtyje, o „kur reikėjo plaukti atgal dėl tamsos nežinojo“ ir „skęstantis laivas galėjo apversti valtį“. Williamas Carteris.
„Titaniko“ katastrofa (nuotr. Vida Press)
Paliko žmoną ir vaikus skęstančiame laive 1912-ais metais
W. Carteris su žmona ir vaikais plaukė „Titaniku“ iš savo nepamirštamos kelionės Europoje. Tragedijos naktį šeimos galva šoko į gelbėjimosi valtį paskui jau minėtą J. Bruce’ą Ismay’ų. Sėkmingo atsitiktinumo dėka jo šeima taip pat išsigelbėjo. Netrukus po grįžimo namo porą išsiskyrė, o W. Carterio žmona visiems papasakojo, kad vyras ją su vaikais paliko laive, įsiropštė į valtį ir išplaukė. Susitiko jie jau gelbėti nelaimėlių atplaukusiame laive, kur šeimos vyras pirmu klausimu žmonos pasiteiravo, kur gauti pusryčių.
Masabumi Hosono slapčia prasibrovė į gelbėjimosi valtį
Iš skęstančio laivo ruošiantis išplaukti vienai paskutinių valčių, M. Hosono išgirdo, kaip gelbėjimo darbus prižiūrėjęs jūreivis šūktelėjo, kad „yra dar dvi laisvos vietos!“ Jis pamatė, kaip į ją įšoko vyras, ir nedelsdamas pasekė šiuo pavyzdžiu. M. Hosono dirbo Japonijos transporto ministerijoje ir buvo išsiųstas į Rusiją su specialia užduotimi. Grįždamas atgal jis atsidūrė „Titanike“. Grįžęs į Japoniją buvo pavadintas bailiu ir neteko darbo. Šiais laikais jis netgi vaizduojamas vadovėliuose, kaip neturinčio moralės principų žmogaus pavyzdys.
„Titaniko“ katastrofa (nuotr. Vida Press)
Keli keleiviai palūžo po nelaimės
Nėra aiškios tikslios priežastys, tačiau keli išsigelbėję keleiviai savo gyvenimus baigė savižudybe. Henry Williamas Frauenthalis tragedijos dieną spėjo įšokti į gelbėjimosi valtį, nusileisdamas jis netgi sulaužė vienai iš ten buvusių moterų šonkaulius. 1927-aisiais jis nusižudė. Nepasisekė ir Juho Niskannenui, trečiosios klasės „Titaniko“ keleiviui, kuriam pavyko ištrūkti viena iš valčių. Vėliau jis apsigyveno Kalifornijoje, tačiau laimės ten nesurado – pasipelnyti iš aukso karštinės jam nepavyko, dažnai trūko darbo, būdamas 60-ies jis padegė savo paties namą. Vėliau jo palaikuose buvo aptikta šalia gulėjusio šautuvo kulka.
„Titaniko“ katastrofa (nuotr. Vida Press)
Seras Duffas Gordonas papirko valtyje buvusius gelbėtojus
Vos prasidėjus nelaimei turtuolis Cosmo Duffas Gordonas su šeima patraukė prie pirmosios gelbėjimo valties ir paklausė ten buvusių atsakingų asmenų, ar jiems galima į ją įlipti. Sulaukęs pagarbaus pritarimo jis pasinaudojo atsivėrusia galimybe ir įkalbėjo vyrus plaukti nesulaukus kitų nelaimėlių. Valtyje buvo užpildytos vos 12 vietų iš 40-ies. 7 iš jų buvo laivo įgulos nariai. Jau plaukiant nuo skęstančio laivo kažkas iš įgulos pasiūlė grįžti gelbėti vandenyje atsidūrusių žmonių. Tačiau Cosmo žmona pareiškė, kad „jie gali apversti mūsų valtį“. Vyrai dar pasiginčijo ir priminė, kad jie, tikriausiai, nebegaus atlygio už šį reisą, o visi asmeniniai daiktai liko laive. Tuomet įsikišo verslininkas Gordonas, kuris pažadėjo kiekvienam įgulos nariui po penkis svarus „už vargą“.
Edwardas Ryanas – apsimetė moterimi, kad patektų į paskutinę valtį
Šis trečiąja klase keliavęs 24-erių vyras į valtį pateko apgobęs galvą skraiste. Vėliau savo laiške tėvams jis rašė: „Aš stovėjau „Titanike“ ir išlikau ramus, tačiau laivas greitai skendo. Tuo metu jis jau buvo paniręs per 40 pėdų. Buvo likusi neišplaukusi paskutinė valtis. Tuomet aš akimirkai pagalvojau, kad jeigu tik man pavyktų ten prasmukti, aš būčiau išgelbėtas. Aš aplink kaklą buvau apsivyniojęs skraistę. Tiesiog permečiau ją ant galvos ir palikau besiplaikstančią šonuose. Buvau apsivilkęs neperšlampantį apsiaustą. Tuomet ėjau pro pat karininkus, kurie anksčiau buvo paskelbę šaudysiantys į kiekvieną vyrą, kuris tik drįs prisiartinti prie valties. Jie manęs nepastebėjo. Jie pamanė, kad aš esu moteris. Aš dar pačiupau mergaitę, kuri stovėjo nežinodama, ką daryti, ir šokau kartu su ja trisdešimt pėdų į valtį“.
Paulas Mauge’as – virtuvės darbuotojas, kuris net išvarytas įsigavo į valtį
Restorano darbuotojas Paulas Mauge’as nepaisė taisyklės, kad „visų pirma gelbėjami laivo keleiviai“. Jis įšoko į jau besileidžiančią į apačią valtį. Skelbiama, kad prieš tai jis jau buvo nuvarytas įlaipinimą prižiūrėjusių karininkų.
Teismui vėliau jis liudijo, kad stovėjo šalia turėklų kartu su virtuvės šefu P. Rousseu ir jam taip pat šaukė, kad šoktų į valtį. „Tačiau jis buvo per storas, kad įveiktų turėklus“, – cituojamas vyras „Encyclopedia Titanic“.
Dickinsonas Bishopas – JAV verslininkas, kuris „netyčia įkrito“ į valtį
„Titanike“ D. Bishopas kartu su savo žmona grįžinėjo iš povestuvinės kelionės. Tragedijos naktį jo žmoną pasodino į gelbėjimosi valtį, tačiau pats Dickinsonas išsigelbėjo paslaptingomis aplinkybėmis. Pasak paties verslininko, denyje jį pastūmė, ir jis „netyčia“ įkrito į apačion besileidžiančią valtį. Kurioje, grynai atsitiktinumo dėka, sėdėjo jo žmona. Vėliau sklido gandai, kad Dickinsonas į tą pačią valtį pateko persirengęs moteriškais drabužiais. Dickinsono žmona Helen kelionės metu buvo nėščia, tačiau jų vaikas po gimimo išgyveno vos kelias dienas. Pora išsiskyrė 1916-aisiais, tų pačių metų kovo 16-ąją Helen mirė, o D. Bishopas antrą sykį vedė kovo 14-ąją. Skelbiama, kad jo žmonos mirties ir jo vestuvių žinutė vietos leidinyje „Dowagiac Daily News“ pasirodė tame pačiame puslapyje.
Arthuras Peuchenas, majoras-jūrininkas atsidūręs valtyje kaip „ekspertas“
Tą naktį majoras Peuchenas gelbėjimosi valtyje atsidūrė „sutapus atsitiktinumams“, kurių aplinkybės nėra aiškios iki pat šiandien. Vienam iš valties vadų prireikė pagalbos, o karininkas A. Peuchenas buvo patyręs jūreivis, ir jį įleido į vidų. Vėliau JAV žiniasklaidoje buvo spekuliuojama tuo, kad majoras priskyrė sau „jūrininko“ savybes, kad galėtų patekti į gelbėjimosi valtį.