„... O po dešimties metų turėsiu nuosavą savo rankomis pastatytą rąstinį namelį, galbūt koks žirgas aplinkui lakstys... Aišku, bus keletas vaikų...", - taip apie ateitį prieš penketą metų „Šiaurės rytams" kalbėjo „Saulės" gimnazijoje pradėjęs dirbti informatikos mokytojas Ernestas Ranonis.

Kai visi mokiniai ir mokytojai mėgaujasi prasidėjusiomis atostogomis ir vasaros malonumais, mokytoją Ernestą Ranonį nesunku sutikti Biržuose - vyras mieste prekiauja savo sodyboje užaugintomis braškėmis. Į klausimą, ką bendro turi informacinės technologijos ir braškių auginimas, žodžio kišenėje neieškantis vyras nedvejodamas atsako: „Nieko". Ir priduria, kad šie du dalykai vienas kitam netrukdo, o tik daro gyvenimą įdomesnį ir visapusiškesnį.

Kaip materializuojasi prieš penketą metų išsakytos svajonės, kas pasikeitė gyvenime ir kaip į jį atėjo braškės, su Ernestu kalbėjomės „Saulės" gimnaziją supančiu medžių paunksmėje.

Apie profesiją

Baigiau Pabiržės vidurinę mokyklą 2006 metais ir įstojau į Vilniaus Pedagoginį universitetą studijuoti matematikos ir informatikos. Taip susiklostė aplinkybės, kad baigėme tik informatiką jau Lietuvos Edukologijos universitete.

Baigęs universitetą ieškojau darbo, draugas paskambino ir pasakė, kad Biržuose yra laisva informacinių technologijų mokytojo vieta. Ir taip nuo 2012 metų dirbu „Saulės" gimnazijoje.

Pasirenkant profesiją, dvejonių nebuvo. Jau 10 klasėje žinojau, kur studijuosiu ir ką darysiu. Pirmoje pasirinkimo vietoje buvo Pedagoginis, antroje - Vilniaus universitetas.

Studijų metai buvo patys geriausi. Dainavau universiteto chore „Ave vita", patyriau ne vieną dešimtį kelionių, su choru išmaišyta kone visa Europa. Džiaugiuosi, kad galėjau būti kolektyvo nariu, kad pažinau charizmatiškąjį choro vadovą Kastytį Barysą, su kuriuo ir dabar tenka pabendrauti. Studijų metais ir mokiausi, ir dirbau.

Labai įdomūs skaičiai - studijuoti įstojome apie 200 studentų, baigė mūsų iš viso 14, o mokytojais dirba apie pusė iš jų. Priežastys įvairios - vieni nepajėgė mokytis ir, tai pajutę, išėjo patys. Kitiems „padėjo" dėstytojai - per egzaminus prisirinkusieji skolų buvo priversti pasitraukti. Iš viso, universitete mokslų kartelė buvo užkelta aukštai.

„Saulės" gimnazija pasitiko labai šiltai - buvau jauniausias kolektyvo mokytojas. Dabar, kai nebėra mokytojų kambario, su kolegomis daugiau bendraujame virtualiai. Būna bendri mokytojų susirinkimai, tačiau gyvo bendravimo kolektyve šiek tiek trūksta, skaitmeninis pasaulis neatstoja žmogiškųjų santykių.

Informatikos pamokomis dalijamės su mokytoja Rima Mikalajūniene. Bėda ta, kad mūsų švietimo sistemoje informacinėms technologijoms (IT) skiriama mažiausiai dėmesio - net muzikos pamokų yra daugiau. IT pamokos yra laisvai pasirenkamas dalykas. Mokiniai neretai galvoja, kad jei moka naudotis „Faceboook", tai jiems tų žinių ir gana. Tačiau realybė yra kitokia - gyvenime reikia visai kitokių IT žinių, nei mokėjimas naudotis socialiniais tinklais. Jei mes, mokytojai, imame reikalauti ir kitokių IT dalykų žinojimo, mokiniai ima išsibėgioti - atsisako šių pamokų. Nors vėliau, studijuodami aukštosiose mokyklose, tų žinių smarkiai pasigenda. Bet, kaip sakoma, šaukštai būna jau po pietų. Manau, kad bent minimaliai IT kursas turėtų būti privalomas ir vyresnėse klasėse.

Kaip jaunas žmogus pastebiu, kad kartais mokytojų bendruomenėje jaučiamas atotrūkis nuo realaus gyvenimo. Kitas nemalonus, bet egzistuojantis dalykas yra mokymo kokybės skirtumai tarp miesto ir kaimo mokyklų.

Gyvenimas bėga, ir pernai jau išleidau savo pirmąją auklėtinių kartą. Turiu auklėjamąją klasę ir dabar. Tenka daugiau atsakomybės - esi atsakingas ir už mokinių veiklą bei užklasinį gyvenimą.

Apie šeimą ir gyvenimą ant ribos

Su būsima žmona Simona pradėjau draugauti antrame kurse. Į Biržus dirbti atvažiavau vienas, bet po to nusprendėme, kad reikia gyventi kartu, o ne važinėti vienam pas kitą. Žmona kilusi iš Žemaitijos, Kretingos rajono. Susituokėme 2014 metais, dabar auginame du sūnus. Emiliui 3 metai, o Motiejui - pusantrų. Iš pradžių gyvenome Biržuose, bet po kurio laiko nusprendėme, kad metas įsigyti savo būstą. Žvalgėmės aplinkui visur, visame rajone. Kartą, važiuodamas pro šalį, atkreipiau dėmesį į seniai negyvenamą sodybą. Šeimininkai net neplanavo jos pardavinėti, tačiau, kai apie tai paklausėme, susimąstė ir sakė pagalvosiantys. Vėliau sodybą nupirkome ir tuomet paaiškėjo, kad mūsų namai stovi per du kaimus. Pasirodo, kad gyvenamasis namas yra Pabiržėje, o kitoje Smardonės upelio pusėje esantys ūkiniai pastatai ir braškynas - jau Likėnuose.

Gretimoje sodyboje, buvusios ilgametės bibliotekininkės Eugenijos Vosylienės kluone, atšokome savo vestuves. Mes norėjome tradiciškų lietuviškų vestuvių ir jas turėjome - su arkliais, nuometu ir visais kitais atributais. Nors šokome ant aslos, grojo liaudiška muzika, visi liko patenkinti ir sužavėti.

Idėjų generatorius esu aš, o žmona toms idėjoms dažnai suteikia pragmatiškesnę formą arba visai atmeta. Nors dažniausiai pritaria. Mūsų bendro darbo patirtis jau sena - dar būdamas studentas sugalvojau gaminti ir susibūrimuose pardavinėti cukraus vatą. Kartu su būsima žmona susiradome, kas parduoda tą aparatą, ir sėkmingai tris vasaras važinėjome po visą Lietuvą, po įvairiausias muges ir šventes.

Kai tik atsikraustėme į Biržus, mes kaime auginome triušius, buvome jų užveisę arti 200. Auginome vištas, žąsis.

Aš taip užaugęs. Dar būdamas moksleiviu važiuodavau į kitą kaimą vežti šieno. Ten trūko jaunų žmonių ir darbo rankų. Teko rinkti obuolius, sraiges, uogas, grybus. Pinigus galima užsidirbti, esant bet kokio amžiaus. Jie guli tiesiog ant žemės, tik reikia netingėti pasilenkti ir pakelti. Reikia nebijoti susipurvinti rankų ar pajusti raumenų skausmą. Reikia kryptingai, kruopščiai ir sąžiningai dirbti.

Apie mineralizuotas braškes

Kai nusipirkome sodybą, ji buvo gerokai apleista, apaugusi, virtusi kemsynais. Kol apsitvarkėme, atėjo ir ruduo. Žiemą per televiziją rodė laidą „Svajonių ūkis" ir ten taip gražiai buvo kalbama apie braškių auginimą. Mes su žmona esame šiek tiek avantiūristai, tai pasitarėme ir nusprendėme - bandom. Pirmas blynas išėjo toks pusiau prisvilęs - žmogus, per kurį užsakinėjome daigus ir plėveles, kuris turėjo mus konsultuoti, pavedė. Nustojo bendrauti, atsakinėti į telefono skambučius. Žemė paruošta, reikia sodinti, o daigų nėra. Laimei, pagelbėjo Biržų rajone braškes auginantis Andrius Ragaišis. Jis mums daug padėjo ir padeda, konsultuoja. Per jį užsakėme ir gavome pirmuosius braškių daigus iš Vokietijos. Pradžioje trūko ir žinių, ir patirties, ir sprendimai, pasiklausius televizijos laidų, kartais buvo ne tie.

Tačiau po truputį mokomės ir šiais metais jau braškyną išplėtėme, o tą senąjį, pirmąjį, naikinsime ir sodinsime iš naujo.

Tik iš pirmo žvilgsnio šis verslas atrodo paprastas, nes žmonės dažniausiai mato tik gražias raudonas braškes ant prekystalio. O juk už to slypi galybė nematomo darbo - ravėjimas, laistymas, skynimas ir kiti darbai, vykstantys nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. O kur dar nepastovaus oro permainos. Tarkime, pernai daug lijo, tačiau pavyko išvengti ligų ir derlius buvo geras. Šiemet teko susidurti su visomis gamtos stichijomis. Buvo šilta ir saulėta, todėl derliaus sezonas prasidėjo 18 dienų anksčiau, nei įprasta. O tai irgi griauna iš anksto susidarytus planus, kadangi pagrindinis darbas yra mokykloje. Tada braškyną užpuolė paukščiai, lesė uogas. Po paukščių įsisuko stirnos, nors, atrodo, aplinkui buvo pilna žolės. Jau vėliau, pjaunant pievą, paaiškėjo, kad stirna šalia braškyno augino mažą stirniuką.

Dabar braškynas užima beveik hektarą. Ir kai aš pirkėjui sakau, kad braškės yra pačių išaugintos, pačių nuskintos ir mineraliniu vandeniu palaistytos, tai yra tiesa, nors daugeliui tokia frazė atrodo juokinga. Mūsų braškynas išsidėstęs abipus Smardonės upelio, kuriam pradžią duoda mineralinio vandens šaltinis, esantis už poros šimtų metrų. Šio upelio mineralizuotu vandeniu braškynai ir laistomi, tai joks pramanas.

Prekiaujame uogomis jau ketvirtus metus, šiais metais pasodinome naują braškyną ir su žmona juokaujame, kad pardavėme dar keturias vasaras į priekį.

Braškių yra gausybė rūšių ir tai leidžia išplėsti uogų derėjimo sezoną. Šiais metais pradėjome prekiauti nuo birželio 1 dienos. Šiemet pasodinome naują braškyną ir dabar, po dviejų mėnesių, jis jau duodą pirmąjį derlių. Todėl braškių sezonas natūraliai prasitęsė dar mėnesiui, šiuo metu prekiaujame naujojo derliaus uogomis.

Iš braškių gautomis pajamomis po truputį remontuojame namus. Vien iš mokytojo atlyginimo to padaryti nepavyktų. Norisi gyventi gražiau. O atsisakyti mokytojo darbo neketinu. Braškės yra sezoninis dalykas, o mokytojo profesija su tuo palankiai dera - du mėnesiai vasaros atostogų yra puikus laikas užsiimti dar kažkokia papildoma veikla. Žmona užsiima braškių priežiūra ir skynimu, aš rūpinuosi prekyba.

Ne visi sutinka, kad mokytojas gali dar kažkuo užsiimti. Kai kurių nuomone, mokytojas vasarą turi ilsėtis ir nieko neveikti. Man tokia veikla netrukdo, teikia malonumą man pačiam ir mano vaikams.

Tarp dviejų krantų

Simonos ir Ernesto Ranonių sodyba prisiglaudusi Likėnų gydyklą juosiančio parko pakraštyje. „Sukultūrintas", o iš tiesų paverstas melioracijos grioviu Smardonės upelis dalija valdą beveik pusiau. Vienoje pusėje gyvenamasis namas, kitoje - braškynas ir ūkiniai pastatai.

„Žiemą gyvename namuose, o vasara bėga kitoje upės pusėje - braškyne", - šypsosi Simona Ranonienė, kartu su vyru mielai sutikusi aprodyti savo valdas.

„Mes gyvename regioninio parko teritorijoje ir dar upelis kone per kiemą teka. Net dėl vaikų saugumo negaliu atitverti upelio krašto, nes metras tvoros vėliau man gali kainuoti daugiau už visą sodybą", - apie sudėtingą gyvenimo ant upelio kranto ir aplinkosauginių reikalavimų suderinimą kalbėjo Ernestas.

Anot Simonos, braškyne teko matyti briedį, o stirnos tai įprastas dalykas. Pasišildyti prieš saulutę tarp uogienojų buvo įsitaisiusi gulbė.

Simonos ir Ernesto marškinėliai papuošti braškyno logotipu. Pasak Ernesto, dėl laiko stokos sumaketuoti tokį ženklą jam pagelbėjo mokiniai. Ūkinį pastatą saugančio šuns vardas irgi atitinka verslo dvasią - jis vadinamas Braške.

„Labai mėgsta mūsų vaikai valgyti braškes. Todėl ir tręšdami, ir ką nors kita darydami braškyne visada galvojame, kad jokiu būdu nepakenktume, kad tos uogos duotų kuo daugiau vaikams naudos", - kalbėjo Simona, žvilgsniu nuolatos „ganydama" vietoje nenustygstančius mažuosius uogautojus. Pastariesiems veiklos netrūksta. Emilis į visus žygius traukia apsižergęs balansinį dviratuką, jaunesnysis brolis Motiejus labiau pasitiki savomis kojomis.

Nežinia, ar šie du vaikinai paaugę bus braškių augintojai, bet akivaizdu, kad jų jauniems tėvams braškės dabar yra svarbus gyvenimo etapas.

Antanas Vaičeliūnas

Biržų krašto laikraštis "Šiaurės rytai"