Ištrauka iš Sergei Medvedev knygos „Krymo periodo parkas. Trečiosios kadencijos kronikos“. Vertė: Vadim Vileita   

Rusijos santykiai su Vakarais pereina vis daugiau vadinamųjų negrįžimo taškų. MH17 reiso „Boeing“ katastrofos tyrimo grupės paskelbtoje tarpinėje ataskaitoje teigiama, kad lėktuvą numušė iš Rusijos atvežta ir iš prorusiškų separatistų teritorijos paleista raketa „Buk“. Iškart po to Vakarų šalys Rusijai ir jos sąjungininkui Basharui al-Assadui priskyrė atsakomybę už barbarišką ligoninės subombardavimą Alepo mieste, Sirijoje. Prancūzijos URM prilygino jį karo nusikaltimui.

Šioje vietoje turbūt derėtų parašyti apie Vakarų praregėjimą, apie tai, kad Vakarų teisingumo mašina veikia lėtai, bet užtikrintai, ir prisiminti, kaip Libijos specialiosios tarnybos susprogdino oro linijų bendrovės „PanAm“ lėktuvą virš Lokerbio Škotijoje, kai prireikė 11 metų, kol al-Gaddafi išdavė įtariamuosius, ir 15 metų – kol per teroro aktą žuvusiųjų šeimoms buvo išmokėtos kompensacijos... Bet tai nebus tas pats: analogijos su regionine valstybe Libija čia netinka, o ir dabartiniai demaskavimai sukelia déjà vu jausmą – šitokių „negrįžimo taškų“ per pastaruosius trejus metus pereita nemažai, ir kiekvieną kartą Rusija ir Vakarai lyg niekur nieko kirsdavo vis naują „raudonąją liniją“ bei toliau be sustojimo slydo žemyn, vieni kitus kaltindami ir vaidydamiesi, lyg susaistyti nematoma grandine. Nebus nei Niurnbergo, nei Hagos, nei kitokio tribunolo – tikriausiai Rusijos laukia ilgamečiai procesai, kaltinamieji nuosprendžiai ir įpareigojimai išmokėti daugiamilijonines kompensacijas „kaltinamajam nedalyvaujant“. Visų šių sprendimų Rusija, žinoma, nepripažins, todėl seks naujas sankcijų raundas, rusų turto užsieniuose areštai, juos lydintys skandalai bei metų metus, o gal dešimtmečius truksiantis bylinėjimasis. Užuot brėžus paraleles su Lokerbiu, verčiau prisiminkime virš Sachalino 1983 metų rugsėjo 1 dieną sovietų gaudyklės numušto korėjiečių „Boeing“ nelaimę – galutinio aiškumo nėra iki šiol, kaltieji neįvardyti, o lėktuvą numušusios šalies nebėra žemėlapyje.

Kitaip sakant, katastrofiškų pasekmių Rusijai tikriausiai nebus. Gal netgi priešingai – pastarieji Vakarų kaltinimai įsipaišo į ilgalaikę Kremliaus strategiją kurti neprognozuojamo ir pavojingo žaidėjo, pasaulinių taisyklių pažeidėjo, kurio visiems reikėtų bijoti, įvaizdį. Akivaizdu, kad nei Malaizijos „Boeing“ sunaikinimas, nei civilių objektų bombardavimas Sirijoje nebuvo sąmoningos Rusijos akcijos, bet juos lėmė posovietinėje erdvėje ir Vidurio Rytuose Maskvos kuriama aukštų rizikų terpė, jie yra dėsningi Rusijos visame pasaulyje kariaujamo „hibridinio karo“ padariniai. Dar vienas šio karo veiksmas yra Vladimiro Putino įsakas suspenduoti tarpvyriausybinį susitarimą su JAV dėl plutonio utilizavimo. Rusija didina „statomą sumą“ geopolitiniame žaidime ir iš esmės leidžia suprasti esanti pasirengusi šantažuoti Vakarus branduoline grėsme (tai jau girdėtas „radioaktyvių pelenų“ baubas iš Dmitrijaus Kiseliovo laidų) ir išardyti visą atominių ginklų susitarimų infrastruktūrą.

Kremliaus hibridinis karas – tai informacinės epochos silpnumo ir gudrumo politika. Neturėdama pakankamų karinių, ekonominių ir diplomatinių išteklių, kad nugalėtų Ukrainoje ir Sirijoje, Rusija rengia tikslines pavienes operacijas, kad destabilizuotų padėtį šiose dviejose šalyse, provokuoja konfrontaciją su Vakarais, bet paskutinę akimirką jos išvengia, pasitelkia galingą dezinformacijos ir propagandos kampaniją, kad iškraipytų įvykių vaizdą ir nusilpnintų Vakarų poziciją – kuri ir šiaip yra neryški bei neryžtinga. Hibridinio karo tikslas – skleisti netikrumą, chaosą ir baimę, t. y. neapibrėžtumo terpę, kurioje daug lengviau blefuoti turint rankose silpnas kortas.

XXI amžiuje pagrindine Rusijos importuojama preke tampa ne nafta ar dujos, o baimė: gamtos ištekliai metams bėgant pigs, bet baimė brangs. Rizikos visuomenėje, apie kurią rašo iškiliausi šių laikų filosofai ir sociologai, tokie kaip Ulrichas Beckas ar Anthony‘s Giddensas, laimi tie, kas moka kurstyti baimę ir iš jos pelnytis, versti ją politiniu ir ekonominiu ištekliumi. Šioje srityje Rusija yra stambi žaidėja ir tiekėja: baimės telkinių yra Rusijos istorijos kloduose, Rusijos ir Vakarų santykiuose, kasdieniuose piliečio ir valstybės santykiuose. XXI amžiaus tarptautinių santykių sistema, pradėjusi klostytis nuo 2001 metų rugsėjo 11-osios, o Rusijoje – kiek anksčiau, nuo 1999 metų rugsėjo, kai sprogo namai Buinakske, Maskvoje ir Volgodonske, o Riazanėje vyko FSB „heksageno mokymai“, konstruojama pagal tarpvalstybinių santykių anarchiją ir „visų karą prieš visus“ pranašavusio Thomaso Hobbeso, o ne „amžinosios taikos“ Europoje ieškojusio Immanuelio Kanto scenarijus. V. Putino Rusija yra viena šio hobsiško pasaulio kūrėjų ir naudos gavėjų, nes tokiame pasaulyje paklausi jos pagrindinė stiprybė – baimė, ir jos pagrindinė paslauga – sauga. Tai klasikinė reketininko strategija – simboliškai pavaizduoti grėsmę ir pasiūlyti „stogą“ už nebe simbolinę kainą.

Silpnumas čia yra esminis žodis. Pralaimėjusi ir Šaltąjį karą, ir pokario taiką, išparceliavusi naftos viršpelnius ir reputacijos likučius, Rusija negali konstruktyviai spręsti pasaulio problemų – vietoj to ji renkasi jas gilinti. Ne priimti ir įkurdinti pabėgėlius iš trečiojo pasaulio savo šalyje, o nukreipti jų srautą į Vakarų Europą per sienos su Suomija ir Norvegija kirtimo punktus, naudoti juos kaip „hibridinio karo“ įrankį, siekiant pagilinti migracijos krizę Europoje ir ten išprovokuoti antiimigracines nuotaikas. Ne spręsti humanitarines ir politines Sirijos problemas, o įsikišti į jau vykstantį konfliktą siekiant savanaudiškų geopolitinių tikslų ir jį iškelti į kokybiškai naują lygį. Ne prisidėti prie objektyvaus tarptautinio MH17 nelaimės tyrimo, o mėtyti pėdas, vis iškeliant viena kitai prieštaraujančias versijas. Ne bendradarbiauti su WADA ir tarptautinėmis sporto federacijomis, siekiant išgyvendinti dopingo epidemiją pasaulio sporte, o bandyti diskredituoti ir sunaikinti WADA informacinėmis insinuacijomis bei, kaip įtariama, programišių išpuoliais.

Pažymėtina, kad Rusijai kol kas sekasi neblogai: bendromis Gynybos ministerijos, URM, „Russia Today“ ir pavienių „liaudies diplomatijos“ smogikų būrių – nuo sporto sirgalių ir baikerių iki programišių bei Vakarų žiniatinklį užplūdusių interneto trolių – pastangomis baimės ir netikrumo eksportas auga didžiausia įmanoma apimtimi esant minimaliai savikainai. Rusijos grėsmė Vakarams šiandien vaidenasi už kiekvieno kampo – ar pastebėjus Assado karių persidislokavimą, ar nutikus Donecko separatistų provokacijoms, ar susidūrus su bet kokia kibernetine ataka – pvz., įsilaužus į JAV Demokratų partijos serverius ar atakavus YAHOO (Interneto bendrovė teigia, kad prie išpuolių prisidėjo Rusijos vyriausybinės agentūros). Rusijos ranka įtariama ir Baltijos jūroje aptikus neatpažintų povandeninių laivų, ir Europoje nuvilnijus migrantų neramumams, ir aptarinėjant Donaldo Trumpo ar Marine le Pen finansavimą. Net nesvarbu, kiek įmerkusi uodegą Maskva buvo į kiekvieną iš šių epizodų, ar už jų būta suplanuotų specialiųjų operacijų ar pavienių patriotiškai nusiteikusių piliečių saviveiklos. Svarbu tai, kad Rusija sukūrė mirksinčią neapibrėžtumo erdvę, kurioje jos vaidmuo demonizuojamas ir tikriausiai sureikšminamas (perdedamas) – būtent to siekia V. Putinas.

Išlaidos baimei skleisti yra minimalios: Rusijos Oro ir kosmoso pajėgoms operacija Sirijoje kainavo, RBK skaičiavimais, mažiau nei 1 milijardą dolerių einamuoju kursu – Rusijos masteliais tai niekis, pusė „Zenito“ stadiono Krestovskij saloje ar 5 kilometrai greitkelio tarp Sočio ir Jasnaja Polianos. V. Putino iškalbingais žodžiais tariant, „mes ten gan ilgai galime treniruotis be didelės žalos biudžetui“. Pridurkite MIA „Russia Today“ biudžetą, darbą su rusų diasporomis bei Vakarų politikais, tokiais kaip Schroederis ir Berlusconis, bei paramą dešinės populistų ir separatistų partijoms, sėkmingai vykdančioms politinį turizmą į Krymą – gausime gana nedidelę sumą, nepalyginamą su Šaltojo karo laikų bankrotan varančiomis investicijomis į baimės infrastruktūrą.

Kita vertus, Vakarai šiandien yra organizuoti daug prasčiau nei prieš 30 metų, daug mažiau turi ir valios priešintis. Atsipalaidavę po ilgo taikos laikotarpio, demoralizuoti postmodernios „poherojinės“ epochos, jie yra pasyvūs, nevieningi ir merkantilūs, taigi Rusija sėkmingai išnaudoja oponento silpnumą. Minimaliomis sąnaudomis atgaivintas rusų grėsmės archetipas, Vakarų pasąmonėje užsnūdęs Gorbačiovo laikais , bet dabar jis vėl atsigauna, kaip bastūnas lokys pavasarį, ir juk ne šiaip sau rusai sirgaliai, priešakinis Putino hibridinio karo būrys, į išvažiuojamąsias rungtynes tamposi didžiules vėliavas su besišiepiančios meškos atvaizdu, o WADA serverius „nulaužę“ programišiai yra pasivadinę „Fancy Bears“ – jų logotipe yra meška Anonimo kauke. Po trisdešimties metų simbolinė Šaltojo karo ekonomika grįžo į pradines pozicijas – rusams dėl visko kaltas B. Obama, amerikiečiai po lova ieškosi rusų grėsmės.

Tačiau Vakarai neskuba iš privačios apsaugos bendrovės „Rusija“ pirktis gyvybės draudimo ir saugos paslaugų. Reketininko strategija pasiteisina, jei jam pavyksta primesti prekybininkui savo „stogą“ – bet Vakarai kažkodėl neskuba derėtis „dėl naujos saugumo sistemos“ ir nepražįsta V. Putino, kaip pripažino 1945 metais Staliną, su kuriuo teko sėsti prie žemėlapio ir dalinti pasaulį į įtakos zonas. Todėl dar tiksliau bus Rusiją lyginti ne su reketininku, o su rajono „marozu“: kaip sakoma iki šiol populiariame pokšte, Rusija pakilo nuo kelių ir tuoj pritūpė. Neturėdamas realios galios, marozas yra įbauginęs visą kvartalą ir manipuliuoja tvarkingais gyventojais dozuotai jiems pagrasindamas. Jis yra įvaldęs smulkių ritualinių veiksmų arsenalą – primušti silpną, atimti mobiliaką, įžūliai kalbėti su policija, parodyti peilį, suplėšyti ant krūtinės marškinius – kad parodytų aplinkiniams esąs pasirengęs pažeidinėti įstatymą ir elgesio taisykles. Marozas iškart atsitraukia susidūręs su priešpriešine jėga ar bet kokiu organizuoti pasipriešinimu, bet tam reikia, kad jų būtų, o dabartinė tarptautinių santykių sistema, B. Obamai išeinant iš pareigų, o ES nusilpus dėl „Brexito“, tokios galios neturi.

Kas toliau? Atrodytų, „hibridinių karų“ tikslas yra pasiektas: Rusijos pradėta paisyti ir bijoti. Bet pasaulis jos bijo taip, kaip Irano ar Šiaurės Korėjos, kurie jau dešimtmečius yra pasaulio baidyklės. Rusija ne tiek grįžo į pirmaujančių pasaulio galių klubą, kuriame teisėtai turėjo savo vietą iki 2014 metų, kiek pavirto į pasaulio baubuką, lygintiną nebe su Libija ar Šiaurės Korėja, o su devintojo dešimtmečio pradžios Sovietų Sąjunga. Ana šalis lygiai taip pat iššvaistė išteklius ir pagarbą, neteko visų sąjungininkų ir neturėdama galių pasaulio problemoms spręsti vykdė destruktyvią užsienio politiką, nuo ginklavimosi lenktynių iki karo Afganistane. Patetiškai puoselėdama savo globalias pretenzijas ir buvusios didybės svajones, išoriškai pompastiška ir tuščia viduje, Sovietų Sąjunga pavirto į šiukšlių prikimštą kovinę galvutę, į paminklą pačiai sau. Ji atrodė amžina ir nepajudinama, kol netikėtai akimirksniu sugriuvo. „Tai buvo amžiams, kol baigėsi“, kaip sakoma naujoje Aleksejaus Jurčako knygoje apie SSRS žlugimą – o baigiasi tokie projektai visada netikėtai, kvailai ir nesustabdomai.

Sergei Medvedev