Kartą per metus Amsterdamo gyventojai ir svečiai turi retą progą pamatyti uždaruose kiemeliuose įrengtus sodus. Už eilėmis prie daugybės miesto kanalų sustatytų namų slepiasi žalios ramybės oazės, kurios paprastai džiugina tik šių namų gyventojus.
Pačioje Amsterdamo širdyje, nedideliuose privačiuose kiemuose galima atrasti ne vieną tikrą gamtos oazę. Šie sodai priklauso turtingiausiems miesto gyventojams. Kartą metuose, trečią birželio savaitgalį, Amsterdame rengiama Atvirų sodų diena. Kai kurių namų savininkai leidžia pasmalsauti, kas slepiasi už uždarų durų.
Šiemet Atvirų sodų dienos programoje dalyvavo 28 privatūs namai. Eidami iki kiemelio lankytojai gali užmesti akį, kaip gyvena šio būsto savininkai. Kai kuriuos sodus projektavo patys namo savininkai. Pavyzdžiui, vieną sodą uždarame namo kieme įsirengė architektas Hansas Wittas. Šeimininkas džiaugiasi, kad žmonės užsuka į jo namus, ir tam yra kelios priežastys.
„Mes jau pensininkai. Tai viena. Turim marias laiko. Norime, kad žmonėms mūsų sodas patiktų. Todėl ir stengiamės, kad jis puikiai atrodytų. Bet svarbiausia – jaučiamės privilegijuoti, kad čia gyvenam. Daugybė žmonių norėtų pamatyti, kaip atrodo kanalų namų sodai“, – sako H. Wittas.
Sodą vyras projektavo pats, jam svarbiausia, kad jam reikėtų kuo mažiau priežiūros ir derėtų prie 18-ojo amžiaus pastatų.
Atvirų sodų dieną organizavo Amsterdamo gyventoja Saskia Albrecht, kuri pati yra sodų dizainerė. Renginio dieną buvo galima apžiūrėti kai kuriuos jos suprojektuotus sodus. Vienas iš jų dabar priklauso privačiai įmonei.
„Čia buvo senas kiemas – labai romantiškas, bet labai apaugęs. Name gyvenusi senyva pora sodu nustojo rūpintis maždaug prieš 30 metų. Čia augę seni medžiai sunkiai sirgo, todėl teko nupjauti. Tada viską pradėjom nuo pradžių. Su savininku sutarėm, kad čia tiktų aptakios formos“, – pasakojo S. Albrecht.
Kiekvienas sodas vis kitoks – kai kurie primena laukinę gamtą, kiti priešingai – yra kruopščiai išpuoselėtos architektūros.
Dažnas nustemba, už kanalų namų pamatęs slypinčius sodus. Šie sodai teikia prieglobstį tiems, kurie bėga nuo miesto šurmulio. Kiekviename sode supažindinama su jo istorija.
Dizainerio Eriko Funnemano suprojektuotame sode svarbiausias yra simbolinis medžio kelmas. Kadaise tai buvo vešlus medis, kurį pro savo langą matydavo Anne Frank – žydė mergaitė, vėliau turėjusi slapstytis nuo nacių persekiojimo.
„Tai istorinė vertybė, todėl turime su ja pagarbiai elgtis. Jis man primena išvartų mišką, kuriame gausu atsivėrusių duobių. Duobės prisipildo vandens, jame apsigyvena varlės ir kiti gyviai. Čia padarėm nedidelę natūralią kūdrą. Kūdra gal per skambiai pavadinta. Gal labiau bala. Joje jau yra varlių ir kitų gyvių. Ši gyvastis man primena miško legendas“, – sako E. Funnemano.