Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Teroristų tikslas – sukelti pyktį

„Teroristų išpuoliai nesibaigia, o baimės jausmas vis didėja. Darosi baisu skristi lėktuvu, eiti į koncertą ar vykti į Europos didmiestį. Kaip su tuo kovoti? Juk įbauginti žmones turbūt ir yra pagrindinis teroristų tikslas?“ – klausia Vytautas iš Radviliškio.

Atsako Mykolo Romerio universiteto prof. dr. Gediminas Navaitis.

Terorizmas dažnai suvokiamas kaip mums tolimas reiškinys. Tačiau akivaizdu, kad mūsų sąjungininkai, nuo kurių priklauso ir Lietuvos saugumas bei kiekvieno iš mūsų gyvenimas, dažnai susiduria su terorizmu. Be to, ir Lietuvos kariai dalyvauja įvairiose operacijose, nukreiptose prieš teroristų grupuotes. Todėl geresnis terorizmo supratimas veikiausiai kiekvienam praverstų. O išsamesnį supratimą padėtų pasiekti šio reiškinio istorinė apžvalga.

Nemažai istorikų pirmaisiais teroristais vadina sikarijus, romėnų valdomoje Judėjoje veikusius pirmame mūsų eros amžiuje. Jų pavadinimas kilęs iš lotynų kalbos žodžio, reiškiančio „durklas“. Sikarijai kovojo su romėnais tokiais būdais, kurie tikrai šiandien būtų laikomi teroristiniais. Viešose vietose ar piligrimų kelionių metu sikarijų aukomis tapdavo ne tik romėnus palaikantieji, bet ir niekuo dėti praeiviai ar piligrimai. Toks atsitiktinių žmonių žudymo tikslas buvo sukelti visuotinę baimę ir nepasitikėjimą romėnų valdžia.

Akivaizdu, kad per pastaruosius du tūkstančius metų teroristinių veiksmų pobūdis iš esmės nepakito. Ir tada, ir šiandien žudydami tiek politinius priešininkus, tiek niekuo dėtus žmones teroristai siekė ir siekia pakirsti valdžios autoritetą bei įgyvendinti savo tikslus.

Tirtas ne tik teroristų veikimas, bet ir jų psichologija bei visuomenės nuostatos teroristų atžvilgiu. Paaiškėjo, kad didele dalimi visuomenės nuostatos teroristų atžvilgiu priklauso nuo valdžios veiksmų ir piliečių pažeidžiamumo jausenos. Jei teroristai suvokiami kaip stiprūs, o valdžia kaip silpna, visuomenėje įsivyrauja nerimas. O jei atvirkščiai – įsivyrauja pyktis. Visuomenė, kurioje vyrauja pykčio jausmai, palankiau vertins agresyvius antiteroristinius veiksmus, o sunerimusi visuomenė vadovaujasi nuostata, kad kova su terorizmu tik didina pavojų. Svarbu pastebėti, kad abiem atvejais po žiauresnio teroristinio akto visuomenės psichologinė būklė pastebimai keičiasi. Ir šis faktas turbūt yra svarbiausias, vertinant terorizmą.

Paprastai reali teroristų veiksmų padaroma materialinė žala net ir labai pažeidžiamame šiuolaikiniame pasaulyje nebūna itin didelė. Jei kalbėtumėme apie teroristinių veiksmų padarytus nuostolius kariniais terminais, įvardytume juos kaip gyvosios jėgos nuostolius ir palygintumėme su žuvusiųjų dėl karinių veiksmų žmonių skaičiumi, aiškėtų, kad jis irgi nėra žymus. Todėl reikšmingiausias terorizmo padarinys yra paveikta priešininko psichologinė būklė. Daug terorizmo tyrinėtojų pastebi, kad ne vienas teroristinis veiksmas yra skirtas priešininko emocijoms, pykčiui sukelti, priverčiant jį neadekvačiai reaguoti į padarytą žalą. Todėl neatsitiktinai Vakarų visuomenės žmonės susirenka į milžiniškas demonstracijas, kuriose išreiškia vakarietiškų vertybių – demokratijos, tolerancijos ir teisės viršenybės– . palaikymą ir pagarbą joms: Kaip tik šios vertybės dažniausiai ir yra teroristų taikinys. Lietuvoje taip pat galime prisidėti prie bendro pasipriešinimo teroristiniam veikimui.

Kita svarbi tema – geresnis pačių teroristų pažinimas. Duomenys apie 149 teroristus, kurie 1993–2002 m. įvykdė teroro aktus susisprogdindami, atskleidžia, kad tai – nesubrendę žmonės. Net 67 proc. jų buvo 17–23 metų, 30 proc. –24–30 metų ir tik keli procentai vyresnių nei 30 metų. Teroristus siūloma skirstyti į keturis tipus. Pirmasis – neadekvačios asmenybės, keliančios pernelyg aukštus reikalavimus aplinkai. Antrasis tipas – asocialios asmenybės, kurios vadovaujasi nusikalstamomis, visuomenei pavojingomis nuostatomis. Trečiasis tipas – paranojiškos asmenybės, turinčios neadekvačių poreikių. Ir ketvirtasis tipas – depresyvios, į savižudybę linkusios asmenybės. Tačiau vien asmenybės bruožai nepaverstų žmogaus teroristu, turi būti ir atitinkama aplinka, veikti organizacijos, kurios siekia šiuos žmones panaudoti. „Islamo valstybės“ teroristų tyrimas parodė, kad apie 70 proc. narių į šią organizaciją įstojo arba būdami emigracijoje, arba atitrūkę nuo įprastos socialinės aplinkos, jausdamiesi vieniši.

Net ir šie fragmentiški, bendri faktai rodo, kad šiuolaikiniame pasaulyje pakantumo vertybė tampa svarbi kiekvienam ir sukuria psichologinio pasipriešinimo terorizmui pagrindą.

Rekomenduojami video