2017-iesiems metams pamažu judant į pabaigą ir šiomis dienomis žmonėms Lietuvoje ir daugelyje kitų šalių liūdint dėl mirusių artimųjų, užsienio spaudos apžvalgą pradėsime nuo liūdno straipsnio Vokietijos radijo „Deutschlandfunk“ svetainėje apie prieš 100 metų buvusią Spalio revoliuciją.

Kaip žinia, dėl iš šios revoliucijos išaugusios Sovietų Sąjungos žlugimo vieni liūdi, kiti džiaugiasi. O kokia germanistės, publicistės Irinos Ščerbakovos nuomonė?

„Mano seneliai Spalio revoliuciją entuziastingai sveikino, – kalbėjo ji Vokietijos radijui, – nes tikėjosi, kad jos įkandin pakis nepakenčiamos gyvenimo sąlygos.

Tačiau ilgainiui senelis palūžo dėl to, kad daug žadėjęs 1917 m. perversmas baigėsi teroro įsiviešpatavimu.“

„Tik ką, – rašo Vokietijos radijo žurnalistas Michaelis Kohleris, – pasirodė I. Ščerbakovos knyga „Mano tėvo rankos“ su paantrašte „Rusų šeimos istorija“.

I. Ščerbakova yra viena iš nevyriausybinės žmogaus teisių organizacijos „Memorial“, apklausinėjančios anų įvykių liudytojus ir duodančios balsą stalinizmo aukoms, steigėjų.

Skurdui ir vargui Spalio revoliucija ir V. Leninas turėjo paprastą atsakymą: reikia duoti žemės valstiečiams, taikos tautoms, duonos alkstantiems. Tačiau išėjo kitaip.

Vis dėlto ne tik Rosa Luxemburg 1917-ųjų pavasarį pasakė: „Vienas langas atsidarė“, bet ir I. Ščerbakovos močiutė tuo pačiu metu rašė: „Čia tiek daug vyksta jaudinančio! Gyvenimas beldžiasi į duris, tai naujas gyvenimas!“

Žurnalistas M. Kohleris ir klausia: „Kas tada prieš šimtą metų buvo taip euforiškai sveikinama – ir nuo ko atsisveikinama?“

O I. Ščerbakova atsako: „Mano seneliai, visų pirma, senelis, tikrai priklausė tiems kairiesiems, kurie tvirtai tikėjo socialistine utopija, tikėjo socialiniu teisingumu, brolybe, internacionalizmu ir visais tokiais dalykais.

Ir tai buvo mažame miestelyje Vakarų Rusijoje, Starodube, kur žydai iš tiesų turėjo labai mažai galimybių. Staiga griūva visos užkardos, net ir moterims, ypač mano močiutei, kuri norėjo tapti gydytoja, o tai, tiesą sakant, nebuvo lengva.

Staiga viskas atsivėrė, išsyk kitaip imta žiūrėti ir į moteris. Ir turiu pasakyti, jog keleriais metais ir net dešimtmečiais vėliau, kai jau tapome tokie kritiški viskam, kas vyko vėliau, močiutė teisindamasi nuolatos kartodavo: jūs nematėte, kaip anksčiau gyvenimas miestelyje ar rusiškuose ar baltarusiškuose kaimuose atrodydavo, kiek ten bėdų, vargo ir skurdo būta prieš revoliuciją, todėl mes taip ir troškome skubių pokyčių.

O žydų šeima Rusijoje turėjo apsispręsti, ar asimiliuotis į nežydišką daugumą, ar politiškai radikalizuotis, ar emigruoti. Ir mano seneliai nusprendė ne emigruoti, bet pasilikti Rusijoje.

Po kruvinų pogromų per pirmąją rusų revoliuciją 1905–1907 m. daugelis žydų išemigravo, tarp jų ir keli mūsų giminaičiai bei pažįstami. Tačiau mano promočiutė nusprendė likti Rusijoje ir tuo pačiu ji pasirinko asimiliaciją.“

Tada Vokietijos radijo žurnalistas M. Kohleris ir cituoja tai, ką laiške rašė I. Ščerbakovos promočiutė apie padėtį 1917 m. vidury, apie Rusijoje klestintį vargą, skurdą, purvą, alkoholizmą ir tuoj pat prasidėjusią Spalio revoliuciją, Leniną bei jų siūlomus labai paprastus sprendimus.

„Taip, – sako I. Ščerbakova, – tai buvo labai paprasti populistiniai siūlymai. Tačiau mano senelis jais tikėjo, net ištisus dešimtmečius, nepaisant viso teroro. Dėl to jis po 20-ojo kompartijos suvažiavimo, pradėjusio destalinizaciją, ir palūžo.

Tačiau jis viską ir išgyveno. Galima net sakyti, kad jis buvo laimės  kūdikis, nes jo niekada nesuėmė, skirtingai nuo beveik visų jo draugų. Tačiau jį galutinai pakirto faktas, kad iš šios idėjos ir šios komunistinės utopijos ne tik nieko doro neišėjo, bet, priešingai, išėjo kažkas labai baisaus.

O dar 1917 m. pavasarį jis rašė: „Koks džiaugsmas, kas per laimė. Priešais mus veriasi laisvė, dviem šimtam milijonų žmonių atsiveria laisvė.“ Jis kažkaip tvirtai tikėjo, kad šią utopiją galima tikrai paversti tikrove.

Ir dar daugiau: jis, mano senelis, patikėjo ir pasauline revoliucija. Todėl jis tapo Komunistinio internacionalo bendradarbiu, nes buvo įsitikinęs, jog bolševikų revoliucija bus pergalinga visame pasaulyje.

O tuos įtikėjusius pasauline revoliucija vėliau pravardžiuodavo „bešakniais kosmopolitais“, prieš juos rengti pogromai ir didieji 1936–1938 m. valymai.“

Savo tik ką išėjusioje knygoje I. Ščerbakova paliečia dar vieną opią temą – būtent savo tėvo per karą patirtus sužeidimus. Jis neteko dalį rankos ir keleto pirštų, o Tarybų Sąjungoje invalidumo, neįgalumo, karo traumuotųjų temą siekta išvis ištrinti iš viešosios sąmonės. Ji totaliai netiko paveikslui.

„Neįgalieji būdavo vadinami parazitais, veltėdžiais, dykaduoniais, jie kartais net turėdavo nesirodyti gatvėse, likdavo net be stogo virš galvos, o taip būdavo dažniausiai.

Tada juos veždavo į toli nuo miesto esančias specialias karo invalidams skirtas prieglaudas, kur jie dingdavo iš akių ir miestovaizdžio nedarydavo  liūdno“, – kalbėjo I. Ščerbakova.

O žurnalistas M. Kohleris pokalbio pabaigoje priminė, kad „pradėjome nuo 1917-ųjų. Pasak kai kurių istorikų, tada nebuvo vienos revoliucijos, o buvo keturios, penkios, šešios revoliucijos vienu metu – nacionalinė revoliucija, masių revoliucija, demokratinė, marksistinė ir taip toliau. Arba buvo ir revoliucija revoliucijoje, kai bolševikai ėmė nustatinėti darbotvarkę ir įstengė sukurti savo diktatūrą.“

„Taip, taip, teisingai, taip ir buvo. Tai tragiškas pavyzdys, kaip mažytė, radikaliai kairioji partija pajėgė įsitvirtinti ir populistiniu užkalbėjimu suvedžiojo žmones, siūlydama labai paprastus, populistinius sprendimus, kurie paskui labai greitai nuvedė prie tikro teroro. Tai mums visiems turėtų būti pamoka“, – baigė pokalbį su Vokietijos radiju „Deutschlandfunk“ rašytoja I. Ščerbakova.

M. Drunga