Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Tarnybinis šuo – ištikimas draugas
12 me­tų Šiau­lių ap­skri­ties po­li­ci­jo­je dir­ban­tis Ma­rius Mi­žu­ta­vi­čius pra­smin­giau­siais me­tais va­di­na pa­sku­ti­nius še­še­rius – tai lai­kas, kai drau­gau­ja su tar­ny­bi­niais šu­ni­mis. Ne­ti­kė­tai už­si­mez­gu­si drau­gys­tė pe­rau­go į rim­tą dar­bą, duo­dan­tį pui­kių re­zul­ta­tų ne tik var­žy­bo­se, bet ir po­li­ci­jos ope­ra­ci­jo­se ieš­kant din­gu­sio žmo­gaus, nar­ko­ti­nių me­džia­gų ar per­se­kio­jant bei su­lai­kant nu­si­kal­tė­lį.
"Be abi­pu­sės mei­lės ne­bū­tų nie­ko", – šyp­so­si 31-erių Šiau­lių ap­skri­ties po­li­ci­jos Ki­no­lo­gų bū­rio va­das. Net ne­ky­la abe­jo­nės, apie ko­kią mei­lę jis kal­ba.

Taip gi­mė drau­gys­tė

Apie dar­bą po­li­ci­jo­je M. Mi­žu­ta­vi­čius sa­ko sva­jo­jęs nuo vai­kys­tės. Net ir pa­ts ne­ga­li paaiš­kin­ti, iš kur toks no­ras at­si­ra­do – šios pro­fe­si­jos at­sto­vų ar­ti­miau­sių žmo­nių, ga­lė­ju­sių duo­ti pa­vyz­dį, ra­te ne­bu­vo. Pro­fe­sinę kar­je­rą pra­dė­jo Kel­mės ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­te. 2010-ai­siais įsi­lie­jo į Šiau­lių ap­skri­ties po­li­ci­jos Mo­bi­lio­jo bū­rio pa­tru­lių gre­tas. Ma­rius sa­ko, kad ta­da ki­no­lo­gi­ja jo dar­be net ne­kve­pė­jo, na, ne­bent tai, kad dre­sa­vi­mo pra­šė­si su­tuok­ti­nei pa­do­va­no­ta ka­ly­tė Do­ra. Dėl to iš­drį­so kreip­tis į tuo­me­ti­nį Šiau­lių ap­skri­ties po­li­ci­jos Ki­no­lo­gų bū­rio va­dą Arū­ną Pet­ro­šių ke­le­tos pa­ta­ri­mų. Iš pa­ty­ru­sio ki­no­lo­go su­ži­no­jęs daug nau­din­go, ne­tru­kus M. Mi­žu­ta­vi­čius su­lau­kė kvie­ti­mo tap­ti po­li­ci­ją pa­lie­kan­čio ko­le­gos Ma­riaus Si­nic­ko pa­mai­na ir tap­ti ta­da vie­no dar­bin­giau­sių po­li­ci­jos ke­tur­ko­jų bel­gų avi­ga­nio Bar­to šei­mi­nin­ku. Pui­kiais re­zul­ta­tais gar­sė­ju­siam Bar­tui ta­da bu­vo še­še­ri. Pra­džia ne­bu­vo leng­va, ki­no­lo­gui te­ko daug ir at­kak­liai mo­ky­tis. Bar­tas, Ma­riaus žo­džiais, ta­po sa­vo­tiš­ku mo­ky­to­ju, pa­ro­džiu­siu, kaip rei­kia elg­tis su šu­ni­mi, ko ne­rei­kė­tų da­ry­ti ir, at­virkš­čiai, kas jam pa­tin­ka. "Abi­pu­sė sim­pa­ti­ja at­si­ra­do grei­tai", – šyp­so­si ki­no­lo­gas, pa­glos­ty­da­mas čia pat sė­din­tį da­bar jau try­li­ka­me­tį Bar­tą. Ke­tur­ko­jis pa­rei­gū­nas, apie ku­rio nuo­pel­nus – ras­tus ieš­ko­mus žmo­nes, su­lai­ky­tus nu­si­kal­tė­lius "Šiau­lių kraš­tas" ra­šė ne kar­tą, po­li­ci­jo­je ne­be­dir­ba – ne­be­lei­džia svei­ka­ta – su­tri­kęs šir­de­lės dar­bas, nuo fi­ziš­kai di­de­lio krū­vio su­si­dė­vė­ję są­na­riai. Bar­tas – nuo šių me­tų rug­sė­jo yra ofi­cia­lus pen­si­nin­kas ir da­bar glo­bo­ja­mas M. Mi­žu­ta­vi­čiaus šei­mo­je. Apie ak­ty­viau­sius Bar­to dar­bo me­tus ki­no­lo­gas ga­lė­tų pa­sa­ko­ti daug. Tai bu­vo itin ak­ty­vus ir stip­rus šuo, cho­le­riš­ko bū­do, bet tu­rin­tis iš­skir­ti­nę nuo­jau­tą ir at­si­da­vi­mą. Cho­le­riš­ku­mas ne­re­tai jam pa­kiš­da­vo ko­ją at­lie­kant su­dė­tin­gas už­duo­tis per var­žy­bas ar­ba mo­ky­mus. Ta­čiau pui­ki Bar­to in­tui­ci­ja ir žai­biš­ka reak­ci­ja iš­gel­bė­jo ma­žiau­siai de­šim­ties pa­si­kly­du­sių ir su­ras­tų žmo­nių gy­vy­bes. Ke­tur­ko­jis po­li­ci­nin­kas sa­vo lo­ji­mu ne kar­tą yra pra­ne­šęs, jog ra­do, de­ja, mi­ru­sių žmo­nių kū­nus. Apie kiek­vie­ną ras­tą­jį gu­vus au­gin­ti­nis pa­rei­gū­nui pra­neš­da­vo gar­siu, miš­ką pu­siau sklei­džian­čiu lo­ji­mu. Lo­ji­mo temb­rą, kad Bar­tas ra­do kaž­ką ver­tą dė­me­sio, ki­no­lo­gas ži­no­jo. Be to, Bar­tas – vie­nas iš ne­dau­ge­lio šu­nų, ap­mo­ky­tų mal­šin­ti riau­šes, jis ne­tgi dir­bo su smū­gi­niu ant­snu­kiu. Dar­bui Bar­tas bu­vo pa­ruoš­tas ir Šiau­liuo­se vyks­tant fut­bo­lo ma­čams su len­kų ko­man­do­mis. Lai­mei, ta­da ag­re­sy­viai nu­si­tei­ku­sių sir­ga­liai ma­si­nių riau­šių ne­su­kė­lė, tai­gi spe­cia­lių prie­mo­nių ne­pri­rei­kė. At­lie­kant su­dė­tin­gas už­duo­tis, šu­niui ir per van­de­nį te­ko bris­ti ir le­du šliauž­ti ir pel­kė­se klimp­ti. Ko, anot ki­no­lo­go, ir no­rė­ti iš są­na­rių, ku­riems te­ko to­kie iš­ban­dy­mai?

Au­gin­ti­nis už­ge­so ant ran­kų

2017-ųjų lie­pos mė­ne­sį, aki­vaiz­džiai silps­tant Bar­to jė­goms, M. Mi­žu­ta­vi­čiui dar­be vis daž­niau ėmė pa­dė­ti nau­jas bel­gų avi­ga­nis, var­du Bon­das. Pus­ket­ve­rių me­tų ke­tur­ko­jis pui­kiai vyk­dė pa­ti­kė­tas už­duo­tis, ro­dė ge­rus re­zul­ta­tus. Šis šuo – bu­vo di­de­lė vil­tis po­li­ci­jai. Ta­čiau nu­ti­ko ki­taip, nu­ti­ko skau­džiai. Vie­ną die­ną su­grį­žęs po tar­ny­bos ki­no­lo­gas ra­do Bon­dą vol­je­re ne­pa­si­ke­lian­tį. Gy­vū­nas jau­tė­si aki­vaiz­džiai blo­gai. Ūmus gy­vy­biš­kai svar­bių or­ga­nų už­de­gi­mas dre­suo­tą šu­nį pra­žu­dė per pa­rą, jis už­ge­so ant Ma­riaus ran­kų. Apie Bon­dą M. Mi­žu­ta­vi­čiui kal­bė­ti vis dar skau­du. Keis­ta bū­tų, jei ne­skau­dė­tų, juk jau­nas šuo di­des­nę sa­vo neil­go gy­ve­ni­mo da­lį pra­lei­do ne vol­je­re, o ša­lia sa­vo šei­mi­nin­ko.

Svar­biau­sias – ka­muo­liu­kas

Da­bar M. Mi­žu­ta­vi­čiaus de­ši­nė­je nau­jas au­gin­ti­nis, ne­tru­kus tre­čią gi­mi­mo die­ną švę­sian­tis bel­gų avi­ga­nis var­du Kin­gas (do­ku­men­tuo­se Ba­ris Lau­ki­nė Or­chi­dė­ja). Ko­dėl šu­niui su­tei­kė Kin­go var­dą? Ki­no­lo­gas var­di­ja gy­vū­no cha­rak­te­rio sa­vy­bes, ku­rios bū­din­gos, sa­ko, tik ka­ra­liams: ger­bian­tis sa­ve, orus, nie­ka­da ne­pa­ro­dan­tis bai­mės ar iš­gąs­čio. Svei­ka ener­gi­ja trykš­tan­tis ke­tur­ko­jis, pa­leis­tas iš ki­no­lo­go na­mų kie­me Ei­no­rai­čių kai­me Šiau­lių ra­jo­ne įreng­to erd­vaus vol­je­ro, lyg pa­me­ta gal­vą: ne­tram­do­mas no­ras lėk­ti, šo­ki­nė­ti, vyk­dy­ti ko­man­das, ore gau­dy­ti iš­mes­tą ka­muo­liu­ką. Kin­gas M. Mi­žu­ta­vi­čiaus gy­ve­ni­me at­si­ra­do su­lau­kęs vos sep­ty­nių mė­ne­sių. Nuo tos die­nos pra­si­dė­jo anks­ty­vo­ji tar­ny­bi­nio šuns so­cia­li­za­ci­ja. Ki­no­lo­gas šyp­so­si, su ma­žiu­ku ne­si­skir­da­vęs nė per žings­nį – į tar­ny­bą, poil­siau­ti, pa­si­vaikš­čio­ti, pa­spor­tuo­ti, į par­duo­tu­vę – vi­sur kar­tu. O ne­si­ma­ty­da­vę abu tik ta­da, kai mie­ga. "Jis il­go­kai net sa­vo bliū­de­lio ne­tu­rė­jo – stip­rin­da­vo­si iš ma­no ran­kų. Už įvyk­dy­tą už­duo­tį – mais­tas, už pa­ro­dy­tą mei­lę – mais­tas, mais­tas už drau­gys­tę su šei­mos sve­čiais, su at­si­tik­ti­nai su­tik­tais par­duo­tu­vė­je, po­li­ci­jo­je", – pa­sa­ko­ja M. Mi­žu­ta­vi­čius. Jis ži­no, kad pir­mi gy­ve­ni­mo mė­ne­siai itin svar­būs ke­tur­ko­jo so­cia­li­nė­je rai­do­je. Da­bar Kin­gui di­džiau­sias ap­do­va­no­ji­mas už dar­bą – jau ne­be mais­tas, o šei­mi­nin­ko svies­tas ka­muo­liu­kas. Ma­rius įsi­ti­ki­nęs, jei gre­ta pa­dė­tų sau­so šu­nų mais­to ir dre­sū­ros ka­muo­lius, Kin­gas rink­tų­si bū­tent jį. Kas ga­li bū­ti ma­lo­niau už sma­gų žai­di­mą! Anot ki­no­lo­go, Kin­gas iš pri­gim­ties tu­ri pui­kius ins­tink­tus. Ir nea­be­jo­ja, jog sa­vo dar­bin­giau­siais me­tais po­li­ci­jo­je pa­sieks pa­čių aukš­čiau­sių re­zul­ta­tų. Juo­lab kad šio jau­no šuns, be­je, ap­mo­ky­to ne tik žmo­nių paieš­kos ar įta­ria­mų­jų su­lai­ky­mo ope­ra­ci­joms, bet ir kvai­ša­lų paieš­koms, dar­bo re­zul­ta­tai jau da­bar kal­ba pa­tys už sa­ve – vien šie­met gy­vū­nas su­ra­do ke­tu­ris pa­si­kly­du­sius gry­bau­to­jus. O štai pir­ma­sis šio ta­da nė dve­jų me­tų ne­tu­rin­čio ke­tur­ko­jo "ra­di­nys" bu­vo ne­la­bai sma­gus. Paieš­ka, pri­si­me­na M. Mi­žu­ta­vi­čius, vy­ko vie­nos Ak­me­nės ra­jo­no so­dy­bos apy­lin­kė­se. So­dy­bo­je tą­kart su­ras­tas tik šei­mi­nin­ko au­to­mo­bi­lis, ap­lin­kui – nė gy­vos dva­sios. Žmo­gaus paieš­ką pra­dė­jo ap­link ne­to­lie­se ty­vu­lia­vu­sį eže­rą. Ener­gin­gas šuo sma­giai bė­go prie­ky­je, stai­ga nu­ščiu­vo – gy­ven­to­jo kū­ną jis su­ra­do irs­tan­tį. Kin­gui tai bu­vo nau­ja, ta­čiau la­bai po­li­ci­nia­me dar­be ver­tin­ga pa­tir­tis – šuo su­ži­no­jo, kad ra­di­nių bū­na vi­so­kių.

Abi­pu­sis su­pra­ti­mas

"Be mei­lės gy­vū­nams ne­bū­tų nie­ko. Neį­si­vaiz­duo­ju, kad ga­lė­čiau dirb­ti kur nors ki­tur. Nė­ra ki­tos to­kios vie­tos, ku­ri ne tik dar­bas, bet kar­tu – ir ho­bis. Ma­ža to, už tai dar ir al­gą mo­ka!", – juo­kia­si po­li­ci­jos pa­rei­gū­nas Ma­rius. Jo dar­bo re­zul­ta­tai – Šiau­lių ap­skri­ties po­li­ci­jos pa­si­di­džia­vi­mas. Jam vis dar sun­ku nu­sa­ky­ti, ko­kie jaus­mai ap­lan­ko, kai iš­girs­ti apie ras­tą žmo­gų gar­siu lo­ji­mu pra­ne­šan­tį šu­nį. "Bė­gi ir gal­vo­ji, ką gi jis ra­do: tą, ku­rio ieš­ko­me ar ko­kį nie­ko apie paieš­ką ne­ži­nan­tį gry­bau­to­ją", – pa­sa­ko­ja pa­rei­gū­nas. Jei ap­lo­tas gry­bau­to­jas ar uo­gau­to­jas, ki­no­lo­gas bū­ti­nai su juo pa­si­kal­ba: gal ką pa­ste­bė­jo, gal ma­tė, gir­dė­jo, jei pa­ma­ty­tų – gal pa­skam­bin­tų... Kai šuo at­lie­ka dar­bą, bū­ti­nai gau­na do­va­ną – žai­di­mą ka­muo­liu­ku. Au­gin­ti­nis įsi­ti­ki­nęs, kad tas žai­di­mas ma­lo­nus ne tik jam, bet ne ma­žiau – ir jo drau­gui ki­no­lo­gui. Bet kar­tais, sa­ko Ma­rius, juk pa­si­tai­ko la­bai sun­kių aki­mir­kų, kai, kaip sa­ko­ma no­ri­si verk­ti šu­nį ap­ka­bi­nus... Ir to­kio­mis aki­mir­ko­mis jis ap­ka­bi­na bū­tent au­gin­ti­nį, ku­ris kaip nie­kas ki­tas jau­čia sa­vo drau­go nuo­tai­ką.
Rekomenduojami video