Dabar jau nieko nebestebina dažname Lietuvos, Europos, pasaulio mieste ant tiltų per upes kabinami įsimylėjėlių meilės įrodymai – spynos. Sakoma, kad kol spyna nebus atrakinta, tol pora neišsiskirs. Dėl to raktas, spyną užrakinus, išmetamas į upę.

Legenda pasakoja, kad mada kabinti spynas ant tiltų atsirado dar XX amžiaus pradžioje Serbijoje. Gyveno mokytojos ir karininko šeima. Vyras Pirmojo pasaulinio karo metu išėjo į frontą ir negrįžo – susirado kitą moterį, o savo žmoną pamiršo. Ši iš sielvarto susirgo ir mirė. Nuo to laiko serbės su savo mylimaisiais susitikdavo ant tilto, kur atsineštą spyną prirakindavo ant turėklų, o raktą išmesdavo – jos manė, kad taip amžiams prirakins mylimąjį prie savęs ir jis visada grįš pas jas.

Deja, iki maždaug praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio spynų tradicija nebuvo labai prigijusi Europoje. Ją priminė Federico Moccio savo romane „Trys metrai virš dangaus“ (1992), pagal kurį vėliau buvo pastatytas filmas. Jis tapo labai populiarus tarp jaunimo, o filmo herojai būtent taip įamžino savo meilę ant tilto. Tada tūkstančiai spynų atsirado pirmiausia Italijoje, vėliau – Prancūzijoje ir kitur. Šiuo metu spynų rakinimo tradicija siekia net Kiniją, Afriką.

Pastaruoju metu garsiausių Europos miestų komunalininkai jau skelbia karą spynoms, nes vienas tiltas Paryžiuje vos neįgriuvo nuo jų svorio. Teigiama, kad dabar Paryžiaus komunalinės tarnybos nukabina šimtus tūkstančių spynų kasmet, o gyventojų ir miesto svečių prašo kitokiais būdais išreikšti savo meilę.

Deja, įsimylėjėliams jokie prašymai nė motais. Jie ir toliau kabina spynas, tikėdamiesi surišti savo širdis visam gyvenimui. Tik kas pasakys, kiek ši tradicija širdžių surakina, o kiek priverčia nusivilti. Juk niekas, išblėsus meilei ar išsiskyrus, spynų nenukabina – raktas išmestas.