Pokalbis su Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės Biržų 509 pėstininkų kuopos seržantu Dariumi Geniu, dalyvavusiu tarptautinėse taikos palaikymo misijose. 

Gegužės 29 d. paskelbta Tarptautine Jungtinių Tautų taikos saugotojų diena, nes šią dieną 1948 m. įgyvendinta pirmoji Jungtinių Tautų taikos misija Palestinoje.

Šią dieną pagerbiami Jungtinių Tautų taikos saugotojai, įgyvendinę taikos misijas ir žuvę jose.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, mūsų kariai jau 1994 metais išvyko į pirmą taikos palaikymo misiją Kroatijoje.

Per daugiau nei ketvirtį amžiaus apie 5,5 tūkst. Lietuvos karių dalyvavo NATO, Europos Sąjungos, Jungtinių Tautų ir kitose sąjungininkų suburtų koalicijų vykdomose tarptautinėse operacijose Europoje, Afrikoje, Azijoje ir Indijos vandenyne bei Persijos įlankoje.

Šiose misijose dalyvavo ir nemažai iš Biržų krašto kilusių vyrų.

Vienas jų – Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės Biržų 509 pėstininkų kuopos seržantas Darius Genys.

Jis su Lietuvos kariais dalyvavo trijose tarptautinėse taikos palaikymo misijose – du kartus Afganistane ir kartą Kosove. Vyras mielai sutiko pakalbėti apie tarnybą ir gyvenimą karštuose pasaulio taškuose

Dariaus tėviškė – Obelaukiai. Jam – 44 metai. Baigė Kaštonų vidurinę mokyklą, mokėsi Biržų technologijų ir verslo mokymo centro Vabalninko skyriuje. Privalomąją karo tarnybą Lietuvos kariuomenėje atliko 1995 – 1996 metais Karaliaus Mindaugo vardo motodesantiniame pėstininkų batalione. Būdamas šauktiniu, baigė Puskarininkių mokyklos 1-ąją pakopą. Anot D. Genio, buvo minčių likti tarnauti kariuomenėje, bet dėl asmeninių aplinkybių teko grįžti į namus. Bet nuo kariuomenės vyras toli nepabėgo – 2000 metais grįžo tarnauti į Krašto apsaugos savanorių pajėgas (KASP). Apdovanotas medaliu „Už tarptautines misijas“, kitais pasižymėjimo ir garbės ženklais.

- Kodėl grįžote į kariuomenę?

- Geras klausimas. Gal kad senelis buvo su partizanais susijęs, o prosenelis buvo Nepriklausomybės kovų savanoris? Gal todėl. Iš tiesų sunku pasakyti. Mes, Lietuvos šiaurės krašto žmones, šiuo požiūriu esame „karšti“– krašto apsaugos sistemos padaliniuose tarnauja labai daug biržiečių, užimančių įvairias pareigas, turinčių įvairius karinius laipsnius.

- Kaip patekote į pirmąją taikos palaikymo misiją Kosove?

- Į kiekvieną misiją būna atrankos. Paprastai atranka vyksta vienos rinktinės apimtyje, nors ne visada. Kiekvienas prieš dalyvaudamas save vertina – ar jis pajėgus tam, ar sugebės bei ištvers. Tarnyba misijoje šiandien turbūt suprantamiausia lyginant su karantinu – nesi laisvas, turi vykdyti tam tikrus nurodymus ir įsipareigojimus, veiksmų laisvė apribota, didelė atsakomybė. Ten nenueisi ir nenuvažiuosi, kur nori. Todėl vykstantis į misiją žmogus tokiems suvaržymams turi būti psichologiškai pasiruošęs, įvertinęs savo gebėjimus.

Atrankoje žiūrimas fizinis pasiruošimas. Yra tam tikri normatyvai, kuriuos reikia išlaikyti. Antra – sveikatos būklė. Sveikatos tikrinimui skiriamas labai didelis dėmesys, atliekama daug tyrimų ir testų.

Prieš misiją vyko mokymai, juos vedė instruktoriai ir jau patyrę tokioje veikloje kariai. Treniravomės, kaip elgtis, atsitikus vienokiai ar kitokiai situacijai, kaip pasirinkti geriausią sprendimo variantą. Pasiruošimas vyko Klaipėdoje.

- Kaip atrodė tarnyba nepažįstamame krašte? Ar kamavo nerimas, vykstant pirmą kartą į neramų tašką?

- Į Kosovą tąkart važiavo 30 vyrų būrys iš Lietuvos. NATO vadovaujamoje taikos palaikymo misijoje Serbijos Kosovo provincijoje mes buvome bendroje Lenkijos – Ukrainos bataliono sudėtyje.

Stovykla, pavadinta „White Eagle“ („Baltasis erelis“), buvo netoli Kačaniko miesto. Mūsų uždavinys buvo bazės apsauga bei patruliavimas, budėjimas pasienyje su Makedonija.

Stovykloje gyvenome po du gyvenamuosiuose konteineriuose, maitinomės lenkų karių valgykloje. Norėdami pasimėgauti maistu, pasižmonėti, važiuodavome į netoliese esančios amerikiečių bazės valgyklą. Ten buvo didelis ir platus maisto pasirinkimas, visokių desertų.

Čia praleidome pusę metų. Vieną kartą buvau grįžęs atostogų, kaip tik per Jonines. Su žmona nuėjome į šventę tada dar buvusioje miesto estradoje. Visi vaikšto su marškinėliais, o aš sėdžiu su megztiniu ir man šalta. Žmona sako, kad dar vienas žmogus su megztiniu vaikšto. Atsisuku – o ten savanoris biržietis, su kuriuo atostogų kartu grįžome. Mes dviese tąkart misijoje iš Biržų buvome.

Kosove klimatas kitoks. Ten buvo gerokai šilčiau nei pas mus. Diena karšta, bet į vakarą temperatūra nukrisdavo 10 – 15 laipsnių. Nors iš pažiūros likdavo šilta, bet dėl didelio temperatūros perkryčio mums būdavo šalta, apsirengdavome striukes. Vietiniai vaikšto su maikėmis, o mums striukių reikia. Pusės metų mažai, kad galėtum adaptuotis prie pasikeitusio klimato.

Nepasakyčiau, kad buvo daug nerimo – žinojome, kur ir ko važiuojame, kokia ten padėtis, psichologiškai tam buvome pasiruošę. Labiau vyravo smalsumas – kur, kas, kodėl? Vien kalnų gamtovaizdis ką reiškia, atvykus iš lygumų krašto.

Budint pasienyje, teko sutikti lietuvių turistų, važiuojančių į Kosovą. Net kažkur giliai kalnuose, pakelės parduotuvėlėje ar bare, aptikome lietuviško alaus. Visa eilė butelių lentynoje pristatyta, bet šeimininkas to alaus neparduoda. Tai esanti jo kolekcija. Vietiniai žmonės elgėsi draugiškai, atpažindavo lietuviškos trispalvės ženklą, žinojo, kas yra lietuviai. Visada patruliavome visa ekipuote – šalmas, neperšaunama liemenė, ginklai, tačiau kažkokių rimtesnių incidentų misijos metų nepasitaikė.

Tuose kraštuose yra paprotys visokių švenčių metų šaudyti į orą, tai šūvių girdėdavome. Bet apie tai žinojome jau atvykdami, tai šitas reikalas nenustebino.

Afganistano berniukai. Anot D. Genio, humanitarinės pagalbos siunčiamais rūbais aprengti vaikai smalsūs ir kiek padykę kaip ir viso pasaulio mažyliai. Bet jų rankos liudija, kad vaikams tenka daug sunkių darbų.

- Grįžęs į Lietuvą pailsėjote porą metų ir vėl patraukėte į misiją, šįkart į Afganistaną. Kuo panaši ir kuo skyrėsi ši misija nuo pirmosios?

- Kaip sakė vienas karys, kartą pabuvęs misijoje, nebegali sustoti. Į Afganistane labiau ginė smalsumas, noras išbandyti save. Ten buvau du kartus – 2007 ir 2011-2012 metais. Iš esmės atranka ir pasiruošimas misijai buvo panašūs. Afganistane, Goro provincijos stovykloje, lietuvių buvo dauguma. Čia turėjau atsakingesnes pareigas, buvau grandies vadas. Uždaviniai buvo panašūs – bazės apsauga, ten dirbančių žmonių eskortavimas, jų apsauga. Darbuotojai veždavo labdarą, sodino medžius, statė elektrinę bei dirbo kitus darbus. Mes turėjome juos lydėti ir užtikrinti apsaugą. Per pusę metų Afganistane neišgirdau nė vieno šūvio, tuo tarpu Kosove nebuvo dienos, kad kažkas nepašaudytų. Ten liaudis mėgsta švęsti.

Pati bazė buvo įsikūrusi prie buvusio sovietinio aerodromo. Jame dar riogsojo lėktuvų korpusai. Pasitraukdama sovietinė kariuomenė lėktuvus paliko, o vietiniai žmones viską, ką pajėgė, nuo jų nurinko. Sudaužytos ar sunaikintos sovietinės technikos matyti neteko, vietiniai sakė, kad čia buvo ramus rajonas. Mums tuomet vertėjavęs afganistanietis Basiras prieš kelerius metus pasiprašė prieglobsčio ir su šeima atvyko į Lietuvą, nes tėvynėje ėmė gauti grasinimų už darbą su NATO kariais. Su Basiru buvo toks linksmas atsitikimas. Jo žmona gyveno pas savo tėvus, nes Basiras dar tėvams nebuvo sumokėjęs visos išpirkos už ją. Basiras eidavo pas ją. Mes misijoje galvas skusdavome plikai higienos sumetimais, nes visą dieną būnant su šalmu karštyje taip yra patogiau. Basiras irgi nusiskuto. Už tai žmona uždraudė jam lankytis, kol plaukai ataugs. Tokia buvo bausmė. Juokėmės mes iš jo.

Visokių ten įvykių yra nutikę, tačiau kai aš buvau, viskas buvo ramu, vietiniai žmonės atrodė palankiai nusiteikę mūsų atžvilgiu. Taip buvo abu kartus, incidentų mums nepasitaikė.

Landšaftas ten – kalvos. Buvome ten žiemą, tikėjomės, kad pavasarį išaugs žaluma, tuo labiau kad šalia tekėjo upė. Bet vos vos kalva pažaliavo, tuoj vietinis praginė avių bandą ir nieko neliko, vėl pilka. Klimatas žemyninis, man jis buvo labiau priimtinesnis nei Kosove. Nors buvo ir sniego, šaltis gal apie 30 laipsnių, tačiau oras sausas, atrodo visai nešalta, tik kvėpuoti giliai negali.

Girdėjau pasakojimą, kad kartą patrulis, nuvykęs į tolimą kaimelį, sutiko tamsaus gymio vietinį žmogų žydromis akimis. Pasirodo, tai rusų kareivis, pasilikęs Afganistane nuo karo laikų. Kariai ėmė klausinėti, gal jam ko reikia. Vyras nieko nenorėjo, tik paprašė, jei įmanoma, atvežti audio kasečių su Alos Pugačiovos dainomis. Mūsiškiai kažkur tų kasečių gavo, įrašė ir nuvežė tam žmogui. Jis sakė niekur iš Afganistano nebevažiuosiantis – čia praėjo didžioji jo gyvenimo dalis.

Didelį įspūdį paliko arklas. Tai, ką gali pamatyti istorijos vadovėlyje, čia gali išvysti natūroje. Du pakinkyti jaučiai ir senelis, mediniu arklu ariantis žemę. Neaišku, ar pasėjo jis ką tuose arimuose, nes, kol aš išvykau, niekas toje žemėje neišdygo.

Visur ten buvo jaučiamas mėšlo kvapas. Vietiniai gyventojai gyvulių mėšlą renka, jį džiovina ir tai pagrindinis jų kuras. Vieno patruliavimo metu iš arti matėme, kaip gyventojas varto prieš saulę ant tvoros išdėliotus mėšlo blynus, kad šie tolygiai džiūtų. Dar kažkur iš kalnų asiliukais atsigabendavo susiraičiusių žolių šaknų, jomis irgi kūrendavo.

Kažkur turiu žmogaus rankų nuotrauką, fotografuotą Afganistane. Tie, kuria ją pamato, klausiu, kiek, jų manymu, tam žmogui metų. Visi sako, jog tai sunkiai dirbusio senuko rankų atvaizdas. Iš tiesų tai  6-10 metų vaiko rankų nuotrauka. Tai liudija, kokiomis sąlygomis gyvena daug afganistaniečių.

- Kiek žinau, jūs ruošiatės naujai misijai Malyje?

- Taip, vyksta pasiruošimas ir atranka, Jei viskas pasiseks, rudenį vyksime į Afriką. Būriui turėtų vadovauti mūsų kuopos vadas kapitonas Modestas Lapienis. Šiai misijai vadovauja Jungtinės Tautos. Užduotis kol kas keliama ta pati – karinės stovyklos apsauga.

- Kaip šeima reaguoja į jūsų veiklą, ilgas išvykas į ne pačius saugiausius pasaulio kraštus? Ar negalvojate eiti į atsargą, juolab  kad ištarnavote kariuomenėje jau 20 metų?

- Pradžioje žmona Inga žiūrėjo skeptiškai, bet dabar sulaukiu visiško pritarimo ir palaikymo. Žiūri į tai ramiai, apsiprato. Gal prieš pirmą išvykimą buvo daugiau klausimų bei nerimo. Kita vertus, tada dar nebuvo tokių ryšio galimybių, gerai būdavo, jei vieną kartą per savaitę pavykdavo pasikalbėti. Sūnui Aurimui dabar jau dvidešimt, jis irgi savanoris, todėl čia klausimų nekyla. Niekada nesigailėjau, pasirinkęs tokią profesiją. Parako dar turiu ir tarnausiu, kol leis sveikata ir galimybės.

Antanas Vaičeliūnas