Lietuvoje daug diskutuojame apie svarbius rinkimus Švedijoje, Prancūzijoje ir kitose Europos šalyse. Kiek paradoksalu, kad akiratyje kur kas rečiau atsiduria artimiausia kaimynė Latvija.

O domėtis tikrai yra kuo. Mūsų „braliukai“ spalio 6 dieną keliaus prie balsadėžių ir rinks 100 nacionalinio parlamento narių. Jau dabar kai kurie ekspertai šiuos rinkimus vadina reikšmingiausiais per dešimtmetį, todėl tikisi aktyvumo, kuris galbūt perkops 60 proc. ribą. To turėtume pavydėti, mat, pavyzdžiui, 2016 metais Lietuvoje parlamento rinkimai sutraukė vos pusę elektorato.

Didžiausia priešrinkiminė dilema Latvijoje nesikeičia – ir toliau verda kovos tarp partijų, kurios traktuojamos kaip pirmiausiai atstovaujančios rusakalbių gyventojų interesus, ir tų, kurios atstovauja latviškai kalbančiuosius.

Šios skirties centre – Santarvės partija. Ši daugiausiai rusakalbių Latvijos gyventojų palaikoma politinė jėga turi specifinį požiūrį į geopolitiką ir tik praėjusių metų pabaigoje atšaukė formalų bendradarbiavimo susitarimą su Kremliuje dominuojančia Vieningosios Rusijos partija. Tiesa, tai ir anksčiau jai nesukliudė pasiekti gerų rezultatų: tiek 2011-ųjų, tiek 2014-ųjų parlamento rinkimuose Santarvė surinko daugiausiai balsų. Visgi draugiškumas Rusijai mobilizuodavo visas likusias partijas, kurios susivienydavo tarpusavyje ir tokiu būdu palikdavo Santarvę valdžios dalybų paraštėse.

Šį kartą Santarvės ambicijos didesnės. Siekdama formuoti savo kaip socialdemokratiškos partijos įvaizdį ji siūlo didinti išlaidas švietimui ir sveikatos apsaugai, o taip pat atkurti „abipusiai pagarbius draugiškus santykius su Rusija“. Visuomenės nuomonės apklausos Santarvei palankios – 20–25 proc. elektorato palaikymo leidžia tikėtis turėti didžiausią frakciją parlamente.

Be to, ši partija tikisi turėti partnerį, su kuriuo pirmą kartą istorijoje suformuos valdančiąją koaliciją. Nors visos didžiosios politinės jėgos tradiciškai atmeta tokį scenarijų, dviprasmišką nuomonę išreiškė partija skambiu pavadinimu „Kam priklauso valstybė?“. Ji tęsia Latvijos politinei sistemai būdingą tradiciją prieš rinkimus pateikti rinkėjams pluoštą naujų, keistokų pavadinimų ir idėjinių krypčių partijų. Štai „Kam priklauso valstybė?“ buvo įsteigta vos prieš dvejus metus.

Vadovaujama „šoumeno“, ji laido skambius šūkius, kurie yra nukreipti prieš Latviją esą užvaldžiusį elitą. Pavyzdžiui, žadama drastiškai ketina sumažinti ministerijų skaičių nuo 13 iki 6, palikti šalyje vieną universitetą, kažkokiu būdu per tris dešimtmečius padidinti šalies gyventojų skaičių nuo 2 iki 2.5 milijonų. Tiesa, „Kam priklauso valstybė?“ programoje apskritai neatsirado vietos užsienio politikai, nors net prezidentą Latvijoje renka parlamento nariai.

Šiuo metu ši partija apklausose sulaukia 10–15 proc. palaikymo ir rimtai pretenduoja į trečią, o gal net ir antrą poziciją. Jos lyderis neatmeta koalicijos su Santarve varianto, nors šią partiją vadina dvigalve: viena jos galva esą yra Vladimiras Putinas, o kita nepaneigiamai atstovauja didelę dalį Latvijos gyventojų bei kelia jiems aktualias problemas. Todėl prieš bendradarbiaujant žada kelti sąlygas: pavyzdžiui, jog ugdymo procesas šalyje ir toliau vyktų tik latvių kalba.

Alternatyvų Santarvei fronte rikiuojasi latviška Žaliųjų ir valstiečių partija. Dabartiniai valdantieji su premjeru Mariu Kučinskiu priešakyje tikina remsiantys smulkų ir vidutinį verslą, taip pat tęsiantys pragmatišką politiką Europos Sąjungos ir NATO formatuose. Vienu metu ėmė sklisti kalbos, kad ši partija gali neatmesti koalicijos su Santarve scenarijaus, bet vien tokie svarstymai iškart susilaukė griežtos rinkėjų ir politikų reakcijos, tad buvo iškart atmesti.

Visgi Žaliųjų ir valstiečių populiarumas yra ženkliai smukęs ir siekia vos 10 proc., tad norint išlikti valdžioje teks burti platų draugų ratą. Potencialią koaliciją, ko gero, tektų sudaryti su patriotiniu Nacionaliniu aljansu, o taip pat keliomis viena nuo kitos atskilusiomis centro dešiniosiomis partijomis. Tai užtikrintų pakankamą skaičių balsų, bet koalicija virstų marga skirtingų partijų politinių ambicijų kova.

Tad porinkiminiai scenarijai Latvijoje yra keli. Pirmasis – Santarvės partija su vienu iš partnerių suburia koaliciją ir pirmą kartą istorijoje suformuoja daugumą. Tai kol kas neatrodo realiausias, bet visgi neatmestinas variantas. Antrasis – visos likusios partijos dar kartą susivienija ir palieka Santarvę nuošalyje. Visgi tai grasytų politiniu nestabilumu bei nuolatinėmis diskusijomis apie išankstinius rinkimus. Bet kuriuo atveju lauks ir svarstymai dėl Latvijos geopolitinės laikysenos, mat partijų, norinčių švelninti principines nuostatas Rusijos atžvilgiu, netrūksta. Ir jos, panašu, stiprėja.

L. Kojala

Lino Kojalos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.