Rytoj Vokietijoje vyks šalies parlamento žemųjų rūmų – Bundestago – rinkimai, kuriems nemažą dėmesį skiria ne tik Europos, bet ir viso pasaulio žiniasklaida. Nuo Vokietijos rinkėjų apsisprendimo priklausys ne tik tai, kokios politinės jėgos formuos būsimąją šalies vyriausybę ir kas taps dabartinę federalinę kanclerę Angelą Merkel pakeisiančiu naujuoju vyriausybės vadovu, bet ir tai, kaip keisis Europos Sąjungos varikliu vadinamos Vokietijos vidaus ir užsienio politika. Apie tai kalbamės su politologu, Rytų Europos studijų centro direktoriumi dr. Linu Kojala.

Ar Vokietijos parlamento rinkimai gali paveikti Lietuvą? Gal tai tik užsienio politikos aktualija, gana tolima nuo kasdienių mūsų valstybės gyvenimo rūpesčių?

Tikrai gali, nes Vokietija yra didžiausia Europos Sąjungos ekonomika, labai svarbi Lietuvos prekybos partnerė, ir akivaizdu, kad Vokietijos politiniame gyvenime po šių rinkimų įvyks pokytis. Baigėsi ištisa era: Angela Merkel 16 metų vadovavo šios šalies vyriausybei, ir dabar jos prie Vokietijos vairo tikrai nebebus. Kokia kryptimi dabar judės Vokietija, kol kas nežinome, nes rinkimai tikrai labai konkurencingi. Visiškai nėra aišku, kokia galėtų būti nauja valdančioji koalicija. Tačiau pokytis tikrai įvyks, Vokietija eina į naują politinę erą, ir tai turės pasekmių visai ES, be abejo, ir Lietuvai.

Gal galėtumėte apibūdinti pagrindines politines jėgas, kurios galėtų tikėtis sėkmės Vokietijos parlamento rinkimuose? Kokios svarbiausios jų nuostatos, kaip jos atitinka Lietuvos Vyriausybės politikos prioritetus, kokios galėtų būti bendradarbiavimo galimybės?

Yra trys lyderiaujančios politinės partijos: pirmoji – Krikščionys demokratai, A.Merkel politinė partija, kuri turi naują lyderį, Arminą Laschetą. Ši partija tikisi išlikti pirmaujančiose pozicijose nepaisant to, kad A.Merkel traukiasi. Bet naujausi visuomenės apklausų rezultatai akivaizdžiai rodo, kad šios partijos populiarumas yra ženkliai smukęs, krikščionims demokratams sunku su naujuoju lyderiu, kuris nėra labai populiarus Vokietijos visuomenėje. Galbūt sunku ir su idėjomis, kurios galėtų mobilizuoti elektoratą, todėl tikrai yra nemaža tikimybė, kad po ilgo valdymo laikotarpio krikščionims demokratams šitie rinkimai nebus tokie sėkmingi, kokie būdavo anksčiau.

Ir tuo naudojasi antroji politinė jėga – socialdemokratai. Dabar jie taip pat yra valdžioje, sudaro valdančiąją koaliciją su krikščionimis demokratais, yra mažesnysis koalicijos partneris. Bet po rinkimų socialdemokratai, kurie dabar pirmauja apklausose su maždaug 26 proc. juos palaikančiųjų reitingu, tikisi būti pagrindine vyriausybės politine partija, ir kad jos lyderis Olafas Scholzas, dabartinis finansų ministras, taps naujuoju Vokietijos kancleriu. Turbūt Lietuva yra daugiau pažįstama su vokiečių krikščionimis demokratais, ji tikrai džiaugėsi A.Merkel sprendimais, tokiais kaip Vokietijos karių dislokavimas Lietuvoje, sankcijos Rusijai, apskritai partneryste aukščiausiame politiniame lygmenyje. Santykiuose su socialdemokratais buvo daugiau niuansų, nes ši politinė partija, pavyzdžiui, „stūmė“ į priekį „Nord Stream-2“ dujotiekio projektą, visada savo politikoje pabrėždavo norą ieškoti sąlyčio taškų su Rusija, šiek tiek skeptiškai žvelgė į tokias organizacijas kaip NATO. Turbūt todėl Lietuvoje Vokietijos socialdemokratai yra mažiau pažįstami, keliantys daugiau svarstymų, kokia būtų Vokietijos geopolitinė laikysena, jeigu ši partija būtų pagrindinė vyriausybėje.

Nepaisant to, apie kurią iš trijų pirmaujančių partijų kalbėtume, vis dėlto egzistuoja platus sutarimas, kad Vokietijai reikia stiprios ES, kad Vokietija supranta šio projekto naudą ir tikrai nenori jo išbalansuoti.

Trečioji politinė jėga, į aukštesnes pozicijas labiau iškilusi pastaraisiais metais, yra žalieji. Žaliųjų partijos atstovai beveik neabejotinai bus vyriausybėje, kokia ji bebūtų, ar centro kairiųjų, ar centro dešiniųjų. Ši partija labiausiai akcentuoja klimato kaitos problemas ir su tuo susijusias aktualijas, bet tuo pačiu geopolitiškai kalba gerokai aštriau netgi už krikščionis demokratus. Jie nevengia kritikuoti Rusijos dėl žmogaus teisių pažeidinėjimų, nevengia sakyti, kad su Kinija reikia elgtis principingiau, nes tai nedemokratinė šalis ir panašiai. Žaliųjų retorika ko gero yra artima Baltijos šalims ir Lenkijai, bent jau Rusijos ir Kinijos atžvilgiu, nes yra griežtesnė nei jau dviejų minėtų partijų. Bet, aišku, žalieji irgi yra santykinai menkiau pažįstami, nes neturėjo valdymo patirties. Jeigu jie būtų vyriausybėje, žiūrėtume, kaip jiems sekasi savo idėjas įgyvendinti praktiškai.

Nepaminėjote per ankstesnius Bundestago rinkimus didelį žiniasklaidos dėmesį traukusios dešiniosios partijos „Alternatyva Vokietijai“ – ar ši politinė jėga jau yra prigesusi?

Ji nėra prigesusi, jei galima taip pasakyti. Šios partijos populiarumas svyruoja tarp 10–12 proc., t. y. išliko daugmaž toks pat, kaip anksčiau, tik panašu, kad ir augimo pastaraisiais metais nebuvo. Be to, yra akivaizdu, jog ši partija tikrai nebus būsimosios valdančiosios koalicijos dalimi, nes nei krikščionys demokratai, nei juo labiau socialdemokratai su ja derėtis neketina, ir jos įtaka tikrai nebus didesnė. Šita partija bus parlamente, bet gerokai susilpnėjusi, nebe trečioji pagal dydį, o tik ketvirta ar net penkta, ji bus politinis žaidėjas, bet ne tas, kuris formuotų politinę darbotvarkę.

Kokios politinės temos, problemos, idėjos vyrauja šioje Vokietijos parlamento rinkimų kampanijoje? Kas labiausiai jaudina visuomenę, politikus?

Jei žvelgtume į visuomenės nuomonės tyrimus, Vokietijoje labai aiškiai dominuoja kelios temos. Visų pirma, apie 43 proc. vokiečių sako, kad jiems svarbiausios su klimato kaita susijusios problemos ir jų sprendimas ilgalaikėje perspektyvoje. Ir tai nestebina: visai neseniai Vokietiją nusiaubė potvyniai, žuvo daug žmonių, buvo sugriauta labai daug pastatų, ir tą problemą nemaža dalis Vokietijos gyventojų pajuto tiesiogiai. Todėl norima, kad naujoji vyriausybė rastų būdą, kaip ilgalaikėje perspektyvoje būtų galima kuo labiau sumažinti šio iššūkio mastą ir pasiruošti dėl klimato kaitos kylančioms problemoms. Kita svarbi tema – ją kaip labai svarbią nurodo apie 30 proc. gyventojų – yra koronaviruso pandemijos valdymas. Akivaizdu, kad ji dar nėra suvaldyta, ir nors Vokietijoje vakcinacijos tempai yra spartesni nei anksčiau, nebesvarstoma apie naują griežtą karantiną, visi supranta, jog artėjant žiemai situacija vargu ar gerės. Po to seka mažiau dėmesio per rinkimų kampaniją sulaukiančios temos, tad iš esmės rinkimuose dalyvaujančios partijos labiausiai koncentruojasi į du jau minėtus dalykus.

Kaip, sprendžiant iš rinkimų debatų, Berlyne atrodo ES reikalai? Gal matyti požiūrio į dviejų greičių Europos koncepciją, kitus projektus pokyčių?

Reikia pripažinti, kad tai nėra pagrindinė rinkimų kampanijos tema. Priežastis labai aiški: nepaisant to, apie kurią iš trijų pirmaujančių partijų kalbėtume, vis dėlto egzistuoja platus sutarimas, kad Vokietijai reikia stiprios ES, kad Vokietija supranta šio projekto naudą ir tikrai nenori jo išbalansuoti. Dėl to yra tikrai stiprus konsensusas, ir nepriklausomai nuo rinkimų rezultatų, esminiai principai, kuriais Vokietija vadovautųsi savo ES politikoje, turbūt išliks panašūs ar nepakitę lyginant su pastaraisiais A.Merkel valdymo metais. Aišku, yra svarbių niuansų, vienas iš jų – svarstymai apie tai, ar 750 milijardų eurų Europos gelbėjimo fondas, sukurtas tam, kad ES šalys galėtų geriau įveikti pandemijos sukeltą krizę, yra vienkartinis, ar visgi galėtų būti ilgalaikis projektas? Čia galima įžvelgti tam tikrą skirtį: labiau į dešinę linkusios partijos, tarkime, krikščionys demokratai, kalba atsargiau, jį laiko vienkartine idėja, kurios ateityje neturėtume kartoti, nebent bus panaši ekonominė situacija. Tuo tarpu socialdemokratai norėtų, kad ES turėtų daugiau finansinių išteklių, galėtų aktyviau finansuoti įvairias programas, ir galbūt toks fondas, gaunantis lėšų ES vardu skolinantis rinkose, galėtų tapti nuolatiniu. Tai esminė skirtis, kuri gali turėti įtakos ir Lietuvai, nes gelbėjimosi fondas, suprantama, daro poveikį kiekvienos ES valstybės ekonomikai.

Gal galėtumėte trumpai pristatyti politikus, kurie turi daugiausiai galimybių tapti naujuoju Vokietijos federaliniu kancleriu? Kas tai per žmonės?

Socialdemokratų lyderis Olafas Scholzas yra patyręs politikas, dabar einantis finansų ministro pareigas, kurios pagal svarbumą faktiškai yra antros po kanclerio. Patirtį jis nurodo kaip didžiulį savo privalumą, pabrėžia, kad tęstų tai, ką darė A.Merkel. Nors jie iš skirtingų partijų, O.Scholzas kalba apie stabilumą bei tęstinumą, ir rinkėjams tai patinka. Jie O.Scholzo asmenyje mato kompetentingą politiką, kuriam nereikėtų pratintis prie naujų pareigų. Tai galbūt nėra pats charizmatiškiausias lyderis, būtų sunku pasakyti, kad jis įkvepia ar turi ryškių, įdomių, inovatyvių idėjų, bet tas kompetencijos aspektas jam leidžia sakyti, kad rinkėjai ieško žmogaus, kuris galėtų būti efektyvus, o ne charizmatiškas.

Krikščionių demokratų lyderis Arminas Laschetas susiduria su daugiau problemų. Apklausos rodo, kad jis neturi ryškaus Vokietijos gyventojų palaikymo. Atėjęs iš regioninės politikos dar neįgijo reikiamos patirties, kartais teigiama, kad jis nelabai geba kalbėti apie nacionalinio lygmens politinius klausimus. Jis taip pat nėra labai charizmatiškas, ir akivaizdu, kad net pačioje jo partijoje iki šiol tebesvarstoma, ar buvo teisingai pasirinktas A.Merkel įpėdinis. Panašu, kad paties A.Lascheto rinkimų rezultatai gali būti net prastesni, nei jo partijos.

Na ir galiausiai Annalena Baerbock, Žaliųjų partijos lyderė. Ji šių metų pradžioje labai stipriai pradėjo savo rinkimų kampaniją, daug kas ją matė kaip būsimą kanclerę, nes ji pakankamai charizmatiška, aktyvi, jauna politikė, suteikusi dinamikos Vokietijos politiniam gyvenimui. Bet po to sekė ne viena klaida, paaiškėjo, kad jos išleistoje knygoje gali būti plagiato, ir šiandien ji labiausiai matoma kaip dar nepatyrusi, įdirbio aukščiausiame valdžios lygmenyje neturinti kandidatė. Matyt, daugeliui vokiečių ji nebūtų pirminis pasirinkimas į kanclerio pareigas tuo metu, kai šalį kamuoja pandemija, kyla daugybė iššūkių ir reikia, kad vyriausybės veikla būtų efektyvi.

ES gyventojų apklausos rodo, kad besitraukianti A.Merkel vertinama kaip iškili politikė, ateitis be jos vadovavimo Vokietijai net kelia būgštavimų. Kaip, jūsų manymu, dabartinę Vokietijos kanclerę prisimins Lietuva?

Galima teigti, kad A.Merkel skyrė pakankamai dėmesio Baltijos šalims ir Lietuvai, tas įdirbis per 16 metų su skirtingais mūsų lyderiais buvo tikrai didelis. Jau minėjau, kad NATO priešakinio bataliono dislokavimo Lietuvoje požiūriu Vokietija yra pagrindinė valstybė, didele dalimi tai yra pačios A.Merkel sprendimas. Išaugo ir prekybiniai ryšiai, ir Vokietijos investicijos, galime prisiminti „Continental“ atėjimą. Nebūtinai tiesiogiai, tačiau jas galima sieti su tuo, kad Lietuvos ir Vokietijos santykiai buvo ir tebėra geri, stabilūs, patikimi, leidžiantys kalbėti apie jų gilinimą. Lietuvos gyventojų apklausose vertinant užsienio valstybių lyderius A.Merkel paprastai būdavo pirmoje pozicijoje. Tai nereiškia, kad visada sutardavome, labiausiai kliūvantis klausimas pastaruoju metu buvo „Nord Stream-2“ projektas, įgyvendintas A.Merkel valdymo metu. Tad tam tikras šaukštas deguto šia prasme išliks.