Kirpimas šunims naudingas ne tik dėl to, kad pasirūpinama jų išvaizda, bet ir dėl to, kad kirpėjai gali pamatyti pirmuosius ligų požymius, LRT RADIJUI sako kirpyklos „Nebūk pudelis“ įkūrėja šunų šukuosenų stilistė Rita Vorobjova. Anot jos, neretai patys šeimininkai laiku nepasirūpina gyvūnais ir atveda šuniukus, kuriems per užaugusį kailį net sunku matyti.
– Kodėl savo kirpyklą pavadinote „Nebūk pudelis“?
– Kadangi pati auginu pudelį ir jis apkirptas pagal visus veislės standartus – su burbuliukais, išskutinėjimais ir pan., dažniausiai, kai vedu jį gatve, sulaukiu klausimų, kas čia per veislė. Kai žmogus vedasi kokį kudlotą debesiuką, tai visiems aišku, kad čia pudelis. Todėl ir atsirado „nebūk pudelis“ – nebūk tuo kudlotu šuniuku, bet būk tikru pudeliu.
– Vadinasi, kirpimas gali atskleisti tikrąjį veislės grožį?
– Taip, kartais iš tokio debesėlio galima padaryti visiškai naują šunį.
– Ar Lietuvoje visada buvo populiaru taip rūpintis šunų stiliumi?
– Su laiku klientų vis daugėja. Žmonės vis labiau rūpinasi savo gyvūnais. Kadangi gyvename mieste, šunys su mumis absoliučiai visur: miega su mumis, kartu keliauja, todėl norisi, kad šuo atrodytų tvarkingai, kvepėtų, nesišertų, jį būtų malonu glostyti. Dažnai pasitaiko, kad šeimininkas ir šuo labai supanašėja ir šukuosena, ir išvaizda, ir elgesiu.
M. Sievers/Unsplash.com nuotr.
– Šunys kerpami tik dėl grožio ar ir dėl sveikatos?
– Kirpėjai ne tik kerpa, bet dažnai pastebi pirmus augintinių negalavimų, ligų požymius. Tada patariame šeimininkams apsilankyti pas veterinarus.
– Nuo ko priklauso, ar šunį reikia kirpti, ar ne?
– Trumpaplaukiai šunys dažniausiai nekerpami, bet jie irgi apsilanko kirpyklose, kad būtų išmaudyti, iššukuotas poplaukis, sutvarkyti nagai, išvalytos ausys. Taigi kad būtų švarūs ir kvepėtų.
– Kiek veislė lemia kirpimo stilių?
– Dauguma veislių turi savo kirpimo formas ir standartus, pavyzdžiui, ir pudeliams, ir Jorkšyro terjerams yra atskiri standartai parodoms, o namams – jau visiškai kitos šukuosenos.
– LRT RADIJO klausytoja nori sužinoti, kokios paskutinės mados tendencijos amerikietiškiems kokerspanieliams?
– Taip, įvairių veislių kirpimo formos ir stiliai ateina ir išeina iš mados. Kadangi spanieliai – šunys, kurie daug laiko praleidžia gamtoje, tarp žolių, prie vandens, kirpimas dažniausiai būna kuo trumpesnis, kad priežiūra būtų minimali, kad šuo kuo ilgiau išliktų švarus, o paįvairinti kirpimą galima įvairiausiai akcentais. Pavyzdžiui, galima palikti kuoduką, ant uodegytės – bumbuliuką. Galima išskusti kokią nors šuns vardo raidę, žaibą ar žvaigždę ir tokiu būdu suteikti kirpimui kažkokio išskirtinumo.
Reuters/Scanpix nuotr.
– Anksčiau buvo madinga išskutinėti garsių mados ženklų pavadinimus ar ženklus.
– Vis dar yra šis būdas... Nesakyčiau, kad ant bangos, bet pasitaiko klientų, kurie to nori. Dabar dažniausiai išskutinėjamas pėdutės, žvaigždutės, o noras pasirodyti su kažkokiais prekės ženklais jau menksta.
– Ar tuos prekės ženklus skutinėja „rožiniams“ šuniukams?
– Taip, bet dėl to, kad visi jorkšyriukai, maltukai ir turi vardus Gučis, Zara, Prada ir pan.
– Klausytojas domisi, ar šunims plaukų pešimas toks pats skausmingas, kaip ir žmogui?
– Ne, šiurkščiaplaukėms veislėms, pavyzdžiui, terjerams, plaukas auga stadijomis. Kai jis pasiekia maksimalų ilgį, plauko svogūnėlis apmiršta ir plaukas daug lengviau pašalinamas. Su laiku, kai jau perauga, kailis pats iškrinta.
– Tai net ir šukuojant galima tuos plaukus pašalinti?
– Taip, negyvas plaukas pasišalina. Kad būtų išlaikytas gražus ilgis, kad šuo atrodytų gražiai, reikia šukuoti tuo metu, kai plaukas vos laikosi, nes jo vietoje atauga naujas.
Reuters/Scanpix nuotr.
– Mačiau, kad yra šunų kirpimų mados žurnalai.
– Kol kas Lietuvoje savo žurnalų dar neturime, bet didesnėse Vakarų, Azijos šalyse leidžiami katalogai su įvairiausiomis šukuosenomis, stiliais. Todėl žmonės, atėję į mūsų kirpyklą, dažniausiai atsineša su savimi nuotrauką, išsaugotą telefone, ir parodo. Dažniausiai Vakarų ir Rytų šalys diktuoja madas.
– Kokios tos madų tendencijos?
– Mano specializacija – pudeliai, todėl apie juos ir papasakosiu. Anksčiau buvo madinga skusti pudeliukų pėdutes, snukučius. Dabar iš Rytų atėjo mada, kad pudeliukai atrodytų kaip maži šuniukai, meškiukai. Jie turi būti plaukuotu, apvaliu snukučiu, atrodyti kaip žaisliniai.
– Ar šunims dažomi plaukai?
– Asmeniškai nedažau, bet tai daroma. Yra netgi specialūs konkursai – ant šuns padaroma visa skulptūra, kažkoks paveikslas. Lietuvoje yra kirpyklų, kurios tuo užsiima, bet kol kas pas mus tai dar nėra taip populiaru. Dažniausiai nudažomi tik uodegyčių, ausyčių galiukai. Tai kaip kirpimo akcentas.
– Kokie būna šunų kirpimo čempionatai? Kokios jų taisyklės?
– Dažniausiai kiekviena šalis, kurioje yra šunų kirpimo asociacija, bent kartą per metus rengia savo šalies čempionatą. Vyksta ir Europos, ir pasaulio čempionatai. Juose dar neteko apsilankyti, bet teko aplankyti nemažai šalių. Pagrindinė taisyklė – atvažiuoji su apaugusiu šuniu. Jis turi būti iššukuotas, išmaudytas, išdžiovintas, paruoštas kirpti. Tada pagal tam tikras veisles skiriamas tam tikras laikas. Yra teisėjų komisija, kuri įvertina šunį prieš kirpimą. Tada stebi tavo darbą ir įvertina rezultatą.
A. Welch/Unsplash.com nuotr.
– O jei šuo pradeda muistytis kerpamas, ar už tai gali būti atimami taškai?
– Ne, taškai neatimami, bet stebima, kaip kirpėjas susitvarko su ta situacija. Kadangi šunys neretai labiau patyrę nei patys kirpėjai, jie nuostabiai elgiasi, stovi kaip statulėlės. Tokį šunį kirpti – vienas malonumas.
– Jūs į konkursus keliaujate su savo pudeliu. Ar šunų kirpėjai į tokius konkursus ir važiuoja su savo augintiniais?
– Dažniausiai taip. Kirpėjai yra maniakai – jie turi ne vieną šuniuką, o daug. Dažniausiai kirpėjai, dalyvaujantys konkursuose, turi įvairių veislių šuniukų, kad galėtų nuolat kažkur važiuoti, nuolat dalyvauti.
– Žinau, kad turite ir dar vieną šunį.
– Taip, prieš kelis mėnesius įsigijau šiurkščiaplaukį foksterjerą. Kol kas jis visai mažiukas. Nuo kitų metų galbūt bandysime ir jį pratinti prie konkursų.
– Žmonės neretai bijo šunų. Kiek šunų stilistas turi gebėti susibendrauti su šunimi?
– Tai jis privalo išmokti, bet viskas ateina su praktika. Reikia mokėti pajusti, kada šuo ima nervintis, kada reikėtų duoti porą minučių pailsėti, kada reikia su juo pasikalbėti, pajuokauti, kada geriau palikti jį ramybėje. Su metais imi jausti, kai šuo geranoriškai į tave reaguoja, o kada geriau viską atlikti greitai, tyliai ir jį paleisti. Nuspėti, kaip šuo elgiasi, būtina išmokti. Tai darbo saugumo garantas, kad rankos būtų nenukandžiotos, neapdraskytos ir pan.
Reuters/Scanpix nuotr.
– Seriale „Draugai“ buvo epizodas, kai mergina pasisiūlo apkirpti vieną iš veikėjų, nes yra kirpusi šunis. Ar šunų kirpėjai gali kirpti ir žmones?
– Manau, kad gali (juokiasi). Juokingas faktas – apkerpu ir savo draugą. Įrankiais pasidaliname ir tarp šunų, ir tarp žmonių. Kai reikia palyginti plaukų galiukus – laisvai.
– Ar šeimininkams reikia palaikyti šunų šukuoseną?
– Kai apkerpi šunį, padarai gražią šukuoseną ir ji išlieka iki kito kirpimo – tai gero šunų kirpėjo kokybės įvertinimas. Plaukai nesukrinta bet kaip, matyti, kad šuo buvo apkirptas būtent taip.
– Ar matosi, kai patys šeimininkai ką nors patobulina?
– Deja, taip. Dažnai būna, kad, atvedus šuniuką po pusės metų, matyti, kad bandyta palyginti, pakirpti, nes per tiek laiko šuo jau nemato, kur eiti, kas nors įsivelia į plaukus, o iššukuoti nepavyksta. Todėl visada prašome šeimininkų – kai tik kas blogai, geriau ateikite pas mus ir mes gražiai viską sutvarkysime, kad paskui nebūtų pliko lopo ant šuns.
– Kas kiek laiko reikėtų lankytis pas šunų kirpėją?
– Rekomenduojama kas šešias aštuonias savaites, kad šuo nuolat gražiai atrodytų. Jei užleidžiama iki trijų ar keturių mėnesių, ateina avinėlis, kuriam šukuoseną reikia kurti nuo nulio.
A. Omvik/Unsplash.com nuotr.
– Gal tada kaip tik įdomiau?
– Kirpėjui visai įdomu, žinoma, jei šuo visą laiką buvo prižiūrimas. Bet dažnai šuo atvedamas po keturių mėnesių, šeimininkai prašo tos pačios šukuosenos, o vienintelė išeitis – šuniuką nukirpti labai trumpai.
– Kaip šunį reikėtų prižiūrėti nuo vieno kirpimo iki kito namuose?
– Pagrindinis tikslas – kad šuniukas nesusiveltų. Jei kailis iššukuotas ir prižiūrėtas, galima padaryti beveik bet kokį kirpimą, kurio užsigeidžia šeimininkai. Pagrindinės taisyklės, prižiūrint kailį, nešukuoti sauso kailio. Būtina naudotis purškiamus kondicionierius ar kailio drėkiklius. Šuniuką taip pat reikia dažniau pamaudyti, nes tik švarus kailis nesivelia.
– Kaip dažnai reikėtų maudyti? Kartą per savaitę?
– Taip, naudojant profesionalias priemones, galima maudyti kas savaitę. Seniau, kai šunims skirtų priemonių nebuvo, šunys buvo maudomi daug rečiau. Žinoma, svarbus ir šukavimas. Reikia nepatingėti prabraukti, patikrinti, ar nėra kažkur susivėlimų.
– Ar būna šunų, kuriems visa tai – didžiausia kankynė, o ne išvyka į SPA?
– Didžioji dalis šeimininkų, atėję į kirpyklą, sako – mes negalime jo iššukuoti namie. Šuo nesileidžia, cypia, inkščia, draskosi, kandžiojasi. Kai pastatome tą šuniuką ant kirpimo stalo, jis gražiausiai iškenčia visas procedūras. Šeimininkai klausia, kaip taip įmanoma. Dažniausiai taip yra dėl to, kad šuniukai namie jaučiasi šeimininkais. Jie parodo, kad nenori būti šukuojami ir šeimininkas sako – vargeli mano, gerai bėk, nuvesime į kirpyklą ir ten tave sutvarkys. Kirpykloje nėra kitos išeities – šuo turi būti sutvarkytas, jis žino, kad niekur nepabėgs, todėl gražiai atkenčia.
A. Branch/Unsplash.com
– Vis dažniau žiniasklaidoje kalbama apie gyvūnų teises, bet dar ir dabar kur ne kur rastume prie būdos pririštą šunį. Kaip keičiasi mūsų požiūris į augintinius? Ar mes labiau pradedame rūpintis savo šunimis?
– Taip, manau, kad situacija po truputį gerėja, mes daugiau dėmesio skiriame savo augintiniams, ypač sveikatos klausimais. Vis dažniau šeimininkai pastebi, kad, pavyzdžiui, ant šuns dantų susidaro apnašos, todėl reikia eiti pas veterinarą ir tvarkyti šią problemą.
Šeimininkai vis dažniau pastebi, jei šuniui pasireiškia kažkokia alergija. Vis daugiau šeimininkų žino, kad reikia naudoti profesionalią kosmetiką, o ne žmonių šampūną, kad reikia atrinkti tinkamą maistą – gal reikia maisto, kuris tinkamas kastruotiems, ar turintiems alergija, ar viršsvorį šunims.
Visi jau žino, kad negalima išleisti trumpai nukirpto šuns žiemą į lauką, reikia jį aprengti. Visi žino, kad reikia pėdutes patepti vašku, kad jos neskilinėtų. Šunys tampa beveik lygiaverčiais šeimos nariais. Priežiūra yra beveik identiška vaikų priežiūrai – geras maistas, rūbeliai – viskas kaip vaikui.
Galiausiai atsiranda net privatūs šunų „Facebook“ ar „Instagram“ puslapiai, kur keliamos išvykų, kelionių, viešbučių, šunų SPA procedūrų nuotraukos.
Birutė Rutkauskaitė