Apie baudžiamosios psichiatrijos naudojimą buvusioje Sovietų Sąjungoje kalbamės su žmogaus teisių gynėju, psichiatru, organizacijos „Globali iniciatyva psichiatrijoje“ (GIP) steigėju, Vytauto Didžiojo, Tbilisio ir Kijevo universitetų profesoriumi Robertu van Vorenu.

Artimiausiu metu Ukrainoje bus išleista jūsų knyga „Šaltasis karas psichiatrijoje“, pasakojanti apie represinės medicinos naudojimą buvusioje Sovietų Sąjungoje. Kodėl ją ėmėtės rašyti tik dabar, praėjus ketvirčiui amžiaus nuo, JAV prezidento Ronaldo Reagano žodžiais tariant, blogio imperijos žlugimo?

Šią knygą pradėjau rašyti 2010 m., ji pirmiausia buvo išleista anglų kalba, o dabar Ukrainoje pasirodys jos vertimas į rusų kalbą. Labai norėjau, kad ši knyga būtų išleista rusų kalba ir taptų prieinama rusakalbiams skaitytojams, ir ne tik Ukrainoje. Sakyčiau, kad angliškasis jos variantas man neatrodė ir neatrodo toks svarbus. Kodėl ėmiau rašyti būtent tada? Dėl įvairių priežasčių. 1989–1991 m. spaudoje paskelbiau daug straipsnių apie psichiatrijos naudojimą politiniais tikslais Sovietų Sąjungoje. Tačiau dar iki Sovietų Sąjungos iširimo, šiam procesui dar tebevykstant, aš ir mano kolegos jau buvome pradėję dirbti siekdami padėti reformuoti sovietinės psichiatrijos sistemą. Iš pradžių tik Ukrainoje, paskui – ir kitose respublikose, taip pat ir Lietuvoje. Aš buvau taip pasinėręs į šią veiklą, kad beveik 15 metų dėl didelio užimtumo apskritai nieko apie tai nerašiau. Bet yra ir dar viena priežastis – gyvenime esama dalykų, kuriuos reikia gerai apsvarstyti, pažvelgti į juos iš didesnio laiko atstumo, atsisakyti emocinio ryšio, kol galų gale viskas atsistoja į savo vietas. Tada gali daugiau ar mažiau objektyviai susidaryti tikrąjį reiškinių ir įvykių vaizdą.

Kaip kilo šios knygos sumanymas?

Kai praėjusio amžiaus devintąjį dešimtmetį aktyviai dalyvavau žmogaus teisių apsaugos tuometinėje Sovietų Sąjungoje veikloje, apie tai, su kuo teko susidurti, buvau susidaręs tokį vaizdą: esantieji priešingoje barikadų pusėje – blogi, o mes – geri. Bet tik ėmęs gilintis į sovietinės psichiatrijos sistemą pradėjau suprasti, kad viskas yra gerokai sudėtingiau, nei man atrodė, ir kad išankstinis vaizdas, kurį buvau apie ją susidaręs, yra gana primityvus. Taigi, supratau, kad kalbėdami apie piktnaudžiavimus psichiatrija turime būti gerai susipažinę su tuo, kaip veikė ši sistema. Reikia suprasti, kodėl taip atsitiko, kodėl tiek daug psichiatrų dalyvavo tokiuose nusikaltimuose. Be to, yra dar viena priežastis: mano knygoje yra du pagrindiniai veikėjai, vienas iš jų – psichiatras iš Rytų Vokietijos, neformalus slaptosios tarnybos „Štazi“ agentas. Aš jį buvau matęs tik vieną kartą, 1988 m., viename tarptautiniame kongrese. Mačiau gal 20 sekundžių, jis iškart pasitraukė šalin. Po daugelio metų, kai pradėjau rinkti medžiagą šiai knygai, jis man pasakė: „Robertai, ar tu supranti, kad jei tuomet kas nors būtų mus nufotografavęs, ta nuotrauka man būtų tapusi nuosprendžiu? Man niekada nebūtų davę vizos į Vakarų šalis, manęs nebūtų išleidę iš šalies.“ Kai nebeliko Rytų Vokietijos, susisiekiau su juo elektroniniu paštu, ir jis pasiūlė susitikti Berlyne. Nuo to susitikimo viskas ir prasidėjo.

Kokie buvo baudžiamosios psichiatrijos mastai Sovietų Sąjungoje? Kaip viskas prasidėjo?

Mes turėjome duomenų apie 6–7 tūkst. žmonių, kurie nukentėjo dėl piktnaudžiavimo psichiatrija politiniais tikslais. Mūsų vertinimais, apie trečdalį tuometinių sovietinių disidentų ilgiau ar trumpiau buvo laikomi kalėjimais paverstose psichiatrijos ligoninėse. Tačiau „Štazi“ archyve radau dokumentą, kuriame buvo tvirtinama, kad kas antras disidentas Sovietų Sąjungoje – beprotis. Įdomu, kad Rytų Vokietijoje baudžiamoji psichiatrija nebuvo naudojama: režimas baiminosi lyginimo su nacistine Vokietija, kurioje buvo žudomi ir persekiojami psichikos ligomis sergantys asmenys, praktikuojama eugenika. Tačiau slaptoji tarnyba „Štazi“ buvo gerai informuota apie baudžiamosios psichiatrijos praktiką Sovietų Sąjungoje: tai rodo jos archyvuose išlikę KGB dokumentai.

1990-aisiais kai kurie dokumentai iš Maskvos archyvų pateko į Vakarus, tai buvo laikotarpis, kai jais gana aktyviai buvo prekiaujama. Tarp jų buvo vienas buvusio KGB pirmininko Jurijaus Andropovo Politinio biuro nariams persiųstas dokumentas – Rusijos Federacijos Krasnodaro krašto KGB vadovo raportas. Jis praneša, kad krašte yra 12 tūkst. „labai pavojingų“ asmenų, bet ligoninėse tėra tik 3 tūkst. lovų. Ir klausia, ką jam daryti. Tarp tų pavojingųjų – žmonės, kurie bandė bėgti į užsienį, žmonės, kurie ieškojo kontaktų su užsieniečiais, platino antitarybinius lapelius ir taip toliau, kitaip tariant, politiniai disidentai. J.Andropovas persiuntė šį dokumentą Politinio biuro nariams, paaiškinęs, kad tokia situacija Krasnodaro krašte nėra išskirtinė, esą taip dabar yra visoje Sovietų Sąjungoje. KGB turi milžinišką problemą: trūksta papildomų vietų ligoninėse.

Ne kalėjimuose, ne kolonijose, o būtent ligoninėse?

Mes žinome, kad 1974–1975 m. Sovietų Sąjungoje vyko masinė psichiatrijos ligoninių statybos kampanija. Prie daugelio jau veikiančių ligoninių buvo pristatyti nauji korpusai, buvo statomos ir naujos ligoninės. Turbūt tai galėjo būti reakcija į J.Andropovo prašymus.

Suprantate, reikalas tas, kad – tada aš to visiškai nesupratau – problemos dėl disidentų, politinių kalinių Sovietų Sąjungoje buvo tik maža dalis su žmogaus teisių pažeidinėjimais susijusių dalykų. Mes žinome, kad 1988 m. Sovietų Sąjungoje 10 mln. žmonių buvo psichiatrijos dispanserių įskaitoje. Tai milžiniškas skaičius 270 mln. gyventojų turėjusioje šalyje. Tie žmonės neturėjo teisės persikelti į kitą gyvenamąją vietą, jiems nebuvo išduodamos vairuotojų teisės, jie susidurdavo su daugybe kitų apribojimų. Žmonės, patekę į psichiatrijos ligonines, nors iš tikrųjų nė dienos neturėjo jose būti, sudarė tarsi didelį „pilką“ visuomenės sluoksnį. Dažnai jie įgrisdavo valdžiai, nes nuolat dėl kažko skųsdavosi, ieškodavo teisybės, kol pagaliau būdavo išsiunčiami „pasigydyti“.

Kodėl vieni disidentai būdavo siunčiami į kolonijas ir kalėjimus, o kiti uždaromi psichiatrijos ligoninėse? Nuo ko tai priklausydavo? Nuo konkretaus žmogaus ar nuo tam tikrų aplinkybių?

Ir nuo vieno, ir nuo kito. KGB labai atidžiai tyrinėdavo žmogaus charakterį – buvo norima suprasti, kaip jį būtų galima geriau „perlaužti“. Vienus būdavo geriau „laužyti“ lageryje, kitus – psichiatrijos ligoninėse. 1983 m. Sovietų Sąjunga pasitraukė iš Pasaulinės psichiatrų asociacijos, o vėliau, kai panoro į ją sugrįžti, skandalai dėl psichiatrijos ligoninėse laikomų politinių disidentų valdžiai buvo labai neparankūs. Todėl tuo metu daug jų buvo paleista iš ligoninių, bet jie iškart buvo išsiųsti į lagerius.

Apie daugelį dalykų vis dar tenka spėlioti, nes Rusijos archyvų durys užrakintos, bet esu tikras, kad KGB turėjo tokį pat mokslinį institutą, kaip ir „Štazi“. Jame net būdavo ginamos disertacijos apie tai, kaip geriausia „laužyti“ žmones. Jie labai kruopščiai tuo užsiiminėjo, ir psichiatrija tam puikiai tiko. Baudžiamoji psichiatrija Sovietų Sąjungoje plačiai pradėta naudoti dar nuo praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio, kai KGB pirmininku tapo J.Andropovas. Svarbiausia savo užduotimi jis laikė susidorojimą su politiniais disidentais. KGB struktūroje jis įsteigė 5-ąją valdybą, skirtą kovai su vidinaus priešais, ir ėmė politiniais tikslais plačiai naudoti baudžiamąją psichiatriją. Ji tapo viena iš pagrindinių kovos su kitamaniais įrankių, ir iki 9-ojo dešimtmečio jau buvo sukaupta labai daug tokios patirties.

Kaip buvo „gydomi“psichiatriniuose kalėjimuose uždaryti pacientai? Kaip tai atsiliepdavo jų sveikatai?

Iš dažniausiai naudotų medikamentų reikėtų paminėti aminaziną, majeptilą, haloperidolą, sulfoziną. Pastarasis net ne vaistas, tai su aliejumi sumaišyta siera. Sulfozinas iš esmės buvo skirtas kankinimui, nes sukeldavo aukštą kūno temperatūrą ir stiprų skausmą. Žinoma, buvo naudojamos ir fizinės bausmės, žmonės būdavo mušami, prievartaujami, paliekami pririšti prie lovos. Vienas mano draugas 4 metus praleido Dniepropetrovsko psichiatrijos ligoninėje, gavo visus tuos vaistus, ir kai galų gale išėjo į laisvę, išvyko į Vakarus, visą laiką jautė to „gydymo“ pasekmes. Jie priminė Parkinsono ligos simptomus. Tas rankų drebėjimas, judesių sulėtėjimas išlieka iki gyvenimo pabaigos. Iki uždarymo į psichiatrijos ligoninę jis turėjo fotografinę atmintį, po gydymo ją prarado. Daugelis tose ligoninėse prarado savo psichinę sveikatą. Buvo ir tokių, kurie patys ten tapdavo psichiniais ligoniais.

Tačiau su sovietinės psichiatrijos paveldu tebekovojama ir šiandien. Tai, kas šiuo metu dedasi teismo medicinos klinikose Rusijoje ir Ukrainoje, iš esmės yra tas pat. Gruodžio mėnesį Ukrainoje tikrinome socialinės globos namus, skirtus psichikos negalią turintiems žmonėms, ir pamatėme, kad ten laikoma daug pacientų, kurie visiškai normalūs. Jiems, pavyzdžiui, diagnozuotas protinis atsilikimas, bet buvo akivaizdu, kad tai visiška nesąmonė. Tokie žmonės galėjo čia patekti, jei, pavyzdžiui, turėjo butą, kuriame norėjo gyventi kas nors kitas. Toks susidorojimo su jais būdas – tai sovietinės psichiatrijos veikimas, deja, gyvas iki šiol.