Ardomieji ir kariniai Rusijos veiksmai Ukrainoje daugeliui atvėrė akis ir parodė, kad saugumo situacija Europoje pakito iš esmės. Norint geriau apibrėžti naujus saugumo iššūkius, Rusijos veikimą, laviruojant pilkojoje zonoje tarp taikos ir karo, pasitelkta ir šiandien plėtojama hibridinių grėsmių, hibridinio karo samprata.
Ja vadovaujantis, valstybės bando ieškoti receptų, kaip padaryti savo visuomenes atsparesnes priešiškos išorės įtakoms, kaip sustiprinti savo teisinę bazę ir kritinės infrastruktūros apsaugą, kaip efektyviai koordinuoti veiksmus tarp skirtingų institucijų.
Šį procesą daugelis valstybių pradeda praktiškai nuo pamatų, besidairydamos gerųjų patirčių, kurių Europoje nors ir ne apstu, tačiau yra. Ir vienas ryškiausių pavyzdžių yra Suomija, kurios XX a. patirtys ir dar Antrojo pasaulinio karo metais priimti sprendimai nulėmė unikalų nacionalinio saugumo modelį.
Atskaitos taškas Suomijos istorijoje yra Žiemos karas, kurio metu suomiai nors ir prarado daugiau nei dešimtadalį savo teritorijos, tačiau išsaugojo nepriklausomybę. Karių skaičiumi tris kartus, o technikos – visiškai nepalyginamai mažesnė, tačiau kur kas efektyviau veikianti ir parengta Suomijos kariuomenė pasirodė esanti stipresnė už Raudonąją armiją. Bet tuo pačiu buvo suvokta, kad sovietams išmokus karčias karo pamokas antrą kartą apsiginti ir išsaugoti nepriklausomybę gali būti neįmanoma.
Antrojo pasaulinio karo metais karinis personalas užėmė vadovaujančias pareigas daugelyje civilinių institucijų, kadangi jos pasirodė nepakankamai parengtos veikti krizės situacijoje. Kartu suvokiant, kad karinė Sovietų Sąjungos grėsmė tik augs ir Suomijos kariuomenė niekada negalės jai prilygti, buvo nuspręsta sukurti tokį valstybės saugumo modelį, kuris įtrauktų visus piliečius. Taip gimė Šaltojo karo metais Suomijoje taikyta totalinės gynybos koncepcija.
Po Šaltojo karo pabaigos sutarta, kad ši koncepcija nebeaktuali, nes ji yra orientuota į gynybą nuo „blogiausio scenarijaus“, t. y. didžiosios rytų kaimynės karinės intervencijos. Ir visgi nebuvo naiviai galvojama, kad Sovietų Sąjungos žlugimas panaikino visas iš Rusijos kylančias grėsmes, tad totalinės gynybos modelis buvo pakeistas labiau pozityvia „visapusiška saugumo koncepcija“. Ji neatsisakė esminių elementų – privalomosios šauktinių tarnybos visiems ar didelio aktyvaus kariuomenės rezervo, tačiau didesnį dėmesį ėmė skirti visuomenės atsparumo ugdymui ir kritinės infrastruktūros apsaugai, nevyriausybinių organizacijų ir verslo įtraukimui į valstybės, taigi ir savo saugumo užtikrinimą.
Suomiškas valstybės saugumo modelis būtų neįmanomas be per ilgus dešimtmečius susiformavusios saugumo kultūros, kai visi šalies piliečiai – ar tai būtų valdžios elitas, ar eiliniai darbininkai – turėjo bendrą suvokimą, kad valstybės nepriklausomybė ir visuomenės gerovė priklauso nuo kiekvieno jų indėlio. Ši saugumo kultūra išreikšta skaičiais atrodo išties įspūdingai: 5 mln. gyventojų turinčioje valstybėje per metus apmokomas 21 tūkstantis šauktinių ir 18 tūkstančių rezervistų. Pasitikėjimas policija ir kariuomene viršija 80 proc., net 93 proc. gyventojų teigia pasirengę įsitraukti į bet kokią neapmokamą savanorišką pagalbą, jeigu būtų paprašyti.
Kiekvienais metais rengiami trijų savaičių Nacionalinio saugumo kursai, į kuriuos kviečiami ne tik aukščiausi valstybės institucijų pareigūnai, bet ir verslo, nevyriausybinių organizacijų, profsąjungų, žiniasklaidos ir kitų visuomenės grupių atstovai. Įdomu tai, kad pakvietimas išklausyti šių kursų yra suvokiamas ne kaip kone mėnesį truksianti našta, bet garbė.
Kadangi šiandieninis ekonominis modelis lemia tai, jog daugiau nei 80 proc. įprastam valstybės ir visuomenės funkcionavimui reikalingos infrastruktūros ir paslaugų priklauso privačiam sektoriui, egzistuoja itin glaudi partnerystė tarp valstybės ir verslo struktūrų. Ji grįsta pasitikėjimu, kad valstybė nori padėti privačiam verslui būti saugiam ir sėkmingam, mainais už jo geranorišką įsipareigojimą būti pasiruošus visuomenei suteikti būtinas paslaugas krizės atveju.
Iš pirmo žvilgsnio, daugelis šio Suomiško visapusiško saugumo modelio elementų atrodo sunkiai įgyvendinami jei ne už jos, tai bent jau už Šiaurės šalių ribų, nes jam būtinas itin didelis pasitikėjimas tarp valstybės institucijų ir verslo bei piliečių. Savybė, kuri būdinga šiam regionui, bet retai atrandama kitur. Vis dėlto, jis suteikia aiškias gaires, kaip turėtų atrodyti išorės įtakoms atspari valstybė, esanti nuolatinių geopolitinių iššūkių erdvėje.
V. Keršanskas
Komentaro, kuris skambėjo per LRT RADIJĄ, autorius Vytautas Keršanskas yra politologas, Helsinkyje veikiančio Europos atsparumo hibridinėms grėsmėms kompetencijos centro (Hybrid CoE) Hibridinių įtakų programos direktoriaus pavaduotojas. Komentare išdėstytos mintys yra autoriaus asmeninė nuomonė.