Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Tirpstanti krikščionybės sala

Didžioji Britanija tampa nekrikščioniška šalimi. Jei šis procesas tęsis, iki 2067-ųjų valstybė liks be krikščionių.

Istorinis lūžis

Dabar, kai Europos šalių dėmesio centre atsidūrė po dviejų savaičių Didžiojoje Britanijoje vyksiantis referendumas dėl tolesnės narystės ES, pro žiniasklaidos akis beveik nepastebėtas praslydo kitas svarbus šio šalies gyvenimo įvykis. Iš pirmo žvilgsnio jis nėra tiesiogiai susijęs su naryste ES, nors bet kurie dešimtmečius visuomenėje vykstantys procesai neišvengiamai persipynę.

Didžioji Britanija nustoja buvusi krikščioniška šalimi: regis, toks faktas verstų šios šalies žiniasklaidą skambinti pavojaus varpais, tačiau Londone leidžiamas savaitraštis „The Spectator“ į tai reagavo su tipišku britišku santūrumu, apsiribodamas šių pokyčių priežasčių paieškomis.

Savaitraštis konstatuoja, kad šalies gyvenime įvyko svarbus lūžis: pirmą kartą Didžiosios Britanijos istorijoje šalies gyventojų, laikančių save nereligingais, skaičius viršijo krikščionimis save laikančių britų skaičių. Naujausiais duomenimis, dabar krikščionimis save laiko 44 proc. britų, 8 proc. jų išpažįsta kitas religijas, o 48 proc. nepriskiria savęs nė vienai iš jų.

Krikščionybės nykimas yra, ko gero, pati svarbiausia permaina šalies gyvenime per praėjusį šimtmetį, kaip rašoma „The Spectator“. Dabar krikščioniška šalimi vadinti Didžiąją Britaniją galima tik santykinai: būtų tiksliau sakyti, kad tai – pasaulietinė valstybė su nykstančiais socialiniais krikščionybės institutais.

Žinoma, tai, kad bažnyčia traukiasi iš visuomenės gyvenimo, nieko nestebino. Tai anaiptol nebuvo naujas dalykas, bet iki šiol šis procesas vyko lėtai. Daug dešimtmečių buvo priimta manyti, kad nors krikščionys tampa abejingi organizuotam religiniam gyvenimui, jie vis dėlto išlaiko tam tikrą dvasinę savastį, siejančią juos su Kristaus mokymu.

Vaikų buvo klausinėjama, koks vardas jiems buvo duotas per krikštą, pokalbiai dažnai būdavo baigiami fraze: „Tepadeda jums Dievas.“ Tačiau dabar tokie posakiai dingsta iš šiuolaikinio britų žodyno, kaip teigiama savaitraštyje. Kryželio nešiojimas mūsų dienomis tampa kone politinio deklaravimo aktu. Krikščionys savo kailiu ima jausti, kaip gyvena religinės mažumos.

Tikėjimas kaip trūkumas

Dar prieš 15 metų beveik 75 proc. Didžiosios Britanijos gyventojų, kaip ir jų tėvai bei seneliai, laikė save krikščionimis. Tačiau jei ši tylioji bažnyčiose retai besilankančių tikinčiųjų dauguma iš tikrųjų egzistavo, o ne tik deklaravo savo religinį tapatumą, tai neseniai ji staiga kažkur dingo. Vos prieš penkerius metus tik 25 proc. šalies gyventojų nurodė esantys nereligingi.

Reikia pasakyti, kad religingumo silpnėjimas Britanijoje sutapo su didele imigracijos banga, kai į šalį atvyko gyventi trys milijonai kitataučių, kurie buvo kur kas religingesni nei britų krikščionys. Ypač į akis krito smarkiai didėjantis musulmonų skaičius. Šis faktas ėmė badyti akis, kai pernai Londono valdžia atmetė musulmonų bendruomenės pateiktą „supermečetės“ statybos projektą rytinėje miesto dalyje. Joje vienu metu būtų galėję melstis net 9 tūkst. žmonių. Panašūs dalykai daugelį verčia manyti, kad migracija ir kitų religijų stiprėjimas turėtų sukelti Didžiojoje Britanijoje tikrą krikščionybės atgimimą. Tačiau nei islamo įsigalėjimas, nei milžiniškas krikščionių imigrantų srautas iš Rytų Europos ir Afrikos šalių nesukėlė krikščionybės renesanso šalyje, kaip teigiama savaitraštyje.

Ekspertų teigimu, gali būti, kad islamo pakilimas Didžiojoje Britanijoje duoda priešingą efektą: tai skatina britus trauktis iš organizuoto religinio gyvenimo. Daugelio jų akimis, religingumas susijęs su ekstremizmu, davatkiškumu ir kitais dalykais, kuriais paprastai nenorima sekti. Kadangi sekuliarizacija visuomenėje ir toliau stiprėja, žmonės ima įtariai vertinti bet kokią religiją. Pavyzdžiui, jei kuris nors politikas neslepia esąs religingas, jo priešininkai stengiasi tokį pamaldumą panaudoti prieš jį patį.

Geras pavyzdys galėtų būti buvęs darbo ir pensijų ministras Iainas Duncanas Smithas. Jam būnant ministru politiniai oponentai šią ministeriją vadino maldos ir pasninko ministerija ir tyčiojosi iš jo siekių gelbėti gyvybes, o ne taupyti pinigus. Jei Vyriausybės narys yra praktikuojantis krikščionis, dabar tai jau atrodo tikras trūkumas. Rimtų ambicijų turintys ministrai jau pradėjo slėpti savo religinius įsitikinimus.

Dabar neįmanoma įsivaizduoti, kad Didžiosios Britanijos premjeras galėtų sau leisti pacituoti šventąjį Pranciškų Asyžietį, kaip prieš 37 metus prie įėjimo į šalies Vyriausybės vadovo rezidenciją Dauningo gatvės 10-ajame name padarė Margareta Thatcher. Daugiausia, kam ryžosi dabartinis premjeras Davidas Cameronas, – prisipažinti, kad jo tikėjimas yra tarsi mobiliojo ryšio signalas, kuris tai susilpnėja, tai sustiprėja.

Kitokia tikrovė

Pasak „The Spectator“, nacionalinės religijos saulėlydis turės rimtų pasekmių tiems britams, kurie ir toliau išlaiko tikėjimą, ypač tiems, kurie nori jį perduoti savo vaikams. Dabar jiems teks gyventi tikrovėje, kurioje jie bus laikomi ne mažiau keistais nei musulmonai, judėjai ir hinduistai.

Krikščionybės silpnėjimas savo ruožtu daro poveikį ir anglikonų bažnyčiai. Dabar jos vadovai jau negali apsimetinėti, kad Didžiojoje Britanijoje egzistuoja krikščionių dauguma, kurie neva nesilanko bažnyčiose vien tik dėl savo tingumo. Jei bažnyčia nori išsaugoti savo maldos namus, jai teks viską pradėti iš naujo, t. y. imtis misionieriškos veiklos, tik šį kartą ne krikščioniškose misijose tolimose Afrikos ar Azijos šalyse, bet pačioje Anglijoje. Naujieji misionieriai turės stengtis pritraukti į parapijiečių gretas krikščionis iš skeptiškai bažnyčios atžvilgiu nusiteikusios artimiausios aplinkos.

Neišvengiamai kils klausimas, ką toliau reikės daryti su nacionaliniais krikščionybės institutais. Ar bus teisinga, kad teismuose anglai, kaip ir anksčiau, turės prisiekinėti padėję ranką ant Biblijos? Beje, daugelis naujų Bendruomenės rūmų narių jau atsisako tai daryti. Ar Lordų rūmų nariais ir toliau galėtų būti vyskupai? Ir ar bažnyčia ir valstybė turėtų išlaikyti tradicinį formalų ryšį?

Gerai žinoma britų ištikimybė savo tradicijoms turbūt lems, kad visi šie ir kiti panašūs dalykai bus išsaugoti, tačiau tik dėl praeities nostalgijos. Tokį paveldą bus galima lyginti su krikščionybės estetika: architektūra, bažnytiniu giedojimu, krikščionišku menu ir t. t. Visa tai ir toliau traukia daugelį, net jei besilankantieji bažnyčiose ar stebintieji religines iškilmes nebesuvokia vidinės liturgijos prasmės.

Krikščionių mažėjimą Didžiojoje Britanijoje atspindintys gyventojų surašymo duomenys atrodo išties dramatiškai. 2001 m. 35 mln. šioje šalyje gimusių žmonių laikė save krikščionimis (tais metais šalyje buvo 59 mln. gyventojų). 2011 m. krikščionimis save laikė 29,7 mln. britų (iš viso buvo 63 mln. gyventojų). Ekspertų skaičiavimais, jei tokia pati tendencija išliks ir ateityje, tai 2021 m. krikščionių bus 24,3 mln., 2031 m. –19 mln., 2041 m. – 13,6 mln., 2051 m. – 8,3 mln., 2061 m. – 2,9 mln. O 2067-aisiais šalyje turėtų nebelikti krikščionimis save laikančių britų, gimusių savo šalyje.

Vis dėlto krikščionys neturėtų manyti, kad religingumo silpnėjimas automatiškai reiškia dorovinį nuosmukį. Priešingai, šiuo metu pastebėta visuomenės sveikimo tendencija: šalyje mažėja nėščių paauglių, žmonės rečiau skiriasi, vartoja mažiau narkotikų. Akivaizdu, kad išaugo pilietinis sąmoningumas, kaip rašoma savaitraštyje.

Negalima atmesti ir krikščionybės atgimimo Didžiojoje Britanijoje galimybės. Tačiau egzistuoja didesnė tikimybė, kad šalis galutinai taps pokrikščioniška šalimi, apie kurios religinę praeitį primins tik išlikę keisti papročiai. Galbūt kai kuriems tokia perspektyva pasirodys apgailėtina, kiti, ko gero, jai pritartų, tačiau, iš visko sprendžiant, daugumai bus vis vien, kaip apibendrinama „The Spectator“.

Rekomenduojami video