Sovietų laikų atlikėjai ir kinematografai dažnai „pasiskolindavo“, o kartais ir tiesiog pavogdavo dainas ar filmų siužetus iš savo Vakarų kolegų, rašoma „Obozrevatel“. Kaip pavyzdžiai yra pateikiamos keturios daugeliui nuo Sovietų Sąjungos laikų žinomos juostos.
Leidinio apžvalgininkas
Maksimas Mirovičius pažymi, kad per savo egzistavimo laikotarpį 95
proc. SSRS gyventojų praleido laiką už „geležinės sienos“, o apie Vakarų
kultūros pasiekimus juos pasiekdavo tik nuotrupos. Tuo metu sovietiniai
kompozitoriai ir režisieriai dažnai vykdavo į užsienyje vykstančius
festivalius, iš kur ir atsiveždavo „šviežių idėjų“.
„Kaukazo belaisvė“, 1966 m. ir „Plėšiko daina“, 1930 m.
1966 m. sovietiniuose kino teatruose pasirodo Leonido Gaidajaus komedija
„Kaukazo belaisvė“ – filmas daugeliui dešimtmečių į priekį užsitikrino
kultinės komedijos statusą. Tiesa, originalumu čia nekvepia – spalvinga
trijulė, kurios vaidmenis įkūnijo Vicinas, Nikulinas ir Morgunovas, –
labai primena gerokai anksčiau JAV sukurtos juostos „Plėšiko daina“
(„The Rogue Song“, 1930 m.) veikėjus.
Panašus ir filmų siužetas – amerikiečių juostoje veiksmas vyksta
rusiškajame Kaukaze 1910 m., kur rusų banditas Jegoras įsimyli princesę
Verą ir nusprendžia ją pagrobti. Kartu su suokalbininkais – Ali-Beku ir
Murza-Beku – patenka į juokingas istorijas, filme gausu muzikinių
intarpų.
L. Gaidajus šiuo atveju neužsiėmė plagijavimu, tačiau „pasiskolino“
kelias jam patikusias filmo detales ir personažų įvaizdžius, vėliau
sukūręs kažką savito.
„Briliantinė ranka“, 1968 m. ir „Mušk pirmas, Freddy“ (angl. „Strike first, Freddy“, 1965 m.)
Dar vienas idėjos pasiskolinimo pavyzdys Leonido Gaidajaus kūryboje. Danų filmas buvo sukurtas trimis metais anksčiau už „Briliantinę ranką“ ir pasakoja apie linksmus iš laivo išlipusio bei šnipų grupės pagrobto vyro nuotykius, kuomet jis buvo palaikytas slaptuoju agentu.
Iš tiesų
pagrindinis filmo herojus – paprasčiausiais žaislų pardavėjas, jų dėka
jis ir kvailino šnipus.
Kai kurios „Mušk pirmas, Freddy“ siužeto linijos aiškiai kirtosi su L.
Gaidajaus juosta – laivai, banditai, į intrigas patekęs paprastas
žmogelis, atlikėja, netgi banditas vardu Kolikas (pas L. Gaidajų filme –
Liolikas), net ir panašios į „Šefas bus nepatenkintas“ frazės, muštynės
garaže filmo pabaigoje, žaismingos detalės, tokios kaip velniūkštis iš
tabakinės (pas Nikulino personažą).
Šiuo atveju nėra panašu į visišką
plagiatą – tačiau pasiskolinta išties nemažai, panašios netgi kai kurios
filmų scenos.
Pastebima, kad ir muzika šiuose filmuose yra panaši.
„Šuns širdis“ 1987 m. ir „Šuns širdis“ 1975 m.
Žymiojo M. Bulgakovo romano ekranizacija sovietų kine yra žinoma
visiems, tačiau mažai kas žino, kad dalis šio rusų kino šedevro labai
primena Italijos ir Vokietijos bendrą produktą, sukurtą 1975-aisiais, o
kino teatrų ekranus išvydusią 1976-aisiais.
Vladimiro Bortko juostoje buvo pasiskolinta ne tik kelios mizanscenos,
panašus ir spalvinis kino juostos sprendimas. Tiesa, kaip pažymima,
„Obozrevatel“, vokiečių ir italų juostos, dėl tam tikrų ekranizacijos
sprendimų, žiūrėti nesijuokiant yra neįmanoma: nuo 1920-ųjų komunistei
padaryto ryškaus 70-ųjų makiažo ar liaudies komisarų šukuosenų „iš
salono“, iki rusės virėjos su vokišku liaudišku kostiumu.
„Likimo ironija“ 1975 m. ir „Butas“, 1960 m.
Net ir legendinis, dar daug metų net ir Lietuvoje švenčių metu rodytas
„Likimo ironija, arba po pirties“ turi savo kloną-prototipą Vakaruose.
Eldaro Riazanovo 1975 m. sukurta juosta pagal pjesę, parašytą
1969-aisiais turėjo prototipą JAV – kino juostą „Butas“ („The
Appartment“, 1960 m.). Beveik dešimt metų anksčiau pasirodęs filmas yra
kaip du vandens lašai panašus į vėliau Sovietų Sąjungos kino klasika
tapusią juostą.
Spręsti galima patiems – kuklus ir nepastebimas darbininkas Budas
(chirurgo Lukašino prototipas) gyvena nedideliame viengungio butelyje,
kurį kartais nuomoja parai. Budas bando merginti liftininkę Fran, kuri
neskuba vystyti su juo santykių, turėdama romaną su Jeffu, įmonės
direktoriumi.
Sykį, Šv. Kalėdų išvakarėse, Budas grįžta namo ir aptinka Fran savo buto
lovoje faktiškai be sąmonės – pasirodo, kad Fran leido laiką su Jeffu
būtent Budo bute. Būtent šis butas ir tampa tolimesnio filmo siužeto
centrine vieta – Budas linksmina Fran pokalbiais ir žaidimu kortomis, o
filmo pabaigoje, prieš tai trumpam prisiminusi „gerą ir solidų“ Jeffą,
galų gale pasirenka kuklųjį darbininką Budą.
Iš esmės, tai filmo siužetas yra itin panašus į „Likimo ironiją“ – tik
adaptuotas sovietinei realybei.