Šį tekstą inspiravo česnako galvutės fotografija. Joje viena skiltelė išimta, o toje vietoje preciziškai įtalpinta mandarino skiltelė. Šalia užrašas – „Vien todėl, kad tinki šiai vietai, nereiškia, kad tai ir yra tavo vieta.“

Gruodžio bėgime tarp nepabaigiamų darbų, kuriuos reikėjo atlikti jau vakar, tarp bandymo pagauti šventinę dvasią, būtinybę papuošti namus ir save, galvoje dėliojamus  kalėdinius vizitus, dovanas, patiekalus, kviečiu pagalvoti apie vietą, kurioje norisi būti ir kuriai norisi priklausyti.

Mane žavi įvairovė ir sąmoningi pasirinkimai. Dėl to kolekcionuoju istorijas.

Dalia, jau jau daugiau kaip 30 metų gyvenanti Kaune, blokinių penkiaaukščių rajone, apraizgytame visokiausio transporto, sako: „Išeinu i balkoną, įkvepiu tokio Kauno gatvių oro, ir jaučiuosi laiminga. Mintis nuvykti į Vilnių man kelia nerimą – ir toli, ir painu, ir išvis – ko ten?.“

Net neklausus aišku, kad ji tapatina save su Kaunu.

Daugeliui vilniečių, manau, natūralu  žavėtis Vilniumi, nuostabiai gražiu dairantis nuo bet kurios kalvos ar žvelgiant pro operos teatro fojė langus,  vakare važiuojant palei Nerį ar vėl netyčia lankant Užupį. Prižiūrėtas, stilių ir dvasią turintis miestas.

Su brazilu Paolo kalbamės vienoje Vilniaus kavinių. Jis, kaip ir daugelis atvykstančiųjų iš megamiestų, neatsistebi, kad šalies sostinėje gyvenimas gali būti toks lėtas, susisiekimas – nesudėtingas, kamščiai – juokingai maži. Ir idealiai švaru – čia taip jam atrodo, nes pats gyvena San Paule. Tačiau, sako Paolo, „aš priklausau savo miestui, nors pas jus viskas daug geriau“.

Čekė Liudmilla pasakoja savo laimingą istoriją. Gimė ir augo Brno, studijavo Prahoje, ilgokai ten dirbo, o atsiradus darbo pasiūlymui grįžo į Brno. Dabar, sako ji, viskas savo vietose. Jaučiasi sugrįžusi namo.

Truputį pavydžiu visiems minėtiems pašnekovams. Gimiau ir augau Kaune, bet niekada jis man nebuvo itin savas. Nors, reikia pripažinti, paskutiniais metais Kauno senamiestyje norisi užtrukti ilgiau. Dabar gyvenu Vilniuje, myliu, žaviuosi juo, bet negaliu pasakyti, kad esu jo dalis.

Viename interviu skaičiau tokius žodžius: „Turi susitaikyti, kad tavo namai – galva ir širdis. Neprivalai niekad grįžti dėl to, kad kažkur stovi tavo šaldytuvas ir TV.“

Yra žmonių, sąmoningai neprisirišančių prie vietos. Yra žmonių, tiesiog nesugebančių prisirišti prie vienos vietos. Jiems reikia judėjimo, pokyčių, jie yra tarsi kieno genami, jiems galvoti sekasi tik judant ir jie turi savo pavadinimą – peripatetikai.

O visgi – ar prisimenate tą jausmą, patirtą konkrečioje vietoje, pažįstamoje arba nelabai, kai staiga nušviečia suvokimas – čia yra vieta, kuriai aš priklausau.

Štai istorija apie nušvitimą, įvykusį darbinėje kelionėje. Kelionės tikslas – susipažinti su galimais partneriais Galicijoje, Ispanijoje. Autobusas su 30 žmonių trims valandoms užsuko į kadaise garsų savo laivų statybos industrija, o dabar kiek apleistą miestą Ferolį, akivaizdžiai išgyvenantį ne geriausius savo laikus. Uždarytos gamyklos, didingi, tačiau atnaujinimo laukiantys pastatai, ir šalia vandenynas su nedidelėm įlankėlėm. Jomis mėgaujasi banglentininkai, o šiais džiaugiasi vietiniai gyventojai, gaunantys kad ir nedideles, bet visgi pajamas. Tame mieste vienas iš trisdešimties autobuso keleivių patyrė skrodžiantį suvokimą – čia mano vieta! Ir nors vis dar neturi plano, kaip ten atsirasti vėl, sako, kad ir po 2 metų tas pojūtis nepraėjo.

Norėčiau surinkti daugiau tokių istorijų. Ne tam, kad agituočiau visus mestis į ypatingas vietas. Labiau – kad turėtume daugiau galimybių sąmoningiems pasirinkimams. Kad šitoje gruodžio skuboje pagalvotumėme, kur norime ir kur galime būti.

Gal mes tobulai tinkame vietai, kur dabar esame – kaip Dalia, Paolo, Liudmila.

O gal pasijusime esantys mandarino skiltele česnako galvutėje.

Nors kažkur, toli ar nelabai, yra mums, peripatetikams, skirtas savas miestelis Ferolis.

R. A. Medeišienė

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.