Europos Komisijos pirmininkas Jeanas Claude‘as Junckeris vienu iš savo veiklos prioritetų yra pasirinkęs urbanizacijos temą ir ypač akcentuoja sostinių reikšmę nacionaliniame ir tarptautiniame kontekste. Dėl savo administracinės, ekonominės ir simbolinės galios sostinė gali būti viso regiono ūkio katalizatorius, rodyti lyderystės pavyzdį aplinkosaugos, socialinėje ir politinėje srityse. Vis dėlto nevaldoma sostinės plėtra gali tapti ir dideliu galvos skausmu visai valstybei, ypač jei šalis nedidelė.

Miestų reikšmė vis didėja

J. C. Junckerio vadovaujama Europos Komisija pažymi, kad ambicingi Europos Sąjungos tikslai gali būti pasiekti tik įtraukus miestus. Jie tapo svarbiausiu faktoriumi, kad ir apie kokį sektorių kalbėtume: ekonomiką, aplinkosaugą, socialinius reikalus, net žemės ūkį. 72 proc. ES visuomenės gyvena miestuose, todėl 2014–2020 m. finansavimo perspektyvoje jų plėtrai ketinama skirti beveik 80 mlrd. eurų.

Pagrindinės Europos miestų skatinimo kryptys, kurioms Europos Komisija ketina skirti dėmesį, yra ekonominė plėtra ir darbo vietų kūrimas, didesnis miestų įtraukimas į vieningą viso žemyno rinką, parama aplinkai draugiškoms veikloms, saugumo ir teisingumo užtikrinimas, veiksminga migracijos politika bei pilietinės visuomenės plėtra.

Europiečių dėmesys miestams neatsitiktinai pateko į Senojo žemyno politikos darbotvarkę. Visame pasaulyje miestai auga greitai, jų daugėja ir jų reikšmė tampa net svarbesnė nei atskirų valstybių. 75 proc. didžiausių pasaulio kompanijų yra įsikūrusios 20 turtingiausių pasaulio miestų. Miesto reikšmė ir jo klestėjimas nebūtinai reiškia, kad jame turi gyventi labai daug žmonių. Sociologas Christopheris Chase‘as-Dunnas pažymi, kad ekonominis išsivystymas, ūkio kilimas, politinis stabilumas ir sugebėjimas pritraukti užsienio investicijas yra svarbiausi miestų sėkmės veiksniai. Pasak jo, miesto ryšiai globalioje erdvėje yra svarbesni nei jo dydis.

Sostinės – Europos flagmanai

Europos Sąjunga džiaugiasi vieninga rinka ir vis dažniau kitų šalių suvokiama kaip vienas ūkio vienetas, tačiau kartu joje veikia nacionalinės valstybės su savo sostinėmis. Miestai sostinės yra didelis pranašumas konkuruojant su kitais globaliais pasaulio regionais, tokiais kaip Kinija, Indija ar JAV, kurios sostinių visgi teturi po vieną.

Kelno ekonominių tyrimų institutas ištyrė 15 Europos šalių sostinių ekonominę reikšmę tų valstybių ekonomikai ir nustatė, kad tik vienintelis Berlynas daro neigiamą įtaką Vokietijos BVP. Visų kitų sostinių ekonomika duoda didelę pridedamąją vertę šalims: Atėnai prideda 19,9 proc. BVP Graikijai, Paryžius 15 proc. Prancūzijai, Praha 14,2 proc. Čekijai ir t. t.

Išimtinis Berlyno atvejis kaip tik parodo, kad sostinė dėl savo simbolinio, administracinio ir politinio statuso suteikia papildomo gyvumo visam regionui. Žinant Berlyno istoriją – miestas buvo padalintas, išgyveno ekonominį ir socialinį sujungimo šoką ir visiškai atgavo sostinės statusą tik 1999 m. – akivaizdu, ko Vokietija buvo netekusi. Kiti miestai, tokie kaip Hamburgas, Miunchenas, Frankfurtas, pasidalino pranašumus, bet buvo prarastas sinergijos efektas. Tačiau, kaip sakė buvęs Berlyno meras Klausas Wowereitis, Berlynas yra „neturtingas, bet patrauklus“, todėl miesto ateitis tikriausiai bus šviesi.

Europos miestai nedideli, bet reikšmingi

Europos statistikos agentūra „Eurostat“, įvairiais pjūviais išnagrinėjusi duomenis apie Europos sostines, skelbia, kad šie miestai yra žemyno inovacijų, naujovių, mokslo, ūkio ir švietimo lyderiai. Sostinės yra skirtingo dydžio (pavyzdžiui,  Maltos sostinėje Valetoje gyventojų mažiau nei 7 tūkst., o Londone 8,6 mln.), tačiau visos jos yra labai reikšmingos savo regionui. „Eurostat“ pažymi, kad nors savo šalyse Europos sostinės yra didelės, pasaulio mastu tai ne tokie ir dideli miestai. Tokijas (13,62 mln. gyventojų), Delis, Pekinas ar Buenos Airės yra nepalyginti didesni megapoliai.

Kaip ir kitų šalių, daugumos Europos sostinių BVP vienam gyventojui didesnis nei aplinkiniuose regionuose. Išimtys – Vokietija, Italija ir Nyderlandai. Vokietijoje didžiausias BVP vienam gyventojui sukuriamas Hamburge, o Berlynas buvo vienintelis sostinės regionas, kuriame BVP vienam gyventojui nesiekė nacionalinio vidurkio. Italijos sostinės BVP vienam gyventojui buvo šeštas pagal dydį, nusileisdamas šiauriau esantiems regionams. Nyderlanduose Groningenas buvo vienintelė teritorija, kurios vidutinis BVP vienam gyventojui buvo didesnis nei sostinėje.

Sostinės sudaro labai reikšmingą dalį šalių ekonomikoje, vidutiniškai 25–40 procentų. Kuo šalis mažesnė, tuo sostinės svoris didesnis. Rygos ar Talino BVP indėlis viršija 60 proc. tų valstybių generuojamos ekonomikos. Tai gali tapti ne tik pranašumu, bet ir nemažu iššūkiu.

Kaip suvaldyti sostinės augimą

Aukštesnis gyvenimo lygis, platesnės galimybės ir kitokie sostinės patrauklumai gali peraugti į sunkiai suvaldomą plėtrą. Pastebima tendencija, kad Rytų Europoje, kurią kamuoja demografinės problemos, sostinės auga nustelbdamos ir net gniuždydamos kitus miestus bei regionus. 2004–2014 m. Talinas savo svorį Estijos ekonomikoje padidino nuo 39,3 iki 43,5 proc., šiek tiek mažesnės, tačiau tokios pat tendencijos ir Rygoje bei Vilniuje.

Vakarų Europoje patraukliausi miestai Londonas ar Paryžius taip pat susiduria su spaudimu plėstis. Didieji miestai jau nebesutalpina visų norinčių juose apsigyventi, o kur dar neturtingi imigrantai iš kitų šalių. Didžiuosiuose miestuose nekilnojamojo turto kainos kyla labai sparčiai ir tai dalį gyventojų, neturinčių savo būsto, stumia į skurdą, be to, prisideda transporto, aplinkosaugos, triukšmo ir kitos problemos.

Nevaldoma sostinės plėtra gali stumti šalį į vieno miesto tipo valstybę, o tai atveria atskirties, nevienodų standartų, susisiekimo ir kitas problemas ir tampa dideliu iššūkiu nacionalinei vyriausybei.

Ekspertai išskiria dvi pagrindines valdymo kryptis, į kurias reiktų atsižvelgti šalių vyriausybėms, kad miestų plėtra vyktų darniai ir būtų sėkminga. Pirma, nacionalinės vyriausybės turėtų skirti deramą dėmesį urbanistikai: sujungti ir koordinuoti transporto, būstų, ekonomikos, finansų ir aplinkosaugos politiką, skirtą konkrečiai miestams. Antra, savivaldos institucijos turi veikti kompaktiškai ir efektyviai. Pasaulyje yra gausu pavyzdžių, kai veikia daugybė savivaldos institucijų ir pareigūnų, kurie nesusišneka tarpusavyje ir kelia chaosą. Čikagoje veikia net 1700 valdžios institucijų, o biurokratizmo kamuojami paryžiečiai tam net turi specialų terminą – „mille-feuilles“.

McKinsey tarptautinio instituto ekspertai prognozuoja, kad iki 2025 m. trečdalis pasaulio ekonomikos kilimo bus sukurta Vakarų šalių sostinėse ir augančių rinkų didžiuosiuose miestuose. Kuriuose? Tai priklausys nuo pačių miestų ir nacionalinių vyriausybių, ar jos supras miestų svarbą, suteiks visas sąlygas jų vystymuisi ir suvaldys nepageidaujamą plėtrą.

Gytis Janišius