Alytiškė Kristina Sakinc prieš aštuonerius metus palikusi gimtąjį Alytų ir apsigyvenusi Stambule, didžiausiame Turkijos mieste, savo gimtosios šalies nepamiršta net būdama svetur. Kartu su ten gyvenančios lietuvių bendruomenės nariais suorganizavo, kad lietuviai, atvykę į jau šį savaitgalį Emirgan parke (Sariyer rajone, Stambule) vykstantį Stambulo tulpių festivalį, rastų ir jų šaliai skirtą iš maždaug keturių tūkstančių tulpių sukurtą kompoziciją – Gediminaičių stulpus. „Tai Turkijos lietuvių bendruomenės dovana Lietuvai jos atkūrimo šimtmečio proga“, – sakė trumpam į gimtąjį miestą sugrįžusi alytiškė. Ji papasakojo ir apie gyvenimą musulmoniškame krašte bei paneigė daugybę su tuo susijusių stereotipų.
Albumą dovanos Lietuvai
Susirinkti Turkijoje gyvenančius, atostogaujančius lietuvius organizatoriai pakvietė susitikti šiandien, šeštadienį, 12 val. nuostabiame, visai šalia Bosforo sąsiaurio esančiame Emirgan parke, kur kasmet balandžio mėnesį pražysta galybė įvairių spalvų tulpių ir organizuojamas joms skirtas festivalis. Lietuvių bendruomenę čia pasitinka tautinio ansamblio „Raskila“ muzikantai.
Pirminė idėja iš tulpių padaryti lietuvišką Gediminaičių stulpų kompoziciją, skirtą Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, gimė būtent čia gyvenančiai meilės emigrantei alytiškei Kristinai.
Stambulo lietuvių bendruomenėje, kuriai ir priklauso alytiškė, populiaru susitikti ir kartu švęsti įvairias progas, šventes. Pastaruoju metu veikla dar labiau suintensyvėjo, buvo pradėti kurti ir vykdyti įvairūs projektai, organizuojami oficialūs renginiai, skirti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui.
„Praėjusių metų rudenį Lietuvos ambasada Turkijoje mūsų bendruomenės narius pakvietė atvykti ir dalyvauti minėtai progai skirtame renginyje. Būtent to renginio metu, diskutuojant, bendraujant su renginio dalyviais ir gimė idėja Lietuvos atkūrimo šimtmečio progai Stambulo tulpių festivalyje iš tulpių sukomponuoti kokį nors lietuvišką atributą. Pradinė idėja kilo man, tačiau ją vystyti padėjo ir kiti bendruomenės nariai“, – pasakojo lietuvė.
Galiausiai buvo nuspręsta iš tulpių sukomponuoti Gediminaičių stulpus. Idėjai pritarė ir visa tai įgyvendinti padėjo ir Lietuvos Respublikos ambasadorius Turkijoje, ir Stambulo gubernatorius, ir Stambulo savivaldybės administracija, ir Lietuvos garbės konsulas Stambule.
„Mes spėjome įšokti į tą traukinį, nes festivaliui įprastai viskas būna užsakyta ir suorganizuota jau prieš metus. Buvome susitaikę su mintimi, kad jau per vėlu, tačiau visoms minėtoms institucijoms padedant mums pavyko tai įgyvendinti, visi organizaciniai reikalai buvo sprendžiami labai greitai“, – džiaugėsi alytiškė ir pridūrė, kad netgi Lietuvos simboliui buvo atrasta puiki vieta, kur bus galima prie kompozicijos nusifotografuoti taip, kad ji gerai matytųsi.
Be to, visi ten dalyvaujantys lietuvaičiai kviečiami nusifotografuoti ir visas nuotraukas siųsti Kristinai, kuri padarys bendrą albumą. Jį ketinama padovanoti Lietuvai nuo lietuvių bendruomenės Turkijoje.
Vestuvėse – per 200 žmonių
Paprašyta papasakoti savo ir jos vyro Serkano pažinties istoriją, moteris tik nusišypsojo ir atsakė: „Visagalis internetas.“
Serkanas visai atsitiktinai Kristinai parašė žinutę. Iš pradžių užsimezgusio ryšio ji nevertino rimtai, tačiau ilgainiui virtualus bendravimas peraugo į gilesnius santykius. Kristina išvyko atostogauti į Turkiją, paskui prie jos prisijungė ir Serkanas. Vėliau jis alytiškę aplankė jos gimtojoje šalyje. Galiausiai pora Turkijoje atšventė dideles vestuves, kuriose susipynė tiek lietuviškos, tiek turkiškos tradicijos.
„Aš visuomet sakydavau, kad vestuvių man gyvenime nereikia, o išėjo taip, kad mūsų vestuvėse dalyvavo daugiau kaip du šimtai žmonių“, – prisiminusi praeitį juokėsi Kristina.
Dalyvavo ir jos giminaičiai, kurie organizavo kai kuriuos lietuviškų vestuvių ritualus – jaunuosius sutiko su duona, druska ir vandeniu, padovanojo šeimos židinį.
„Turkiškų vestuvių tradicijų kaip ir nėra. Pas juos per vestuves net nebūna didelių vaišių, jomis nukrautų stalų. Ten vestuvės, mano supratimu, tarsi bendro gyvenimo pradžia, svečiai susirenka pasveikinti jaunųjų, dovanoja jiems pinigų, aukso, papuošalų.
Visa tai suteikia labai didelį pastiprinimą jaunos šeimos gyvenimo pradžiai. Turkai vestuvėse dažniausiai patrypia, pašoka ir visiškai be jokio alkoholio išsiskirsto“, – pasakojo alytiškė, su turku sudariusi civilinę santuoką, o religinei kol kas nė vienas jų nejaučia poreikio. Tačiau gauti dvasinį palaiminimą bent jau iš krikščioniškosios pusės didesnių rūpesčių nėra.
Alytiškės artimieji Kristinos sprendimą pasirinkti gyvenimą su Turkijos piliečiu palaikė, juolab kad tai vyko, kai ji jau buvo pakankamai subrendusi.
„Juk ir musulmoniškų kraštų žmonės yra tokie patys kaip mes, turi jausmus, turi vertybes. O daugybė stereotipų yra sukuriami iš nežinojimo“, – teigė Kristina.
Nepatvirtino nė vieno stereotipo
Paklausta, ar nors kiek pasitvirtino stereotipai, taikomi musulmoniškų kraštų vyrams, kai jiedu ėmė geriau pažinti vienas kitą ir ar kaip nors keitėsi santykiai po vedybų, moteris visa tai paneigė. „Žinote, žiniasklaida labai mėgsta išpūsti burbulus, kai kas nors nutinka blogo ir tada jau skuba klijuoti stereotipus, tarsi jie būtų būdingi tik konkrečių šalių ar konkretaus tikėjimo žmonėms. Kai vyksta kas nors gero ir gražaus, tai niekam visa tai neįdomu. Jūs tik pažiūrėkite, kiek Lietuvoje yra besipykstančių šeimų, kiek vyksta visokių blogybių, bet tai priimama kaip norma. Stambule aš daug sutinku gražių dvišalių šeimų. Turkijoje vyrauja matriarchatinis šeimos modelis, yra motinos kultas. Jiems mama yra viskas. Ten tikrai nėra draudžiama dirbti moterims, ten yra daugybė karjerisčių. Tiesiog didžioji dalis nedirba, rūpinasi namų buitimi, vaikais, o už materialinę gerovę yra atsakingi vyrai. Moterys ten nėra nei užgožtos, nei negerbiamos. Didelė pagarba moteriai ten ateina iš pagarbos motinai“, – pasakojo Kristina.
Moters tikinimu, ten nėra reikalaujama ir apsisukti galvas audiniais, slėpti savo kūną, kaip galvoja kai kurie žmonės. Pasak alytiškės, turkų moterys niekada nesidengdavo. „Jų kultūrinis lygmuo yra labai aukštas, aš nesakau, būna ir ten visko, ypač kur nors giliai kaimuose, tačiau juk ir Lietuvoje visko galima pamatyti“, – dėstė alytiškė.
Ji užsiminė ir apie stereotipą, būdingą kurortuose, kai blondinę europietę pamatę turkų vyrai dėl jos pameta galvas. Kristina patikino, kad geruose viešbučiuose taip tikrai nebūna, tačiau išėjus į gatves, taip gali nutikti: „Į vietines turgavietes suplūsta prekeiviai iš vietinių kaimų, kuriuose mato tik skarotas tetules, o čia staiga pamato pusnuogę šviesiaodę blondinę. Tai patraukia jų dėmesį, gali pradėti kabinėtis, nes tai jiems yra egzotiška. Bet Stambule realiai to niekada nepamatysi.“
Daugpatystė Turkijoje yra įstatymais uždrausta, todėl mitas, kad už turko ištekėjusiai moteriai vyru teks dalytis dar su keliomis jo žmonomis, subliūkšta. Dėl vaikų pagrobimų istorijų, kurios žmonėms atminty išlieka labai ilgai, Kristinos įsitikinimu, irgi nereikėtų perdėti, nes tokių įvykių nutinka bet kurioje šalyje ir tai nereiškia, kad tai būdinga išskirtinai vienam ar kitam kraštui.
„Jokie musulmoniškų kraštų vyrams klijuojami stereotipai mano vyrui visiškai netinka. Jis yra toks pats žmogus kaip ir bet kuris europietis. Net pagal jo išvaizdą būtų sunku pasakyti, kad jis yra turkas“, – sakė alytiškė.
Vaikus vadina skirtingai
Kristina sako, kad jeigu kas nors prašo palyginti gyvenimą Lietuvoje ir Turkijos didžiausiame mieste Stambule, tai nepalyginama. Ten verda visai kitoks gyvenimas negu Lietuvoje. Klausėme pašnekovės, ar jos gyvenimo planai dabar yra tik Stambule: „Niekada nesakau, kad negrįšiu. Neplanuoju nei likti ten, nei grįžti čia. Kiek gyvenime esu kūrusi planų, tai jie vis tiek kažkaip pasisuka taip, kaip jiems reikia. Viskas priklausys nuo to, kaip toliau klostysis gyvenimas. Šiandien mums taip geriau, patogiau.“
Šiuo metu Kristinos vyras Stambule turi įkūręs savo geologinės sferos verslą, o pati geodezijos srities išsilavinimą turinti Kristina augina vaikučius, kurių su vyru susilaukė dviejų – 6-erių metų Danielis Deniz ir 4-erių Gabrielė Selin.
Po du vardus abiem savo vaikams šeima davė siekdama išsaugoti juose lietuviškų ir turkiškų šaknų pradą. Pati Kristina ir visi jos giminaičiai Lietuvoje vaikus kviečia Danielio ir Gabrielės vardais, o vyras ir jo giminaičiai į juos kreipiasi antraisiais vardais. Taip ir su bendravimu – mama su vaikais kalbasi tik lietuviškai, o tėtis – turkiškai, tad abu vaikai pakankamai gerai įvaldę abi kalbas.
„Man buvo svarbu, kad vaikai mokėtų lietuvių kalbą, kad būtų lengviau susikalbėti su giminaičiais Lietuvoje. Anksčiau jie manęs vis klausdavo, kodėl aš su jais bendrauju lietuviškai, jeigu puikiai moku turkų kalbą. Aš savo vaikams pateikiau vieną veiksmingą argumentą, kodėl jie turi mokėti kalbėti lietuviškai. Sakiau, atvažiuosite į Lietuvą, jūsų pusseserės, pusbroliai eis pirkti ledų, tai kaip jūs jiems pasakysite, kad ir jūs norit tų ledų, jie nusipirks sau ir nueis, o kaip jūs prie kasos paprašysite paduoti ledų, kokių jūs norite? Dabar jiems jau klausimų dėl kalbos nekyla, ir grįžę į čia džiaugiasi, kad gali bėgioti kartu su kitais vaikais ir bendrauti be jokių apribojimų“, – pasakojo moteris.
Kristina turkų kalbos išmoko jau gyvendama Stambule, šiek tiek tobulino savo žinias ir kursuose. Ji pripažįsta, kad turkų kalba yra labai sunki, tokia kaip užsieniečiams lietuvių kalba.
Svarbiausia – tolerancija
Paklausta apie jos ir vyro kultūrinius, religinius ir panašius skirtumus, kaip pavyksta išspręsti dėl jų iškylančias problemas, moteris patikino, kad jų tiesiog nekyla, nes abu į viską reaguoja tolerantiškai.
„Mes nesusiduriame su dideliais skirtumais, kurie išprovokuotų kokių nors konfliktų. Pirmiausia reikia išlaukti, pasikalbėti iš anksto tam tikromis temomis. Pagal jų religiją, jeigu gimė vaikas, tai jis iškart tampa musulmonu. Tarp mūsų su vyru net nebuvo kažkokio rimto pokalbio dėl vaikų religijos. Tiesiog savaime buvo aišku, kad kai vaikai užaugs, galės patys ją pasirinkti savo noru. Svarbi yra tolerancija kito nuomonei ir reikia atrasti tą viduriuką. Kol kas mūsų šeimoje tai pasiekti sekasi“, – tikino lietuvė.
Švenčia abiejų tautų šventes
Pašnekovė tikino, kad šeimoje švenčia dvigubas šventes – nepamiršta ir didžiųjų krikščioniškų – Kalėdų ir Velykų, ir musulmoniškų švenčių.
Įdomu tai, kad seniau kiaušinius pavasarį margindavo ir turkai, tačiau tai nesusijusi šventė su religija ar mūsų Velykomis. Ši tradicija, pasak Kristinos, pastaraisiais metais atgimsta.
Didžiausios Turkijoje šventės yra dvi – tai pagrindinė metinė valstybinė Turkijos šventė Kurban Bayrami (aukos šventė), kuri bus švenčiama po dviejų mėnesių ir 10 dienų, ir Seker Bayrami (cukraus, saldėsių) šventė.
Aukojimo šventės metu tie, kurie turi galimybę, aukoja sunkiau gyvenantiems žmonėms, giminaičiams, kaimynams. Tuo metu kaimų, miestų aikštėse vyksta masinės gyvulių skerdynės, o skerdiena išdalijama.
„Įsivaizduokit, į didelę aikštę suveža veršelius ir avis. Visus gyvulius pjauna, sutvarko ir atiduoda vargstantiesiems. Visa tai vyksta vieną kartą per metus ir trunka maždaug savaitę. Jau nekalbu apie tai, kokie kvapai tada tvyro, girdimas skerdžiamų gyvulių riaumojimas. Vaizdas yra kraupus, ir aš visuomet tomis dienomis stengiuosi tas aikštes aplenkti iš toli. Mano vyras taip pat to vengia“, – pasakojo moteris.
Tomis dienomis, kai vyksta šventės, giminaičiai, kaimynai vieni kitus lanko, vaišinasi.
Per saldėsių šventę vaikai taip kaip pas mus per Užgavėnes eina prašyti saldumynų.
Religingi turkai taip pat laikosi Ramadano, kai visą mėnesį saulėtu metu stengiasi susilaikyti nuo valgių, gėrimų, tačiau to laikosi retas tenykštis, nes, Kristinos požiūriu, gyvenimo ritmas diktuoja kitokias sąlygas. „Tuo metu daug kas ima atostogas, nes labai sunku išlaikyti Ramadano tradicijas“, – teigė moteris.
Ką verta aplankyti Turkijoje?
Alytiškė planuojantiems apsilankyti Turkijoje tautiečiams pataria išsinuomoti automobilį ir pakeliauti po kaimus, pamatyti, kaip kepama jų tradicinė duona. Ten, pasak jos, galima pamatyti daug daugiau nei laiką leidžiant viešbutyje ir išsiperkant vieną kitą ekskursiją. Kaimuose žmonės labai svetingi ir draugiški, mielai priima turistus, su jais bendrauja, pasakoja, kaip jie gyvena.
„Su gidu viso to nepamatysi, o tai daug įdomiau nei tai, kas jau paruošta turistui“, – tikino Kristina.
Labai įdomu pamatyti ir kontrastus tame pačiame Stambule. Pašnekovė teigė, kad čia pat galima matyti prabangius statinius, milijonus kainuojančius automobilius, kostiumuotus vyrus su lagaminais, o už kvartalo – didžiulis skurdas, lūšnynai, ant gatvių sėdintys, išmaldos prašantys žmonės.
Laura BALIUKONIENĖ