Nors valstybių vadovai yra saugomi, tačiau ir jie kartais papuola į katastrofas. Taip atsitiko Rusijoje 1888 metais. Kadangi niekas iš caro šeimos per katastrofą nenukentėjo, tai tą išsigelbėjimą stačiatikių cerkvė laikė stebuklu.

Neatlaikė audros

1879 metų gruodžio 28-ąją nuo vėjo sugriuvo tiltas per Tėjaus upę Škotijoje. Tas tiltas jungia Dandi miestą su Faifo sritimi Šiaurės jūros pakrantėje. Iki tilto pastatymo vagonai buvo keliami keltu.

Pirmąjį tiltą per Tėjaus upę suprojektavo inžinierius Tomas Baučas, kuris už tokį projektą buvo įšventintas į riterius. Tiltas turėjo būti pastatytas iš ažūrinių ketaus konstrukcijų. Tačiau nebuvo kaip reikiant išžvalgytas upės dugnas ir jau statant tiltą teko koreguoti planą. Buvo sumažintas atramų skaičius, prailgintas ilgis tarp jų. Tuo metu tai buvo ilgiausias tiltas pasaulyje. 1877 metų rugsėjo 22 dieną tiltu pravažiavo pirmasis lokomotyvas, o kitų metų birželį juo prasidėjo reguliarus judėjimas.

1879 metų gruodžio 28-osios vakarą, siaučiant vėjui, tilto konstrukcijos neišlaikė per jį važiuojančio traukinio ir jis nugarmėjo į šaltus Tėjaus upės vandenis. Visi 75 traukinio keleiviai, tarp kurių buvo ir tilto konstruktoriaus žentas, nuskendo. Aiškinantis katastrofos priežastis paaiškejo, kad tiltas neišlaikė dvigubo krūvio – stipraus vėjo ir traukinio. Paaiškėjo ir tai, kad metalas, iš kurio buvo pagamintos tilto konstrukcijos – labai blogos kokybės. Nuskendusio traukino garvežys buvo iškeltas iš upės, suremontuotas ir dar eksploatuotas ne vienus metus. Inžinierius Tomas Baučas taip nervinosi dėl katastrofos, kad mirė nuo širdies smūgio.

Naujas dviejų kelių tiltas buvo statomas nuo 1882-ųjų iki 1887-ųjų metų pagal Viljamso Henrio Barlau projektą. Tačiau naują tiltą statė ne toje pačioje vietoje, bet už 18 metrų, geriau išžvalgę gruntą. Tilto statybai prireikė 25 000 tonų metalo, 70 000 tonų betono ir 3 000 000 kniedžių. Statant tiltą nukritę nuo pastolių nuskendo 14 darbininkų. Tiltas buvo atidarytas eismui 1887 metų birželio 13-ąją. 2003 metais jis buvo restauruotas.

Išardė bėgius

Kitos dvi katastrofos įvyko Rusijoje. Pirmoji – 1882 metų naktį iš birželio 29-osios į 30-ąją Tulos srityje, netoli Kukujevkos kaimo ir enciklopedijose vadinama Kukujevkos geležinkelio katastrofa.

Tą naktį prasidėjo didžiulė liūtis. Siaučiant vėjams ir blyksint žaibams Maskvos-Kursko geležinkeliu iš Černio į Mcenską pagal grafiką išvyko traukinys, vežantis paštą ir keleivius. Traukinio keleiviai nežinojo, kad vanduo netoli Kukujevkos plauna pylimą. Vamzdis po geležinkelio pylimu nespėjo praleisti tokio vandens kiekio ir vanduo pylimą išplovė taip, kad vienoje vietoje bėgiai tiesiog kabojo ore. Kai tik traukinys užvažiavo ant tos vietos, 7 vagonai smigo žemyn. Prieš tai tuo keliu važiavęs mašinistas jau buvo pastebėjęs, kad su pylimu kažkas netvarkoje ir pranešė Černio stoties viršininkui, tačiau dėl audros nedirbo telegrafas, todėl perspėti kito traukinio mašinistą nebuvo jokių galimybių.

Per šią katasrofą 42 žmonės žuvo, 35 buvo sužeisti. Tarp žuvusiųjų buvo rusų rašytojo Ivano Turgenevo anūkas (22 m.). Praėjus kelioms dienoms po katastrofos I. Turgenevas laiške giminaičiams rašė: „Man nuolat akyse stovi tie purve uždusę nelaimėliai. Ir nors jų iškasimas jau nieko neduos, tačiau aš esu labai nepatenkintas ir tiesiog degu iš pykčio, kad net kelias dienas niekas jų negelbėjo“. Pasirodė, kad avarijos pasekmes likviduoti nesisekė, nes kelias dienas dar vis lijo ir nešė purvą ant sugriuvusių vagonų, ant žmonių lavonų. Tik po 15 dienų kareiviams pasisekė iškuopti katastrofos vietą.

Skirtingi ritmai

Imperatoriaus traukinio avarija įvyko 1888 metų spalio 17-ąją 295-ajame kelio Kurskas-Charkovas-Azovas kilometre. Caro Aleksandro III šeima važiavo iš Krymo į Sankt Petereburgą. Traukinio vagonai ir garvežiai buvo patikrinti ir buvo gero stovio, tačiau, pasirodo, traukinio greitis buvo per didelis. Pagal svorį tai buvo krovininis traukinys, o jo greitis – kaip ekspreso. Pažeidžiant taisykles vagonus traukė du garvežiai, kurių vienas buvo skirtas prekiniams, o kitas – keleiviniams traukiniams. Tad abiejų traukinių ritmas buvo nevienodas. Lėkdami 68 kilometrų per valandą greičiu garvežiai „šuoliavo“ skirtingais ritmais ir tiesiog sugriovė geležinkelį. Taip 10 vagonų nuriedėjo nuo gan aukšto pylimo. Sunkūs caro vagonai savo svoriu sutraiškė įprastus vagonus, kuriuose važiavo aptarnaujantis personalas.

Po katastrofos likę gyvi pamatė kraupų vaizdą. Visi puolė ieškoti imperatoriaus ir jo šeimos ir netrukus pamatė, kad jie visi sveiki. Vagonas, kuriame buvo įrengta imperatoriaus valgykla, buvo subyrėjęs į šipulius, tačiau ir caras Aleksandras III, ir jo žmona Marija Fiodorovna su vaikais, ir palyda nenukentėjo. Pirmas smūgis visus partrenkė ant vagono grindų, vagonas virto ant šono, po antrojo smūgio lūžo ir vagono grindys ir visi atsidūrė ant pylimo. Ant jų būtų užvirtęs vagono stogas, tačiau liudininkai pasakojo, kad jį ant savo pečių laikė Aleksandras III, kuris garsėjo savo jėga. Stogą jis laikė tol, kol visi išlindo iš traukinio griuvėsių.

O iš tų griuvėsių išlindo būsimasis Rusijos imperatorius Nikolajus II, jo sesuo didžioji kunigaikštienė Ksenija Aleksandrovna, brolis didysis kunigaikštis Georgijus Aleksandrovičius, palyda ir dar keli svečiai, pakviesti caro kartu papusryčiauti. Jie neišvengė mėlynių, smulkių įdrėskimų. Tik adjutantui Vladimirui Šeremetjevui buvo sutraiškytas pirštas.

Gelbėjo carienė

Caro traukinį sudarė 15 vagonų, ant bėgių po avarijos liko tik 5. Sveiki liko ir abu garvežiai. Vagonas, kuriame važiavo dvaro tarnautojai, tarnai buvo visiškai sunaikintas ir visi buvę jame žuvo.

Žinia apie tai, kad caro traukinys patyrė katastrofą, telegrafu buvo išplatinta po visą šalį ir iš visų pusių atskubėjo pagalba. Aleksandras III pats asmeniškai rūpinosi, kad visi sužeistieji būtų ištraukti iš vagonų liekanų ir suteikta pagalba. Carienė kartu su medikais ėjo prie kiekvieno sužeistojo ir, kiek galėjo, pagelbėjo. Ji buvo likusi tik su suknele, tad kažkas ant pečių jai užmetė karininko paltą.

Per katastrofą nukentėjo 68 žmonės, 21 žuvo. Tik jau visai sutemus, kai visi žuvusieji buvo atpažinti, o sužeistiesiems suteikta pagalba, caro šeima sėdo į traukinį ir nuvažiavo į artimiausią stotį, kur naktį buvo atlaikytos padėkos mišios už stebuklingą caro šeimos išgelbėjimą. Tik po to caro traukinys išvažiavo į Charkovą, o iš ten – į Peterburgą.

Grįžęs į sostinę caras tuoj pat sudarė komisiją katastrofos priežastims ištirti. Tačiau trys jos pagrindiniai nariai vieningos nuomonės neturėjo. Prokuroras Anatolijus Konis nustatė, kad katastrofa įvyko dėl blogos kelio būklės ir viršyto greičio. Pietvakarių krypties geležinkelio direktorius Sergejus Vitė, anksčiau ne kartą organizavęs caro keliones, tvirtino, kad jis buvo perspėjęs vyriausybę apie tai, kad caro traukinys komplektuojamas neatsižvelgiant į inžinierių reikalavimus. Charkovo politechnikos instituto direktorius Viktoras Kirpičiovas kaltino kelio būklę ir supūvusius pabėgius. Galų gale caras nusprendė tyliai išleisti į pensiją susisiekimo ministrą, o Geležinkelių valdybos pirmininku paskyrė S. Vitę. Dėl katastrofos buvo apkaltintas du mėnesiai iki jos miręs to geležinkelio statytojas Samuilas Poliakovas. Kaltinamajame akte rašoma, kad jis po pabėgiais buvo supylęs prastos kokybės žvyrą, kuris negalėjo išlyginti traukinio svyravimų.

Ne viską išdaužė

Traukinio katastrofos vietoje buvo pastatyta cerkvė ir koplyčia. Ta vietovė imperatoriaus išsigelbėjimo garbei buvo pavadinta Spasov Skyt. Sovietiniais laikais stotelė tarp Taranovkos ir Borkų buvo pervadinta į Pervomaiskaja. Tuo metu apie carą vietiniai jau nieko nežinojo, nes karo metais cerkvė ir koplyčia buvo susprogdintos, griuvėsiai taip ir liko iki 2000-ųjų. Tais metais geležinkeliečiai restauravo koplyčią, vietovei vėl buvo sugrąžintas pavadinimas Spasov Skyt.

Kadangi tai, kad nei imperatorius, nei jo šeima per katasrofą nenukentėjo, buvo laikoma stebuklu ir jis buvo pažymėtas ne tik katastrofos vietoje. Vienoje Charkovo cerkvėje buvo pakabintas sidabrinis varpas, įsteigtos kelios imperatoriaus finansuojamos prieglaudos.

Borkuose buvo įsteigti geležinkeliečių invalidų namai, pavadinti imperatoriaus vardu. Prie jų įėjimo buvo pastatytas granitinis Aleksandro biustas. Po revoliucijos viskas buvo išdaužyta, apie katastrofą užmiršta.

Cerkvės caro išsigelbėjimo garbei buvo statomos visoje Rusijos imperijoje ir kai kurios jų išliko iki šių dienų. Caro globėju buvo laikomas Aleksandras Nevskis, 1263 metais miręs provoslavų karžygys. Tad Revelyje (dabar Talinas) buvo pastatytas Aleksandro Nevskio soboras, kuriame ir dabar meldžiasi Estijoje gyvenantys provoslavai.

Pietiniame Krymo krante, virš Foroso, buvo pastatyta Kristaus prisikėlimo cerkvė, kuri irgi dar veikia.