Nuo sausio 1 d. kai kurie darbo neturintys suomiai kas mėnesį iš valstybės gaus 560 eurų. Ši suma bus mokama net tuo atveju, jeigu jie susiras darbą.

Atlyginimas už nieką

Suomijos valdžia pradėjo socialinės rūpybos eksperimentą, kuriame dalyvauja 2 tūkst. atsitiktinės atrankos būdu atrinktų darbo neturinčių šalies piliečių. Jų amžius siekia nuo 25 iki 58 metų. Eksperimento tikslas – išsiaiškinti, kaip šių žmonių gyvenimą ir įpročius gali pakeisti visuotinės pagrindinės pajamos (VPP), dar vadinamos besąlyginėmis bazinėmis pajamomis arba tiesiog piliečių algomis.

Suomija tapo pirmąja Europoje šalimi, kurioje kas mėnesį dalis bedarbių gaus nustatytą socialinę išmoką ir galės ją naudoti savo pačių nuožiūra: valdžia neturės teisės nurodyti, ką už šiuos pinigus galima pirkti ir ko – ne. Be jokios abejonės, šio eksperimento eigą akylai stebės ir kitų šalių Vyriausybės bei ekonomikos ekspertai, nes susidomėjimas VPP idėja vis auga.

Pranešama, kad eksperimente dalyvaujantiems suomiams kas mėnesį mokamos VPP pakeis anksčiau jiems priklausiusias kitas socialines išmokas. Tačiau, skirtingai nei kiti bedarbiai, eksperimente dalyvaujantys žmonės kas mėnesį 560 eurų gaus net tuo atveju, jei susiras darbą ir gaus didesnę ar mažesnę algą.

Pasak Suomijos socialinio draudimo institucijos „Kela“, atsakingos už socialinės apsaugos programas, atstovų, VPP eksperimentu siekiama sumažinti su socialinėmis išmokomis susijusį biurokratizmą, skurdą ir nedarbo lygį, šiuo metu siekiantį 8,1 proc. Dabartinė išmokų bedarbiams sistema neskatina jų aktyviai ieškotis darbo, nes net kukli alga dirbant kelias dienas per savaitę gali smarkiai sumažinti bedarbio išmokos dydį, skelbia britų dienraštis „Guardian“.

Jame cituojama „Kela“ teisės departamento atstovė Marjukka Turunen, teigianti, kad VPP išmokas gaunantiems eksperimento dalyviams nebus taikomi jokie finansiniai bedarbių pašalpos apribojimai. „Jokio skirtumo, ar jie dirbtų kelias dienas per savaitę, ar kelias savaites per mėnesį. Bet kuriuo atveju ieškotis darbo ir pradėti dirbti jiems finansiškai apsimokės“, – tvirtino ji.

Pastovus pajamų šaltinis

Pasak apžvalgininkų, Suomijos Vyriausybės remiamas socialinės paramos eksperimentas, kurį „Kela“ 2018 m. planuoja dar labiau išplėsti, yra pirmasis bandymas visos šalies mastu patikrinti  idėjos, susijusios su visiems gyventojams valstybės mokama bazine finansine išmoka, kurią pirmą kartą 1797-aisiais pasiūlė amerikietis Thomas Paine'as, gyvybingumą.

Politikai ir ekonomistai iki šiol aktyviai diskutuoja apie tokios socialinės paramos prasmingumą. Su tam tikromis išlygomis jai pritaria ir kairiųjų, ir dešiniųjų pažiūrų žmonės. Kairiesiems imponuoja tai, kad VPP gali sumažinti skurdą, o dešinieji, tarp jų ir populistinė Suomių partija, priklausanti dabartinei Suomijos valdančiajai koalicijai, mano, jog vadinamosios piliečių algos padėtų sukurti aiškesnę ir lengviau tvarkomą socialinės rūpybos sistemą, kurią šiuo metu gramzdina per didelis biurokratizmas.

Ne mažiau svarbu ir tai, kad VPP pozicijos vis labiau stiprėja dėl vadinamosios ketvirtosios pramonės revoliucijos – esminių pertvarkų gamyboje vis plačiau naudojant informacines technologijas ir automatizuotas robotų sistemas. Dėl šių pokyčių daugybė žmonių praras darbą įvairiausiose pramoninės gamybos srityse.

Ekspertai būgštauja, jog struktūriniai pokyčiai bus tokie dideli, kad iš esmės pakeis ne tik darbo rinką, bet ir įprastus socialinius modelius. Ekonomiškai pažangios valstybės turės spręsti „nereikalingų“ žmonių problemą, o VPP – vienas iš būdų, kaip užtikrinti jiems nuolatinį pajamų šaltinį. Pernai ES atliktas tyrimas atskleidė, kad 68 proc. visų ES šalių gyventojų aiškiai arba su išlygomis pritartų vienokiam ar kitokiam visuotinių bazinių pajamų, kurias besąlygiškai gautų kiekvienas šalies pilietis, variantui.

Šveicarai nesutiko

Neseniai nemažą susidomėjimą ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje buvo sukėlęs Šveicarijoje surengtas referendumas dėl visuotinių bazinių pajamų iniciatyvos. Šveicarai svarstė siūlymą kiekvienam suaugusiam šalies gyventojui mokėti po 2 500 Šveicarijos frankų (maždaug 2 334 eurų) minimalių mėnesinių pajamų išmoką. Tokią sumą gautų kiekvienas pilietis, nesvarbu, dirba ar ne. Vaikams kas mėnesį siūlyta mokėti po 565 eurus.

Jei piliečiai būtų pritarę tokiam siūlymui, socialinės gerovės finansavimas Šveicarijoje būtų išaugęs nuo 19,4 iki maždaug 30 proc. šalies BVP. Tačiau šveicarai tokią iniciatyvą atmetė įspūdinga balsų dauguma: 23 proc. referendume balsavo „už“, o 77 proc. – „prieš“. Visuotinių bazinių pajamų entuziastų tokia nesėkmė pernelyg nenuliūdino. Jų teigimu, dėl esminių pokyčių, kuriuos artina gamybos automatizavimas, VPP idėja anksčiau ar vėliau taps vienintele išeitimi, o tai, kad šią problemą jau dabar supranta beveik ketvirtadalis šveicarų, esą yra nemažas pasiekimas.

Visuotinių bazinių pajamų eksperimentai šiemet bus pradėti vykdyti ne tik Suomijoje, bet ir Nyderlanduose, tiesa, ne nacionaliniu, o vietos lygmeniu. Utrechto, Tilburgo, Neimegeno, Vageningeno ir Groningeno municipalitetai kai kurioms gyventojų grupėms pradės mokėti 970 eurų dydžio bazines mėnesines išmokas.

Atskiruose miestuose jų mokėjimo sąlygos šiek tiek skirsis. Pavyzdžiui, kai kuriuose iš jų VPP bus mokamos vietoj bedarbio pašalpos, tačiau šių išmokų gavėjai bus įpareigoti ieškotis darbo. Už vengimą tai daryti numatytos sankcijos. Kitais atvejais ši suma mokama be jokių sąlygų ir įpareigojimų. Dar kitais atvejais siūlomas 125 eurų priedas, jei išmokos gavėjas sutinka savanoriauti savo bendruomenėje. 125 eurai prie 970 eurų bazinės išmokos gali būti pridedami ir automatiškai, tačiau jei žmogus nenori būti savanoriu, šį priedą reikia grąžinti.

Praėjusią vasarą Livorno miesto, esančio Italijoje, valdžia taip pat pradėjo mokėti VPP: 500 eurų mėnesines išmokas gauna 500 skurdžiausiai gyvenančių šeimų. Nuo šių metų pradžios tokių išmokų gavėjų skaičius padidintas iki 600. Pranešama, kad tokią pačią idėją jau svarsto ir Neapolio bei Ragūzos savivaldybės – norima išbandyti, ar nevertėtų įvairias socialines pašalpas, įskaitant pašalpas bedarbiams, pakeisti VPP.

Gelbėjimosi ratas

Šį pavasarį VPP eksperimentas bus pradėtas ir Kanadoje: jis bus vykdomas daugiausia gyventojų turinčioje Ontarijo provincijoje. VPP išbandyti norima ir Škotijoje: šiemet Glazgo ir Faifo miestų savivaldybės pirmosios Didžiojoje Britanijoje turėtų pradėti jas mokėti tam tikroms gyventojų grupėms.

Šios šalies Žaliųjų partija jau išreiškė pritarimą vadinamosioms piliečių algoms. Iš dalies tai lėmė sparčiai didėjantis netikrumas darbo rinkoje ir plintančios laikinosios darbo sutartys, o iš dalies itin sudėtinga, brangi ir griozdiška socialinės rūpybos sistema. VPP išmokos leistų iš esmės pakeisti padėtį ir geriau apsaugoti žmones nuo gamybos automatizavimo pasekmių.

„Remiantis patikimais duomenimis, galima tvirtinti, kad technologinė pažanga suteiks galimybę per artimiausius 20 metų automatizuoti nuo 25 iki 33 proc. visų šiuo metu Vakarų šalyse egzistuojančių darbo vietų“, – tvirtino vieno prestižiškiausių šalyje Voriko universiteto politinės ekonomijos profesorius Robertas Skidelsky.

Britų ekonomistų Howardo Reedo ir Stewarto Lansley teigimu, VPP ne tik užtikrintų stabilias šalies gyventojų pajamas didėjančio ekonominio ir socialinio nesaugumo laikotarpiu, bet ir pasiūlytų žmonėms finansinę nepriklausomybę bei pasirinkimo laisvę tarp darbo ir laisvalaikio. Taip pat šios išmokos leistų daugiau laiko skirti studijoms ir saviugdai, šeimos reikalams, atskleistų didelę nemokamo kasdieninio darbo vertę.

Nors daugelis ekonomistų pripažįsta tam tikrus VPP privalumus, vis dėlto į šią idėją žvelgia nepatikliai ar net griežtai ją kritikuoja. Nesunku suprasti, kodėl: visiems mokant VPP būtų neišvengiamos esminės socialinės ir ekonominės permainos, kurioms didelė visuomenės dalis, ko gero, nėra pasiruošusi. Ar tokia prielaida teisinga, po kurio laiko turėtų parodyti Suomijoje pradėto socialinio eksperimento rezultatai.