Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Sombreras – macho įvaizdis Pietų Amerikoje

Kolumbijoje, taip pat Panamoje, kurioje visai neseniai man teko lankytis, kur ištisai tvieskia saulė, kasdienybę sunku įsivaizduoti be sombrero – skrybėlės. O kur, kurioje šalyje atsirado pirmoji skrybėlė, objektyvaus atsakymo geriau neieškoti – šį aksesuarą savinasi daugelis šalių. Ispanams, graikams atrodo, kad tai jų išradimas, prancūzai aprašinėja Karolio VI laikus, kuomet skrybėlė buvo paplitusi ir tarp didikų, ir tarp valstiečių.

Senovinės – iš veltinio

Arčiausiai tiesos, matyt, yra drabužių istorikai, teigiantys, kad pirmosios skrybėlės atsirado senovės imperijose. Jau Senovės Egipte buvo naudojami įvairių tipų galvos apdangalai… Pagal jų formą, medžiagos kokybę ir detales buvo galima spręsti, kokiam socialiniam sluoksniui žmogus priklauso.

Valstiečiams skrybėlė tarnavo kaip apsauga nuo saulės ir lietaus. Pirmosios skrybėlės buvo gaminamos daugiausia iš veltinio ir vilnos, spalva – balta. Vėliau keitėsi skrybėlės medžiagos, formos. Skrybėlės kulminacija – XX amžiaus pradžia, kuomet ji buvo dėvima visame pasaulyje, tik funkcijos jau pasikeitusios, ji tapo labiau madingu aksesuaru.

La Pintada miestelio (Panama) gamtovaizdis – kalnai ir slėniai.

Sombrerų sostinė

Lankydamiesi Kolumbijoje, Aguado mieste (1800 m virš jūros lygio), maloniai nustebome, kaip iškilmingai ir išdidžiai jo gyventojai dėvi sombrerus švenčių dienomis ir kasdien. Aguadas, pasirodo, yra pripažintas sombrerų sostine šioje šalyje.

Beje, vyrai su sombrerais paprastai dėvi ir tradicinį šalį. Tikras Kolumbijos macho – išdidus raitelis ant žirgo, dėvintis sombrerą, o ant peties atsainiai užsimetęs šalį.

Neatsitiktinai, matyt, šis miestas turi sombrerų muziejų, kuriame surinktos ne tik Kolumbijos, bet ir kitų šalių skrybėlės. Muziejui, o taip pat ir Turizmo informacijos biurui vadovaujantis ponas Fernando, pakvietęs mus susipažinti su įvairiais sombrerais, išgyrė pagrindinę medžiagą, iš kurios jie pinami. Tai – palmės irakos pluoštas (iraka yra viena iš tropinių palmių rūšių, – aut. past). O skrybėlių, ypač moteriškų, spalvos išgaunamos taip pat natūraliu būdu – žievėmis, šaknimis, vaisiais, mineralais.

Kolumbietis Diego Ramirezas Mejia iš Aguado suteikia skrybėlei galutinę formą.

…vien tik skrybėlės forma

Pasidairę po muziejų, Fernando patarimu, apsilankėme pas amatininką Diego Ramirezą Mejia, užsiimantį sombrerais. Deja, jo įstaigėlė „Aguadas papa, Atelier du Sombrero“, įsikūrusi pačiame miesto centre, mus truputį nuvylė. Tikėjomės išvysti gamybos procesą nuo-iki, bet ponas Diego, pasirodo, suteikia skrybėlei tik galutinę formą, o tikrosios sombrerų pynėjos, kurios diena iš dienos kruopščiai pina pynes iš pluošto, vėliau jas sudėlioja ir susiuva, – kelios moterys, gyvenančios kalnuose, netgi ne Aguode. Iš jų ponas Diego gauna beveik gatavas skrybėles – pusfabrikačius. Jo paties misija šiame darbo procese – nedidelė. Jis apkarpo natūralius skrybėlės pluoštus, tada deda gaminį į mašiną–presą. Spaudimas aukštoje temperatūroje suteikia skrybėlei formą. Siuvimo mašina atliekama skrybėlės kraštų apdaila, tada pritvirtinama išorinė juostelė, ir skrybėlė gatava.

Moteriai skrybėlė – laisvė

Moterų skrybėlėms, išsiskiriančioms savo dydžiu, spalvomis, be abejo, tenka skirti daugiau laiko, atidumo, kruopštumo.

„Su skrybėle reikia susigyventi!“ – staiga išgirdome į ateljė užsukusios grakščios, elegantiškos, nenusakomo amžiaus damos žodžius. Ji dėvėjo ryškiai mėlyną plačiakraštę skrybėlę, priderintą prie jūros spalvos suknelės. Štai ką ji papasakojo: „Sykį gimtadienio proga gavau netikėtą dovaną – didelę, spalvotą dėžę, ir tai, ką radau ją atidariusi, mane apstulbino: skrybėlė! O Dieve, juk aš nenešioju skrybėlių. Man nepavyko nuslėpti sumišimo… Paėmiau dovaną, apžiūrėjau kiekvieną detalę, net tekstūrą, kvapą, spalvą patikrinau ir nusprendžiau paversti ją dekoracija virš drabužių lentynos koridoriuje.

Įvairūs pluoštai suvejami į gijas, iš kurių pinamos juostelės, kurios vėliau susiuvamos.

Velykoms prigužėjo daug svečių, įskaitant draugą, kuris padovanojo skrybėlę. Staiga mano sesers vyras pasveikino mane už nuostabią drabužių lentynos detalę. Kokia intriguojanti skrybėlės spalva, tekstūra, neprilygstamas dizainas ir, tarsi to nepakaktų, pridūrė, kad vyras, dovanojantis skrybėlę, siekia apakinti mylimą moterį.

Tą pačią dieną, likusi viena, nukėliau skrybėlę ir užsidėjau. Rodos, nemėgstu galvos apdangalų, bet ši buvo mano. Veidas nušvito, įgijo kitą esmę, akimirką įkvėpiau laimės ir pasitikėjimo, graži ir laiminga šypsojausi priešais veidrodį. Kitą dieną, prieš išeidama, užsidėjau skrybėlę ir pajutau praėjusios dienos šviesos ir meilės energiją. Taip tapau skrybėlių – įvairių spalvų, modelių – gerbėja. Svarbu, jaučiausi puikiai, kvėpavau laisve ir pasitikėjimu. Kiekviena skrybėlė (o jų įsigijau daug) įnešė į mano gyvenimą naują istoriją, laisvės ir pasitikėjimo gūsį. Juk kepurės kažkada buvo suteikiamos vergams, paleidžiant juos į laisvę...“

Gaila, kad nenufotografavome šios moteriškumo deivės, bet atmintyje liko jos elegantiškas siluetas ir skrybėlė, kaip laisvės ir pasitikėjimo simbolis. O štai tikrąjį sombrerų meistrą, iškovojusį tarptautinio masto pripažinimą, sutikome jau gretimoje šalyje – Panamoje.

Viešnagė pas Arquimedą

Ne taip paprasta buvo iki šio garsaus, visų pripažinto sombrerų meistro prisikasti. Arquimedas Rodriguez iš La Pintados (Cocle regionas, Panama) gyvena aukštai kalnuose ir norint pas jį patekti reikėjo transporto priemonės, keturiais varomais ratais, bei vairuotojo, žinančio kelią. Mums padėjo Savivaldybės administracija: netrukus oficialiu administracijos pikapu su įgudusiu vairuotoju ir vietiniu gidu mes ypač duobėtu keliu dardėjome į kalnus ir sustojome prie balto namo žalių medžių paunksmėje, iki kurio dar reikėjo pakilti akmeniniais laiptais. Palypėję atsidūrėme priešais darbščią šeimą, – Arquimedo tėvus, žmoną bei jį patį, – susėdusią lauko terasoje ir pinančią sombrerus. Nebuvo tik sūnaus, kasdien dirbančio mieste, o vakarais ir savaitgaliais pinančio sombrerus. Sūnus vienintelis perėmė tėvų, senelių patirtį, tik ši veikla jam – ne pagrindinė.

Arquimedas pakvietė susipažinti su sombrerų pynimui reikalingomis medžiagomis.

Tuo pačiu amatu užsiima ir Arquimedo brolis su šeima, gyvenantys netoliese, vos daugiau nei 150 metrų. Per abi šeimas galima suskaičiuoti bemaž dešimt žmonių, gebančių natūraliai, senoviniu būdu pinti sombrerus.

Pats augina žaliavą

Arquimedas – auksinių rankų žmogus, jau kelis metus iš eilės laimintis pirmą vietą konkursuose tarp garsiausių šalies sombrerų meistrų. Jis pakvietė mus susipažinti su sombrerų pynimui reikalingomis medžiagomis.

Nedideliame sode prie namelio jis augina natūralią žaliavą gamybai. Pirmiausia, jis priėjo prie Bellota (gilės) ir nupjovė vieną šakelę. Šalia auga hunco (lotyniškai – juncus, lietuviškai – vikšris). Toliau meistras parodė, kokiais natūraliais dažais dažomi šviesūs pluoštai, tai yra Chisná augalo lapai, kurie gilės pluoštui suteikia raudono arba juodo šokolado spalvas. Norint gauti raudoną spalvą, natūralų pluoštą su dažančiais augalais reikia pavirinti apie dvi valandas, o tamsios spalvos – apie pusę paros. Šiek tiek tolėliau auga vešli agava, kurios mėsingą lapą nupjovęs, meistras greituoju būdu parodė, kaip išgauti tam tikras „stygas“. Jis skuta lapą, šalindamas žalsvą dalį, kol pasirodo ploni balkšvi siūlai, kurie vėliau nuplaunami šaltu muiluotu vandeniu, kad nesumanytų dygti, ir džiovinami saulėje. Atsižvelgiant į šių siūlų storį, jie naudojami gaminant skirtingos kokybės bei savybių sombrerus.

Skrybėlė iš daugybės pynių

Yra ne vienas pynimo būdas. Pagrindinis principas: iš pradžių įvairūs pluoštai suvejami į įvairaus storio gijas, pinamos mikroskopinės juostelės, kurios vėliau formuojant skrybėlę susiuvamos. Svarbu puikiai suderinti tarpusavyje atskirus pluoštus – pagal storį, spalvą, kokybę. Norint suvokti, kokio tikslumo prireikia pynėjui, tenka pasitelkti vos ne mikroskopą.

Kiek laiko gaminama viena skrybėlė? Gali būti, kad tam tikri modeliai, ypač gaminami iš ploniausio pluošto, užtrunka iki 2,5 mėnesių. Daugumą sombrerų sudaro apie penkiolika pynių, kurios susiuvamos dailia adata ir agavos siūlais – jos pigiausios. Kitos turi daugiau pynių, todėl brangesnės ir gal net šiek tiek dailesnės. Įprastų sombrerų pardavimo kaina svyruoja nuo 130 iki 250 dolerių, bet gali būti ir brangesnės.

Pavėsyje

Arquimedas nežino sombrerų kilmės. Savuosius sombrerus jis vadina tradiciniais, vietiniais, La Pintada gamybos. Visame pasaulyje garsi skrybėlė „Panama“, nesvarbu, siūta iš medžiagos ar pinta iš natūralaus pluošto, taip pat gali būti pagaminta ne Panamoje... Garsusis pynėjas tikina, kad žodis „sombrero“, be abejo, yra kilęs iš ispaniško „ombra“ – pavėsis, tamsa, ir kad skrybėles senovėje daugiau dėvėjo valstiečiai, saugodamiesi saulės. Šiandien Panamoje sombrerus nešioja visi – ir kasdien, ir per šventes.

Deja, dabar labai daug kičo – masinės gamybos sombrerų, dažniausiai atvežtų iš Kinijos. Jų kokybė labai abejotina: pamėginkite visą dieną išbūti saulėje su sombreru iš natūralaus pluošto ir pagamintu iš dirbtinės medžiagos – skirtumą greitai pajusite.

Rekomenduojami video