Karas Sirijoje tęsiasi, o žmonių aukų gausėja. Ko nenužudo sprogmenys, tas miršta badu. „Tai, kas darosi Sirijos mieste Alepe, pramoksta bet kokią vaizduotę. Vien tik vaizdai iš sugriauto miesto leidžia nutuokti tragedijos gylį ir apimtį, – rašė Miunsterio dienraštis „Westfälische Nachrichten“.

O Freiburgo „Badische Zeitungas“ pridūrė, jog „nevalia užmiršti, kad tai pats Basharas al-Assadas savo smurto ir prievartos valdžia sukilimą išprovokavo. Kas beveik šešerius metus prieš jį kovoja, dabar jau nebeturi ko prarasti.

Alepe skausmingiausiai paliudytas Vakarų bejėgiškumas gali paskutiniuosius dar šiek tiek nuosaikius sukilėlius nuvaryti į radikalių islamistų stovyklą. Todėl žudymai nesiliaus“, – darė išvadą Freiburgo laikraštis.

O pasak Ravensburgo dienraščio „Schwabische“, „karo nusikaltimai apsimoka. Sirijos prezidentas Basharas al-Assadas gali būti patenkintas. Anksčiau jis turėjo bijoti nuvertimo, dabar jis ir jo budeliai Alepe pergalingi.

Nors Vakaruose B. Assadas gal ir plačiai kritikuojamas, dėl kokių nors pasekmių už savo kruvinus darbus jam būgštauti nereikia. Kartu su Rusija bei Iranu jis tik traiško savo priešus. Maskva JT Saugumo taryboje darė  viską, kad tarptautinė bendrija metų metus liktų bejėgė“, – rašė Švabijos laikraštis.

Pasak Miunchene leidžiamo nacionalinio dienraščio „Suddeutsche“, nors „Maskva neturi nei Jungtinių Amerikos Valstijų ekonominės galios, nei joms būdingo spindesio, tačiau Rusijos karo vadas Vladimiras Putinas yra realistas, kuris žino, kad jo režimas geriausiu atveju žavi tik despotus.

Be to, jis siekia lemiamos įtakos Artimuosiuose Rytuose, tačiau nenori jokios atsakomybės“.

Berlyno nepriklausomų kairiųjų dienraštis „Tageszeitung“ taškus ant „i“ sudėliojo štai kaip:

„Alepas daugiau negu tik B. Assado prioritetas. Jis simbolizuoja eros pabaigą ir siunčia tarptautiškai mirtiną signalą. Ruanda, Srebrenica, Groznas – tai, kas „niekada neturėjo pasikartoti“, 2016 m.  vėl vyksta  realiame laike prieš visų akis ir puikiai dokumentuota.

Masinės žudynės Sirijoje rodo tarptautinių institucijų ir mechanimų, sukurtų po Antrojo pasaulinio karo tam, kad karams ir karo nusikaltimams užkirstų kelią, neveiksnumą ir žlugimą. Jungtinės Tautos, Tarptautinis karo tribunolas, Ženevos konvencija? Vieni juokai, – brėžė liūdną išvadą Berlyno laikraštis.

Reno miesto Prancūzijoje laikraštis „Ouest France“ rašė, jog  „Alepas miršta ir tuštėja po kulkų kruša – B. Assadas ir V. Putinas griebėsi to metodo, kuriuo naudodamasi Rusijos armija kadaise „išvalė“ Čečėnijos sostinę Grozną“.

Ketvirtadienį Vokietijos radijas „Deutschlandfunk“ pranešė, jog Miuncheno saugumo forumo pirmininkas, buvęs Vokietijos ambasadorius Vašingtone ir Londone Wolfgangas Ischingeris išreiškė nuomonę, kad būsimasis Jungtinių Amerikos Valstijų užsienio reikalų ministras Rexas Tillersonas galėtų prisidėti prie geresnių santykių tarp Rusijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų atkūrimo.

Taip esą dėl to, kad R. Tillersonas „Rusiją pažįsta ir rusai į jo žodžius  įsiklausytų. Tai priežastis greičiau vilčiai negu panikai.

Po penkerių metų „ledynmečio“ naujos derybos tarp Vašingtono ir Maskvos „itin pageidautinos“. Žinoma, negalima ir nereikia tikėtis „požiūrių suartėjimo tokiais karštais Europai klausimais kaip Ukraina ir Krymas.

Tačiau Sirijos konfliktas – kitas dalykas. Galimas daiktas, kad būsimojo prezidento D. Trumpo vyriausybė nesieks Sirijos diktatoriaus Basharo al-Assado pašalinti bet kokia kaina. Tuo ji ir priartėtų prie Rusijos pozicijos“, – kalbėjo Vokietijos diplomatas W. Ischingeris Vokietijos radijui „Deutschlandfunk“.

Iš daugybės savaitės pabaigoje pasirodžiusių pasisakymų vienas bene įdomiausių – Osnabriuko laikraščio „Neue Osnabrücker“. „Kas atsakingi už kelių šimtų tūkstančių žmonių žūtį jau kelerius metus siaučiančiame pilietiniame kare?“, – klausė jis ir atsakė:

„Taip, Sirijos diktatoriaus rankos stipriai suteptos krauju, čia jokio klausimo nėra. Tačiau ir Vakarų vadovai kaip JAV prezidentas Barackas Obama negali rankų plautis nekaltai. Faktas tas, kad nei B. Assadas, nei Rusijos prezidentas V. Putinas, nei šiitų Dievo valstybė Iranas nebuvo pagrindiniai agresoriai Sirijos tragedijoje.

Tai buvo sunitų sukilėlių grupės, kurios Damasko režimui paskelbė karą – tarp jų daug „al-Kaidos“ tipo ekstremistų ir teroristų. O kas iš jų padarė demokratinius laisvės kovotiojus? Kas juos drąsino prie B. Assadą pradėti karą? Kas tiekė jiems ginklus?

Tai buvo prezidentas B. Obama, kai kurie Europos vyriausybių vadovai ir Persų įlankos šalių despotai, kurie pareikalavo B. Assado režimo griūties“, – dėstė savo nuomonę šiaurinės Vokietijos Osnabriuko miesto dienraštis.

Pasak Maskvos nepriklausomo dienraščio „Nezavisimaja Gazeta“, „Sirijos armija neturi pakankamasi resursų, kad išlaikytų visą teritoriją ir kad vienu ir tuo pačiu metu kautųsi keliuose frontuose. Tai ilgalaikė problema ne tik Sirijos, bet ir Rusijos kariuomenei, ir mažina Rusijos ginkluotųjų pajėgų pasitraukimo iš Sirijos, kuris dabar būtų labai prasmingas, galimybę“.

Anot Malmės dienraščio „Skanska Dagbladet“, „Rusijos prezidentui V. Putinui tenka didelė dalis atsakomybės už poslinkius Sirijoje. Pasaulis turėtų aiškiau nei ligšiol kritikuoti Rusiją dėl jos vedamo karo ir teroro išpuolių.

Tikrasis taikinys niekada nebuvo  grupuotė „Islamo valstybė“.  Rusų pagalbos reikėjo tam, kad valdovo B. Assado kariniai daliniai laimėtų, – rašė Švedijos laikraštis.

Sirijos vyriausybės organas „Al Baath“ pripažino, kad „nors mūšis dėl Alepo laimėtas, karas vis dėlto tęsis, nes priešas taip lengvai nepasiduos“, rašė Damasko laikraštis, kuris tarp priešų įvardijo „Vakarus, Turkiją ir Persų įlankos valstybes“.

Tuo tarpu Turkijos dienraštis „Milliyet“ teigė, jog B. Assadas, „užkariavęs Alepą, imsis kitų vietovių, kaip antai Idlibo ar Rakos. Jis galėtų atsisakyti karinio sprendimo ir priimti politinį tik su viena sąlyga – kad Rusija ir Iranas to norėtų ir tuo įtikintų B. Assadą.

Tad ar karas greitai baigsis, priklauso nuo to, ar Rusija savo tikslus Sitrijoje pasiekė“, – brėžė išvadą Stambulo laikraštis.

Pasak Airijos miesto Korko dienraščio „Irish Examiner“, „tvirta pergalė Alepe B. Assado nepatenkins, jis nori savo priešininkus sunaikinti, taip pat ir visus, kurie su jais sudarė sąjungas ar jiems suteikė prieglobsčio.

Visos derybos buvo tik atsarginės priemonės tam atvejui, jeigu jis Alepą pralaimėtų. Politinio sprendimo B. Assadas niekada nenorėjo. Jis norėjo žudynių, dabar jas ir gauna. Sirijos kare nebėra pilkųjų moralinių zonų.

Su B. Assado pergale smurtas ir prievarta niekada nesibaigs. Jis visada buvo teroristas ir visada tokiu liks. Tačiau mes negalime būti neutralūs. Šią akimirką Sirijoje laimi teroristai. Ar pasaulis tai toleruos?“ – klausia Airijos laikraštis, įsitikinęs, jog teroras Sirijoje baigsis tik „iš B. Assado atėmus valdžią“.

Kadangi B. Assado pajėgų rankose dar ne visos žemės Sirijoje ir jose apie milijoną žmonių laukia išsigelbėjimo, daugybė laikraščių kaltina savo šalis, kad nesiėmė, nors galėjo imtis, būtinų veiksmų ar tai karui stabdyti, ar tai nukentėjusiesiems nuo jo gelbėti. Tarp tų laikraščių – Hamburgo savaitraštis „Zeit“, Tel Avivo dienraštis „Haaretz“, Varšuvos „Rzeczpospolita“, Kopenhagos „Berlingske Tidende“.

O Toronto dienraštis „Globe and Mail“, taip pat ir Amerikos „New York Times`as“, rašė, jog dabar geras laikas D. Trumpui parodyti savo įtaką ir išnaudoti savo simpatiją V. Putinui tam, kad įtikintų jį ne tik liautis kariauti, bet ir pasistengti, jog skerdynės ir žmonių niokojimas Sirijoje baigtųsi.

M. Drunga