Su Rusijos nelaisvėje pusmetį išbuvusiu Mariupolio „Azovstal“ gynėju, 23-ejų Andrejumi Milleriu likimas su­vedė svečių namuose Dnipre, kur ketu­rias paras te­ko dviese gyventi viename kambaryje. Vaikinas į netoliese esantį karinį komi­­sariatą atvyko iš li­go­ninės, kad medikų komisija įver­tintų, ar jis po patirtų sužeidimų gali tęsti kovą.

200–250 kilometrų nuo fron­to zonoje esančių Donecko, Za­porižės, Cher­so­no regionų nutolęs Dnip­ras šiame kare atlieka labai svarbų logistinį vaid­menį. Per šį miestą keliauja kariškiai, gink­luotė, šaudmenys bei maistas Uk­rai­nos kariams, čia yra vežami ir sunkiai sužeisti kovotojai.

Nakvynė svečių namuose tu­ri savų pliusų bei minusų. Aš juos pamėgau iš dalies todėl, kad čia didesnė galimybė sutikti civilių bei kariškių, atvyku­sių iš fronto ar pafrontės pragaro. Teko išgirsti nemažai sukrečiančių pasakojimų, bet ne visus, netgi tuos, su kuriais tenka gyventi viename kambaryje, pavyksta prakalbinti. Galimai jie įprato kare niekuo nepasiti­kėti ir savo skaus­mą bei išgyvenimus kaupia viduje, nuo pašaliečio atsitverdami tylos siena arba trumpais, aptakiais atsakymais.   

Į Andrejų atkreipiau dėmesį vos jam įėjus į svečių namus, mat tuo metu pusryčiavau poilsio kambary­je, kurio pakraštyje stovi ir administ­ra­torės staliukas. Aukštas vaikinas priėjo prie ad­ministratorės ir paklausė, ar galės pratęsti rezervaciją, jeigu medicininis patikrinimas užtruks ilgiau nei tris dienas. Po to uždavė gana keistoką klau­simą: ar kambaryje naktį galima laikyti įjungtą šviesą ir ar dažnai mieste pradingsta elekt­ra. Administratorė atsakė, jog dėl elektros energijos trūkumo ji kasdien atjungiama po 4–6 val., bet nedraudžiama už­sidegti lemputę virš lovos.

Tada dar nežinojau, kad šis vyras buvo apgyvendintas mano kambaryje, tad naktį prabudau piktokas, nes į akis žibino šviesa. Užsitraukiau lovos erd­vę apribojančią užuolaidą ir, nusisukęs į sieną, vėl užmigau. Ry­tą prabudęs nustebau, jog šviesa kambaryje tebedega – And­rejus buvo įžiebęs virš lovos esančią lemputę. Pa­galvojau, gal jam taip geriau miegoti, ir pasportavęs išskubėjau į sutartą susitikimą. Vi­dur­dienį grį­žęs vaikiną radau tebemiegantį. 

Kai po poros valandų jis pabudo, pasidomėjau, kodėl ne­gesina šviesos. Vaikinas atsa­kė, kad grįžęs iš nelaisvės Rusijoje įstengia užmigti tik degant lempai. Į ilgas kalbas karys nesileido, atsakinėjo trumpai. Su­­žinojau, jog vaikinas kartu su kitais „Azovstal“ gynėjais Ma­riupolyje pateko į priešo ne­laisvę, o po pusmečio buvo iškeistas į ukrainiečių sučiuptus rusų karius. Andrejus leido jį fotografuoti, įrašyti pašnekesį, bet ir toliau atsakinėjo glaustai, buvo nepatiklus. 

Taip sutapo, kad po kelių valandų privalėjau traukiniu vykti į Ky­jivą, kur laukė kiti susitikimai, tad į Dniprą grįžau tik kitą vakarą. Vėl apsigyvenęs tame pačiame kambaryje, turėjau galimy­bę dar dvi popietes pabend­rau­ti su And­rejumi. Kitu laiku ne­pavykdavo, nes pirmą dienos pu­sę vaikinas miegodavo, o prabudus jį mašina išsivež­davo bičiuliai ir par­veždavo vė­­lai.

Pateiksiu mūsų pašnekesį.

– Ar galiu Lietuvos spaudoje rašyti tavo vardą ir pavardę?

– Rašykit, man vienodai.

– Kiek tau metų?

– 23-eji.

– Tu profesionalus karys?

– Taip, baigęs mokyklą, nusprendžiau tapti kariu ir pasirašiau sutartį trejų metų tarnybai. Sutartis baigėsi 2021-ųjų

lapkritį, o po trijų mėnesių Ru­sija mus užpuolė. Nieko nelaukdamas užsirašiau sava­no­riu į teritorinę gynybą. Ne­maniau, kad viskas bus taip rimta. Žinojau, jog 2014 m. Ma­riupolį rusai irgi buvo užėmę, bet po dviejų mėnesių buvo išvyti, tada mūsiškių žuvo nedaug.

– Mariupolis tavo gimtasis miestas?

– Taip, gimiau ir užaugau  ne per toliausiai nuo „Azovstal“ gamyklos. Turiu vyresnę sese­rį, tėvai yra darbininkai. Mo­kiausi vidutiniškai, nelankiau jokių sporto treniruočių, mėgau laiką leisti su bičiuliais pajūryje. Po kariuomenės planavau vykti į Kyjivą – įsidarbinti ir mokytis.

–  Kaip patekai į nelaisvę?

– Mes nenorėjome pasiduoti, tikėjomės išsiveržti iš apsupimo. Pykome, jog neateina žadėta pagalba. Buvo priimtas sprendimas pasiduoti.

– Kas vyko po pasidavimo?

– Mus susodino į autobusus ir išvežė į Jelenivkos kalėjimą Donecko srityje. Po aštuonių parų mane išvežė į Kras­nodaro kalėjimą Rusijoje. Vėliau teko pabūti ir Kuibyševo kalėjime, tačiau ten nebuvo taip blogai, kaip Krasnodare. 

– Kaip buvo Krasnodare?

– Labai blogai. Dalis prižiū­rėtojų buvo tikri sadistai. Ne­mušė tik į galvą, o į visas kitas kūno vietas daužė kumščiais, mediniu kūju, spardė kojomis. Mažytėje kameroje buvome dvylika žmonių, lovos sustatytos dviem aukštais. Tačiau gultis leisdavo tik naktį, nors šviesa nebuvo išjungiama, kad prižiūrėtojai galėtų mus stebėti. Dieną privalėdavome sėdėti ant grindų, jokio pasivaikščiojimo kieme ar didesnėje patalpoje. 

– Nejudant turbūt atrofavosi raumenys? Suly­sote?

– Visi kažkiek sulysome, bet aš daugiausiai: prieš karą svėriau 106 kg, po nelaisvės – tik 54 kg. Gydytojai spėja, kad galėjau sublogti ne vien nuo prasto maisto, bet ir nuo psichologinio streso, patirtų išgyvenimų. 

– Ar gali apie juos papasakoti?

– Apie juos kalbėti nėra leng­va, norisi viską pamiršti... Mu­šė dažnai. Smūgio galėjai sulaukti bet kurią akimirką ir nežinia už ką. Mušė ir per apklausas, nes norėjo, kad prisipažintume, jog esą plėšikavome, prievartavome, žudėme civilius ir suimtus rusų karius. Jei vesdavo tardyti arba prižiūrėtojai įeidavo į kamerą, bet kurią akimirką galėjai sulaukti smūgio, kuriam nebūdavai pasiruošęs. Tokia įtampa tiesiog ėdė nervus, nuolat buvome įsitempę. Be to, ausyse spengė mušamų belaisvių riksmai, nes viskas girdėjosi.

– Ar bandėte su prižiūrėtojais diskutuoti apie vykstantį karą?

– Ne, jie juk zombiai, aklai įtikėję valstybine propaganda. Manė, jog mes žudikai fašistai, kuriems reikia keršyti už neva daromas blogybes. 

– Prižiūrėtojų veidus turbūt įsidėmėjai visam gyvenimui?

– Jų veidų nematėme, mums buvo draudžiama pakelti galvą ir akis, privalėjome visą laiką žiūrėti į že­mę. Priešingu atveju grėsė žiaurus sumušimas. 

– Varšuvos spaudoje skaičiau vieno Lenkijos mediko, savanoriaujančio fronte Donecke, tvir­tinimą, jog jam te­ko gydyti kelis karius, kurie rusų nelaisvėje buvo išprievartauti ir iškastruoti. Ar tavo kameroje nie­kas nepatyrė tokių išniekinimų?

– Manau, kad tame kalėjime šito nebuvo. Tiesa, gąsdino tai padaryti, bet mes netikėjome, jog tam gali ryžtis.

– Jums buvo leidžiama kalbėtis tarpusavyje?

– Taip, sėdėdami kameroje pašnibždomis kalbėdavomės.

– Gal užgiedodavote Uk­rainos himną ar surengdavote kitokius protestus?

– Ne. Buvome palaužti, iškankinti, nebuvo nė vieno, kuris neverktų ar mušamas, ar vėliau iš skausmo. Ta­čiau privalėdavome giedoti Rusijos himną, dainuoti dainas, aukštinančias Putiną bei Ru­si­ją. Pri­valėjome mintinai išmokti net keliolika dainų, kurių tekstus mums įteikė. Jeigu nedainuosi arba darysi tai per tyliai, sulauksi smūgių.

– O prie šviesos miegojai jau prieš karą ar tik po to, kai grįžai iš nelaisvės?

– Pripratau nelaisvėje, o dabar kitaip nebeužmiegu. Norė­čiau, kad grįžtų prieškarinis miegas, bet kol kas niekas nesikeičia. Gydytojai ramina, jog pagerės, bet kada tai bus... Be to, sesuo sako, kad po nelaisvės ta­pau agresyvus, nervingas ir užsidaręs.

– Kokie dabar tavo planai?

– Viskas priklausys nuo karinės komisijos išvadų. Jeigu atvirai, labiausiai norėčiau atsidurti šalyje, kur nėra karo, nesigirdi sprogimų ir šūvių, kur nėra pavojaus. No­rė­čiau atgauti psichinę ramybę ir atsi­kra­tyti košmarų sapnuose. Juo­se dažniausiai grįžtu į Kras­no­da­ro kalėjimą, esu mušamas – atsibundu suprakaitavęs, šaukdamas iš skausmo. 

– Skaičiau, jog pagal tarptautinę Vienos konvenciją iš nelaisvės grįžę kariai turi būti atleisti nuo tolesnės tarnybos. Ar Ukrainoje tokia tvarka negalioja?

– Negalioja. Keli mano nelaisvės bičiuliai jau vėl kovoja fronte. Gali būti, kad man irgi teks ten grįžti.

– O apie ką svajoji?

– Prieš karą svajojau išvykti į JAV, įsidarbinti tolimųjų reisų vairuotoju. Dabar galvoje tuščia, jokių svajonių ir planų. Visų pirma norėčiau, kad pasibaigtų karas ir nebetektų kariauti, kad sustiprėtų noras gyventi.

– Ar įsivaizduoji save gyvenantį Rusijoje, turintį žmoną rusę?

– Nesu rasistas, tačiau su viskuo, kas rusiška, noriu turėti kuo mažiau bendro. 

Eldoradas BUTRIMAS