LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Sandra ir Vaidas Macijauskai – Kamajų žvaigždės. Bent jau miestelio gimnazijoje ir tarp bendraamžių – tikrai. Jie – daugkartiniai respublikinių ir tarptautinių „Matmintinio“ konkursų laureatai. Kaip „suklostytos“ Sandros, Antano Strazdo gimnazijos vienuoliktokės, ir jos brolio Vaido, šiuo metu laikančio abitūros egzaminus, smegenys, kad jie aritmetinius veiksmus be skaičiuoklės gliaudo geriau nei voverės riešutus?
Tiksliukai
Prakalbinti kuklius, mažakalbius Sandrą ir Vaidą – nelengva misija, nes pas juos, kaip užkietėjusius matematikus, nė vieno nebūtino žodžio ir neapskaičiuoto atsakymo.
„Mes abu tiksliukai, bet ir humanitariniai dalykai neblogai sekasi“, – sako Sandra, pokalbio apie retą pomėgį – mintinį skaičiavimą – mokytojo išleista iš pamokos. Gimtosios kalbos egzaminui, kurį abiturientai laiko šiandien, Vaidas ruošiasi namuose, tad jo neberiboja gimnazijos skambučiai. „Gerai matematika sekasi“, – sako jis, o perklaustas, kaip gerai, dar kartą pakartoja tą patį. O tas „gerai“ – tai apvalus „dešimtukas“. Ne, jis sako, tikrai poetu netaps, bet lietuvių kalbą kremta taip pat neblogai, nors ir ne taip patinka kaip matematika.
Šiųmečio „Matmintinio“ respublikiniame konkurse, kaip ir anksčiau ne kartą buvo, jie abu ir vėl užėmė pirmąsias vietas. Ir abu dalyvavo tarptautiniame „Matmintinyje“, kuris šių metų pavasarį vyko Ukrainoje. Ten Sandrai grupėje lygių nebuvo – nuskynė laurus, o Vaidas užėmė penktąją vietą.
„Matmintiniu“ brolis ir sesuo susirgo seniai, tiksliau, šiuo loginio mąstymo ir kūrybiškumo užsiėmimu juos užkrėtė gimnazijos matematikos mokytojas metodininkas ir mintinio skaičiavimo entuziastas Arvydas Ulinskas. Sandra ir Vaidas dalyvauti konkursuose pradėjo tais pačiais metais: Sandra buvo penktokė, Vaidas – klase aukščiau.
Virpa pakinkliai
„Kas yra tas „Matmintinis“? „Be kompiuterio nepaaiškinsi. Tai mintinio skaičiavimo varžybos, vykstančios naudojant specialią kompiuterinę programą. Pateikia užduotis, vertina atsakymus ir skaičiuoja surinktus taškus. Kas mintyse suskaičiuoja tiksliau ir greičiau, tas ir laimi“, – populiariai išdėstė Sandra.
Dabar, kai tiek konkursų laimėta, jos ir brolio dalyvavimas kitiems nieko gero nežada. Sandra pritariamai šypteli, bet priduria, kad vis tiek visi labai stengiasi ir be kovos nepasiduoda.
Brolis ir sesuo tikina nesantys žvaigždės, nors gimnazijoje daug kas juos taip draugiškai pavadina. Ypač po laimėtų konkursų. Ir gimnazija pasveikina, pagerbia. Gegužės 25 d. Sandara ir Vaidas bei jų mokytojas A. Uldinskas buvo pakviesti į rajono tarybos posėdį, jiems įteiktos mero padėkos už rajono garsinimą. „Jaudinomės, žinoma. Gerai, kad įvertina“, – nedaugžodžiavo apie potyrius Sandra.
(Ne)paprasti vaikai ir mokytojo bacila
Sandra ir Vaidas su tėvais gyvena Verksnionių kaime, jų gyvenimas – įprastas, kaip ir daugelio bendraamžių. Mokykla, buities darbai, buvimas su draugais. Abu žaidžia tinklinį, Sandra mėgsta kepti saldumynus, skaityti, o Vaidas – „gulėti“ prie kompiuterio. Jam, matematikui, planuojančiam Vilniaus universitete studijuoti informatiką, ši „dėžė“ iki smulkmenų pažįstama.
Daug jų laisvalaikio užima treniruotės „Matmintinio“ konkursams, nes lyderių našta įpareigoja pasirengti ir neapsijuokti. Ir pasistengti, kad prieš konkursą „kinkos nedrebėtų“. „Bet labai dreba. Tikrai. Nemoku suvaldyti jaudulio“, – prisipažino Sandra, o Vaidas pridūrė, kad šiemet jokio jaudulio nebejautė, nors anksčiau kojos virpėdavo taip, kad net iš šalies matėsi.
„Jei ne mūsų matematikos mokytojas, nebūtų Kamajuose ir „Matmintinio“. Tai jis paskatino, pabandėm ir užsikabinom“, – atviravo Sandra. Brolis sakė, kad tokio kito entuziasto kaip jų mokytojas niekur kitur turbūt nėra: „Jis mums kaip bendraamžis draugas, labai labai geras žmogus, vaikus supranta, žino, kaip matematikos mokyti išradingai.“
Apie Strazdą
Tikslieji mokslai – aišku. Sandra po gimnazijos turi planų į Vilnių, universitetą, paskui Vaidą, bet po metų. „Bus labai liūdna, kai jis išvažiuos. Visur kartu, kartu, o nuo rudens reikės jo laukti“, – kresteli ant akių ilgus plaukus Sandra, taip paslėpdama būsimą išsikyrimo liūdesį.
Vaidas žada sesei atvežti dovanų, „ko ji norės ir paprašys“. Jis norėtų pajusti tikro studentiško gyvenimo skonį: įsikurti bendrabutyje, vakarais valgyti iš namų atsivežtas keptas bulves ir gyventi „iš paskutinių centų“. O po pirmųjų studijų metų, jei viskas gerai klosis, susirasti darbo. Bet kol kas – tik planai, nes prieš akis dar egzaminai ir laukiami rezultatai. „Na, gal ir nereikia visų dešimtukų. Laimės dalykas, kaip pasiseks, gali jaudulys pakišti koją“, – svarstė Vaidas, kuriam gimtosios kalbos egzaminas kur kas pavojingiau atrodo nei matematikos ar informatikos. Gal laimė nusišypsos ir jis rašys Strazdą, apie kurį ir jo kūrybą kamajiškiams privalu žinoti?
„Tai kad mokykloje per literatūros pamokas Strazdo labai mažai. Yra per istorijos“, – įsiterpė Sandra. Ką jie apie čia gyvenusį ir dirbusį vargšų dainių žino? „Kasdien pro Strazdo paminklą praeinam“, – juokėsi Sandra, o Vaidas pridūrė gerai žinąs vieną Strazdo kūrinį – giesmę „Pulkim ant kelių“.
Arvydas Uldinskas, Kamajų A. Strazdo gimnazijos matematikos mokytojas metodininkas, šiemet išrinktas gimnazijos šauniausiu mokytoju, „Matmintinio“ entuziastas
Sandra ir Vaidas – vaikai, su kuriais malonu bendrauti ir dirbti. Tokie mokiniai – mokytojo svajonė. Su labai išsiblaškiusiais aukštų „Matmintinio“ rezultatų pasiekti būtų sunku, turėjau pavyzdžių: atėjo, pabandė, patingėjo, metė. Čia reikia užsispyrimo, nuoseklumo, susikaupimo. Sandra ir Vaidas – būtent tokie, jie žino, ko nori ir ko siekia, bet siekia ne lipdami kitiems per galvas, o savo darbu. Man jų labai bus gaila, Vaidas gimnaziją jau palieka, Sandrą, triskart pasaulio „Matmintinio“ čempionę, dar metelius turėsiu. Nežinau, ar kada dar turėsiu tokius vaikus, priklausys ir nuo mano sveikatos. Nors esu suvalkietis, bet neskaičiuoju, turiu vieną papildomo ugdymo pamoką ir per ją mokau atmintino skaičiavimo. Kiti kolegos sako: „Gal tu kvailas, kokio bieso už dyka tiek dirbt“, bet aš nežiūriu savo laiko. Jei mokykloj nedirbčiau, gal jau būčiau susenęs, o dabar dar yra jėgų, vaikai neleidžia pasenti. Už ką mane vaikai myli? Nežinau… Gal dėl to, kad aš juos myliu ir elgiuosi kaip su lygiais.
