Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Tanzanijoje gyvenanti lietuvė: vietiniai mus pravardžiuoja korona

Koronavirusas neaplenkė nė vieno žemyno. Nors Afrikoje susirgimų koronavirusu nedaug, tačiau ten gyvenanti lietuvė Aušra Alšauskaitė pasakoja, kad čia taip pat reikia laikytis karantino ir visų Pasaulinės sveikatos organizacijos higienos rekomendacijų. Tačiau vietiniai į virusą žiūri nerimtai, mano, kad juo susirgti gali tik baltieji.

Aušra portalui tv3.lt papasakojo kaip atsidūrė Tanzanijoje, kas labiausiai stebina ten gyvenant ir kaip vietiniai ir ji pati gyvena karantino sąlygomis.

A. Alšauskaitės nuotr.

Kiek laiko jau gyveni ir kaip atsidūrei Afrikoje?

Tanzanijos Dar es Salamo mieste gyvenu jau beveik 2 metus. Prieš atvykdama į šią šalį, kurį laiką gyvenau Londone. Mano vyras dirba telekomunikacijų bendrovėje, kuri teikia mobilaus ryšio paslaugas Afrikoje ir Lotynų Amerikoje. Tuo metu jis dirbo Londone, tačiau vykdavo į Tanzaniją darbo reikalais.

Atsiradus pasiūlymui dirbti Tanzanijoje, iš pradžių entuziazmu tikrai netryškau. Turėjau labai daug abejonių, tačiau galiausiai abu nusprendėme vykti ten gyventi. Dabar šiuo sprendimu labai džiaugiuosi.

Kokią Tanzaniją atvykusi pamatei ir kas labiausiai nustebino?

Tanzanija iš tiesų labai įspūdinga šalis, tačiau tik atvykus ištiko kultūrinis šokas. Žmonės čia atsipalaidavę, dirba neskubėdami. Visiška priešingybė Europai, kur viską turi padaryti greitai ir gerai. Iš pradžių labai pykdavau, kai meistras neatvykdavo sutartu laiku. Dabar jau į viską pradėjau žiūrėti paprasčiau.

Dar labai nustebino kainos. Prieš atvykdama įsivaizdavau, kad Afrikoje viskas bus labai pigu. Juk žmonės čia neuždirba čia tiek, kiek, pavyzdžiui, Europoje. Panašų požiūrį dažnai išgirstu ir iš draugų bei pažįstamų, kurie žino, kad gyvenu Afrikoje. Realybė yra visai kitokia. Importuoto maisto kainos yra kelis kartus didesnės. Pastebėjau, kad ypač brangūs produktai yra iš Europos.

Dauguma vietinių gyventojų tokių prekių neįperka. Jie apsiperka turguose. Iki karantino paskelbimo aš irgi eidavau į vietinius turgus pirkti šviežių vaisių ir daržovių. Pramokau netgi šiek tiek net vietinės svahilų kalbos. Jei su tanzaniečiu kalbi jų kalbą, tai galiu tikėtis geresnės kainos, nes žino, kad nesu turistė. Tačiau netgi ir tokiu atveju dažniausiai vis tiek sumoku daugiau, nei vietiniai. Dauguma tanzaniečių galvoja, kad baltieji turi labai daug pinigų, todėl prekių ir paslaugų kainos mums būna padidintos. Tačiau atvykusi čia gyventi buvau maloniai nustebinta tanzaniečių svetingumu. Jeigu vietinis valgo, jis visada pasiūlo ir šalia esančiam. Be to, nors tanzaniečiai gyvena vargingai, tačiau retai skundžiasi. Dauguma gyvena šia diena, jeigu turi maisto ir kur miegoti, jie bus laimingi.

A. Alšauskaitės nuotr.

Kalbant apie maistą, pastebėjau, kad vietiniai labai didžiuojasi savo virtuve. Populiariausias jų patiekalas yra ugali – kukurūzų ir miltų košė. Dar jie valgo, kasava – daržovę, panašią į mūsų bulvę, keptus, virtus bananus, pupeles ir šiek tiek mėsos. Dažnai manęs klausia, ar Tanzanijoje saugu keliauti. Mano manymu, šalis yra labai saugi, todėl keliauti po ją tikrai galima. Čia daug nacionalinių parkų, kuriose galima pamatyti įvairių Afrikos gyvūnų. Taip pat galima įkopti į didžiausią Kilimandžaro kalną ar pažvejoti Viktorijos ežere. Teko nemažai pakeliauti po Tanzaniją, tačiau ko gero geriausiai šalį galima pažinti keliaujant su vietiniais.

Ar pradėjus plisti koronavirusui ir paskelbus karantiną Lietuvoje nebuvo minčių grįžti namo ar apskritai į Europą?

Taip sutapo, kad kovo pradžioje lankiausi Lietuvoje, bet tuo metu tikrai nesvarsčiau apie galimybę čia likti. Be to, į Tanzaniją kartu su manimi planavo vykti pasisvečiuoti ir mama. Todėl planų nusprendėme nekeisti. Į Tanzaniją išvykau kartu su mama kovo 14 dieną, prieš pat atšaukiant skrydžius iš Lietuvos. Tuo metu Tanzanija atrodė saugesnė nei Lietuva, nes šalyje dar nebuvo paskelbtas nė vienas koronaviruso atvejis Tačiau tik grįžę, po kelių dienų sužinojome apie pirmąjį užsikrėtusį koronavirusu. Prasidėjo šiokia tokia panika parduotuvėse. Žmonės pradėjo šluoti lentynas, kaip ir Europoje. Pirmiausia parduotuvėse nebeliko dezinfekavimo skysčio, tualetinio popieriaus, muilo. Tuomet pradėjome svarstyti apie galimybę išsiųsti mamą į Lietuvą, tačiau galiausiai nusprendėme, kad visiems bus saugiau likti kartu.

Kaip atrodo karantinas Tanzanijoje?

Ar žmonės jo laikosi? Nuo kovo vidurio mėnesiui buvo uždarytos mokyklos. Nežinau kaip valstybinėse mokyklose, tačiau privačiose mokymas vyksta nuotoliniu būdu. Taip pat neribotam laikui pradėjo užsidaryti populiarūs restoranai, kai kurie tiekia maistą į namus, kiti – laukia nurodymų iš valdžios institucijų.

Teko kalbėtis su vieno restorano savininku iš Italijos. Jis sakė, kad restorano neuždarys, nes nuoma vis tiek teks mokėti, nebent valdžia nuspręstų kitaip. Taip pat jau užsidarė nemažai viešbučių, tačiau dalis turistų yra čia įstrigę, dėl atšauktų skrydžių. Nemaža dalis ambasadose dirbančių žmonių buvo išsiųsti namo, į savo šalis. Kovo pabaigoje buvo paskelbta, kad visi atvykę į Tanzaniją bus karantinuojami 14 dienų valstybės paskirtose patalpose, bet už tai susimokėti turės patys. Dar buvo atšaukti keltai tarp Tanzanijos ir Zanzibaro salos. Šiuo metu viename didžiausių prekybos centrų yra matuojama pirkėjų kūno temperatūra, visur padėtas dezinfekcinis skystis, vanduo ir muilas plauti rankoms. Dalis darbuotojų dėvi medicinines kaukes ir pirštines. Mes stengiamės laikytis saugaus atstumo, tačiau Tanzanijoje tai yra gana sunku. Dauguma tanzaniečių nepaiso rekomendacijų laikytis saugaus atstumo, nes mano, kad koronavirusas yra tik baltųjų liga, o juodaodžiai juo užsikrėsti negali. Dažnai baltuosius vietiniai apšaukia koronomis. Tačiau pirmasis miręs nuo koronaviruso buvo vietinis tanzanietis.

A. Alšauskaitės nuotr.

Ar yra vietinių žmonių, kurie bijo koronaviruso ir saugosi, kad neužsikrėstų?

Tik maža dalis laikosi saugaus atstumo ir nešioja kaukes. Dalis prekybos centro darbuotojų nešioja medicinines kaukes ir pirštines, plauna rankas, bet to reikalauja jų darbas.

Mano šeima nusprendė laikytis griežto karantino, į parduotuvę važiuojame tik kartą per savaitę, o jei išvykstame iš namų dėvime kaukes, maunamės pirštines, grįžę dezinfekuojame paviršius.

Dauguma tanzaniečių yra religingi. Tai viena iš tolerantiškiausių šalių, kurioje krikščionys ir musulmonai gyvena santarvėje. Maldos namai nėra uždaryti, priešingai, dabar yra skatinama daugiau melstis, nes tikima, kad tai gali apsaugoti nuo koronaviruso.

Taip pat teko girdėti ir gana keistų rekomendacijų. Pavyzdžiui, vieni amerikiečių medikai, gyvenantys Tanzanijoje, rekomendavo plauti vaisius ir daržovės chloruotame vandenyje. Taip pat teko girdėti, kad masajų genties žmonės, gyvenantys Tanzanijoje, nuo koronaviruso saugosi liaudies medicina: tepalu, pasigamintų iš avies uodegos riebalų, ir aliejaus. Tokiu tepalu rekomenduojama teptis kūną.

Ar parduotuvėse karantino metu netrūksta maisto produktų? Ar jie nebrangsta?

Kai buvo paskelbtas pirmasis susirgimo atvejis, žmonės tikrai puolė šluoti maisto lentynas. Tačiau šiuo metu maisto parduotuvėse nieko netrūksta ir didelio kainų šuolio nepastebėjau. Galbūt šiek tiek pabrango vaisių ir daržovių kainos, tačiau tai labiau galėjo lemti jų sezoniškumas.

Mes pasirūpinom maisto atsargomis kelioms savaitėmis. Tačiau daugumai žmonių tai būtų per didelė prabanga. Dauguma tanzaniečių neturi tiek pinigų, kad galėtų prisipirkti maisto dviem savaitėms į priekį. Be to, ne visi turi šaldytuvus, o karštame ir drėgname klimate maisto produktai labai greitai sugestų.

A. Alšauskaitės nuotr.

Ką veikia žmonės karantino metu?Ar jie turi galimybę likti namuose?

Dalis verslų, ypač susijusiu su turizmu, laikinai užsidarė. Kita dalis įmonių leidžia darbuotojams dirbti iš namų. Bendrovė, kurioje dirba mano vyras, nusprendė, kad dalis darbuotojų dirbs iš namų, kita dalis – biure. Tie, kurie dirba biure yra aprūpinti gyvenamuoju plotu, maitinimu ir transportu, kad išvengtų kontakto su žmonėmis. Tačiau jeigu vietiniai žmonės negalėtų dirbti, tai jiems reikštų badą. Jie neturėtų iš ko pragyventi. Nemaža dalis žmonių verčiasi žemdirbyste, jie turi darbus, bet taip pat ir užsiaugina sau maisto. Kita dalis imasi verslo, bando kažką gatvėse parduoti ar prekiauja turguje.

Tanzanijos sostinėje yra vienas didžiausių turgų rytų Afrikoje, tai daug žmonių ten ir prekiauja. Algos vietinių žmonių nedidelės, mokytojai čia uždirba nuo 160 iki 320 eurų per mėnesį, algos dydis priklauso nuo darbo stažo.Vienas populiariausių moterų darbų yra – namų tvarkytoja. Jos uždirba nuo 80 iki 200 eurų. Tačiau Tanzanijos kaimuose žmonės gyvena kur kas skurdžiau, nemažai jų netgi neturi geriamo vandens. Todėl iš kaimų žmonės keliasi į sostinę, kad rastų darbą. Dažnai būna, kad bedarbius išlaiko jų šeimos nariai.

Šį savaitgalį Velykos, kaip švęsi ir kokių tanzaniečiai laikosi tradicijų šia proga?

Džiaugiuosi, kad šiemet Velykas galėsiu švęsti su šeima, laikydamasi lietuviškų tradicijų. Kai išvykau gyventi į Londoną, tradicijas buvau apleidusi. Atsivežiau iš Lietuvos vaško, tad dažysiu juo kiaušinius. Tik Tanzanijoje neradau pirkti baltų kiaušinių, tai dažysime šviesiai rudus. Sekmadieniui ruošiu šventinį stalą.

Per velykinius pusryčius sukalbėsime maldą, o po to rinksim stipriausią margutį. O paskui juos valgysime, atsivežiau netgi lietuviškų krienų. Mano Velykos bus tradicinės. Tanzanijoje žmonės jas taip pat švenčia, tik kiaušinių marginimą ir Velykų triušius jie laiko vakarų kultūros dalimi, todėl to ten nebūna. Velykų rytą jie eina į bažnyčią, o grįžę valgo pietums ryžių plovą. Vaikams Velykų proga, jeigu išgali, perka naujus drabužius. Jie pavalgę laksto ir demonstruoja naujus apdarus draugams ir šeimos nariams.

Vilija Mačiulskytė

Rekomenduojami video