Ištremtas iš Rusijos 1974 m. dėl to, kad išleido „Gulago archipelegą“, šokiruojančiomis detalėmis aprašiusį sovietinę įkalinimo stovyklų sistemą, A. Solženicynas gavo progą susipažinti su Amerika iš arčiau. Ką jis apie ją manė, žurnale „American Conservative“ aiškinasi jo bendradarbis, buvęs JAV jūrų pėstininkų karininkas Jeffas Groomas.

Anot jo, A. Solženicynas Amerikos esmę suvedė į laikymąsi „įstatymo raidės. Žmogaus teisių ribas nustato įstatymų sistema, kiekvienas konfliktas sprendžiamas pagal įstatymo raidę ir tai laikoma aukščiausiu sprendimu“.

Apie save A. Solženicynas, kalbėdamas Harvardo universiteto absolventams, pasakė štai ką: „Aš  visą savo gyvenimą praleidau valdant komunistiniam režimui ir pasakysiu jums, kad visuomenė be jokio objektyvaus teisinio masto tikrai yra baisi“, tačiau Vakarų situacija sukūrė „moralinio vidutiniškumo“ atmoferą ir „suparalyžiavo tauriausius žmogaus ketinimus“.

Visuomenės legalistinis pobūdis, stokojantis stipraus religinio pagrindo, sakė jis, neskatino išsiskleisti žmonijos aukštesnį potencialą ir neįstengė  pasipriešinti žmogaus dekadansui bei savanaudiškiems impulsams.“

„Savanoriškas susitvardymas – beveik neregėtas dalykas: visi siekia dar didesnio išsiplėtimo iki pat teisės sistemos kraštutinių ribų.“

Kaip totalitarinės Sovietų Sąjungos giliai sukrėstas slavofilas, A. Solženicynas negalėjo nepriekaištauti savo motinai Rusijai dėl to, kad ji apkabino ateistinį humanizmą, nuvedusį ją prie socializmo, vėliau išsigimusio į komunizmą.

Baigdamas savo kalbą, buvęs Gulago kalinys priėjo tokią išvadą:

„Sudėjome per daug vilčių į politines ir socialines reformas – tik tam, kad sužinotume, jog iš mūsų atimamas mūsų brangiausias turtas: mūsų dvasinė gyvybė. Rytuose ją naikina valdančiosios partijos elgesys ir machinacijos. Vakaruose ją dusina komerciniai interesai. Tai tikroji tragedija. Pasaulio skilimas mažiau baisus nei abi puses kamuojančių ligų panašumas.“

„Sovietų Sąjungai išsinarsčius ir Šaltajam karui pasibaigus, – rašė A. Solženicyno interpretatorius Jeffas Groomas, – viena supergalybė susmuko, o laisvę mylinčios Jungtimės Amerikos Valstijos paliko stovėti.“

Vakarų pasaulis sveikino laisvės ir rinkų pergalę. Paskutinis pasaulio ideologijų mūšis baigėsi. Ateitis skersai išilgai pasaulio priklauso demokratijai. Pasaulio taika nebe už kalnų.

„Tačiau mūsų pergalė, – klausė J. Groomas, – ar tai mūsų sistemos pranašumo nuopelnas? O gal sovietinio socializmo griūtis buvo tik laiko klausimas – paskutinis įrodymas, kad komunizmas išties neveikia?“

Juk Jungtinės Amerikos Valstijos niekada tiesiogiai su Sovietų Sąjunga nekariavo – taiką palaikė faktas, jog abi pusės turėjo branduolinius ginklus ir nedrįso jų viena prieš kitą panaudoti.

„Viliuosi, – tęsė A. Solženicynas, – jog nė vienas šią mano kalbą girdintis manęs neįtars, kad dalinai kritikuoju Vakarų sistemą tam, jog pasiūlyčiau socializmą kaip alternatyvą. Ne, su visu savo šalies, kurioje socializmas buvo įgyvendintas, patyrimu, negalėčiau už tokią alternatyvą pasisakyti.

Tačiau jeigu manęs paklaustų, ar aš siūlyčiau Vakarus, kokie jie yra šiandien, kaip modelį savo šaliai, tai turėčiau atsakyti neigiamai. Ne, negalėčiau jūsų visuomenės siūlyti kaip idealą mūsų visuomenės transformacijai.

Per didelę kančią žmonės mūsų šalyje dabar pasiekė tokio intensyvumo dvasinę brandą, kad Vakarų sistema savo dabartinėje dvasinio išsekimo būklėje neatrodo patraukli. Greičiau ji sukelia didžiausią liūdesį“, – tarė A. Solženicynas.

Nuo tos jo kalbos Harvardo universitete praėjo 40 metų. Kaip tų pačių dešimtmečių išbandymus išlaikė Amerikos sistema? Kur mes esame šiandien?“ – klausė Jeffas Groomas ir atsakė:

„Jei kalbėtume apie medžiaginius dalykus, turėtume daug kuo didžiuotis.

Mūsų apsipirkimo centrai lūžta nuo prekių, gausybė pigių degalų varo mūsų mašinas ir šildo ar vėsina mūsų namus, 4-os ir greitai 5-os kartos tinklai visus mus laiko susijungusius visą laiką, daugybė ligų išnaikintos,  kiekviena vartojimo prekė, kurios širdis pageidauja, mums pasiekiama  pirštų paspaudimu per „Amazon Prime“.

Tačiau nepaisant šio liuksuso, dėl kurio daug kas laisvajame pasaulyje Amerikai pavydi, eilinis mūsų šalies pilietis neramus. Namie jaučiame rasinę ir ekonominę įtampą, mūsų vidurinė klasė demoralizuota, valstybės biudžeto deficitai milžiniški, rinkėjai visiškai poliarizuoti, o kur dar posūkis iš demokratijos į nacionalizmą ir Ameriką griaužiančios patologijos, kurių tik viena yra reguliariai įvykstantys šaudymai mokyklose.“

40 metų po Harvardo universitete A. Solženicyno pasakytos kalbos apie „suskaldytą pasaulį“, kai amerikiečiai siekia suprasti dabartinį mūsų nepasitenkinimą ir jo priežastis, būtų verta ir teisinga, kad mūsų lyderiai ir piliečiai įsiklausytų į šiuos A. Solženicyno žodžius:

„Atėjo laikas Vakaruose ginti ne tik žmogaus teises, bet ir žmogaus pareigas“.

M. Drunga

Tai tiek iš Jeffo Groomo straipsnio apie Aleksandrą Solženicyną žurnale „American Conservative“.

Mykolo Drungos spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.