Dažnai galime išgirsti nuomonę, kad asmens laisvės, o jeigu konkrečiai – teisė į nesiskiepijimą, teisiškai yra nepajudinamos. Tačiau istorija rodo, kad teisingumas tokiais atvejais stoja į visuomenės teisę neužsikrėsti, o ne individo teisę elgtis jam priimtinu būdu. Tiek JAV, tiek ir ES teisėje jau yra pasitaikę daugelį metų trukusių bylinėjimųsi, kurie baigėsi gana vienareikšmiškais verdiktais.

1901 m. mirtina raupų epidemija užgriuvo visą šiaurės rytų JAV dalį, priverčiant Bostono ir Kembridžo sveikatos apsaugos institucijas pradėti visų gyventojų skiepijimo programą. Tačiau dalis jų atsisakė vakcinos, aiškindami, kad ji pažeidžia jų asmenines teises, numatytas Konstitucijoje.

 Būtent tuomet ir prasidėjo vienas pirmųjų pasaulyje teisinių ginčų tarp žmogaus teisės į nesiskiepijimą ir valstybės teisės apsaugoti visuomenę nuo ligos plitimo. Švedų kilmės pastorius Henningas Jacobsonas iš peties ėmėsi kovos su medicinos institucijomis. Jis perėjo visas teismų instancijas, iki pat Aukščiausiojo Teismo.

Teisėjai 1905-aisiais paskelbė svarbų nutarimą, įteisinantį valdžios įgaliojimus „pagrįstai“ pažeisti asmens laisves visuomenės sveikatos krizės metu – buvo leista skirti baudą tiems, kurie atsisakė skiepytis.

Raupų panika ir 5 dolerių bauda

1901-aisiais Bostone buvo oficialiai nustatyti 1596 raupų, itin užkrečiamos ligos, kuri pasireikšdavo karščiavimo ir bėrimais, po kurių dažnas likdavo randuotas visam gyvenimui.

Raupai, iki vakcinoms juos faktiškai išnaikinus, buvo ir mirtina liga (1900 m. JAV buvo nustatyti 21064 raupų atvejai, iš kurių mirtimi baigėsi 894). Vien Bostone per 1901-1903 protrūkį mirė 270 žmonių. Dėl šios priežasties Bostono viešosios sveikatos apsaugos atstovai ir kolegos iš kaimyninio Kembridžo įvedė privalomo vakcinavimo tvarką, norėdami pasiekti 90 proc. vakcinacijos lygį, tai yra – bandos imunitetą.

H. Jacobsonas, tuometinis švedų liuteronių bažnyčios Kembridže pastorius, buvo vakcinuotas nuo nuo raupų dar Švedijoje, būdamas 6-erių ir, kaip jis pats sakė, ta patirtis „sukėlė jam didžiules kančias“.

Taigi, kuomet 1902-ųjų kovo 15-ąją vietos medikai pasibeldė į jo namų duris, H. Jacobsonas atsisakė vakcinacijos pats ir neleido skiepyti jo sūnaus. Praėjus keliems mėnesiams Kembridže kilo tikra raupų panika, rašoma „History“.

Mieste buvo uždarytos visos mokyklos, viešosios bibliotekos ir bažnyčios, bandant kažkokiu būdu sustabdyti ligos plitimą. Medikus, kasdien skiepijusius ir iki 100 žmonių, lydėdavo policijos pareigūnai. Nepaisant to, kad Kembridže vakcinavimas buvo privalomas, tačiau jis nebuvo priverstinis. Tokiems skiepytis atsisakantiems asmenims kaip H. Jacobsonas buvo skiriama 5 dolerių bauda. Šių laikų pinigais tai prilygtų apie 150 dolerių (daugiau nei 120 eurų).

Tuo metu kova dėl vakcinacijos mokslo pagrįstumo pasiekė aukščiausią lygį.

Antivakserių grupės, nurodydamos tariamus mirčių ir šalutinių padarinių atvejus dėl reakcijos į raupų vakciną, privalomą skiepijimą pavadino „didžiausiu amžiaus nusikaltimu“, tvirtindamos, kad „vyksta dešimčių tūkstančių nekaltų vaikų skerdynės“.

Tuometinė žiniasklaida vakcinavimo konfliktą apibūdino kaip „konfliktą tarp žinojimo ir nemokšiškumo, civilizacijos ir barbarybės“. „New York Times“ tuometinius antivakserius vadino „tam tikra keistuolių fanatikų rūšimi“, kuri „neprilygsta teisės (mokslo) jėgai“. H. Jacobsonas bandė teismus įtikinti, kad pačios vakcinos yra pavojingos ir neefektyvios, tačiau teismai į tai neatsižvelgė.

Tuomet pagrindiniu pastoriaus argumentu tapo asmens laisvė, kurios pažeidimą jis įžvelgė, vadovaudamasis JAV ir Masačiusetso valstijos konstitucijomis.

Aukščiausiasis Teismas įvedė precedentą

Masačiusetso Aukščiausis Teismas taip pat atmetė H. Jacobsono apeliaciją, tačiau pasiduoti neketinęs švedų kilmės pastorius 1905-aisiais kreipėsi į JAV Aukščiausiąjį Teismą, kur jau ėjo pasitelkęs asociacijos „Prieš privalomą vakcinaciją“ atstovus. Į teismų istoriją įėjusioje byloje „Jacobson vs. Masschusetts“ pastoriaus advokatai tvirtino, kad Kembridže įvesta vakcinavimo tvarka pažeidžia jų kliento konstitucines 14 -osios pataisos teisės, draudžiančios valstybei „atimti gyvybę, laisvę ar turtą be tinkamo teisinio proceso“.

Aukščiausiasis Teismas atmetė Jacobsono argumentus ir taip sudavė galingą smūgį visam antivakserių judėjimui.

Kalbėdamas teismo vardu teisėjas Johnas Marshallas Harlanas pripažino, kad asmeninės laisvės yra fundamentalios svarbos, tačiau taip pat pripažino, kad „individo laisvės tam tikru metu, kuomet gresia dideli pavojai, būti būtinų tam ribojimų suvaržytos, jeigu to reikia visuomenės saugumui užtikrinti“.

Šis sprendimas tapo tai, ką dabar JAV teisėje vadina „protingumo testu“. Valdžia gali išleisti įstatymą, kuris apriboja laisves, jeigu tie ribojimai – įskaitant ir bausmes už jų nesilaikymą – Aukščiausiojo Teismo pripažįstami adekvačiais visuomenės gerovei užtikrinti.

  Istorija rodo, kad vėliau JAV teismai pradėjo tragiškai klaidingai taikyti šį precedentą ir kitose medicinos srityse (pavyzdžiui, psichinėmis ligomis sirgusių moterų masinė sterilizacija – red. past.), tačiau privalomo skiepijimo klausimais kitokio nei prieš 116 metų sprendimo priimta nebuvo – jeigu tai yra proporcinga visuomenės naudai, tai privalomas skiepijimas ar tam tikri ribojimai nesilaikantiems nustatytos tvarkos yra galimi.

Europoje – analogiška situacija

Žmonės nuolat kreipiasi į teismus dėl jų manymu pažeidžiamų teisių, kuomet klausimas liečia skiepijimąsi. Ne išimtis ir Europos Sąjungos šalys, kuriose ši problema kaip niekad aktuali dabartinės koronaviruso pandemijos metu.

Rugpjūčio mėnesį Europos Teismas atmetė 670 prancūzų gaisrininkų ieškinį dėl privalomo vakcinavimo ir tariamo jų asmens laisvių pažeidimo. Europos Žmogaus Teisių Teismas atmetė jų prašymą ir pareiškė, kad surašytas skundas nėra jų jurisdikcijoje. Tačiau teismas neatmetė galimybės ateityje svarstyti panašaus pobūdžio bylas, jeigu privalomas skiepijimas gaisrininkams „sukeltų realią ir nepataisomą žalą“.

Judėjimas SUD SDIS, kuris ir kreipėsi į teismą, pavadino šį sprendimą „ypatingai nuviliančiu“, tačiau pažadėjo „kovoti toliau“. Tiesa, balandžio mėnesį EŽTT jau paskelbė verdiktą panašioje byloje. Tuomet kelios čekų šeimos kreipėsi į teismą prašydamos įpareigoti Čekijos valdžią leisti jų vaikus į mokyklas, nepaisant to, kad jie nebuvo vakcinuoti atitinkama tvarka. EŽTT 2021-ųjų balandį priėmė sprendimą, kuriame teigiama, kad privaloma vakcinacija gali būti vertinama kaip „būtina demokratiškoje visuomenėje“.

Teismas nustatė, kad tokiu atveju, kuomet neužtenka savanoriško skiepijimosi (norint pasiekti bandos imunitetą), nacionalinės valdžios atstovai gali (vadovaujantis protingumo principu) pristatyti privalomos vakcinacijos planą, siekiant visuomenėje įgyti atitinkamą apsaugos lygį. Teisme taip pat buvo paaiškinta, kad vakcinacija apsaugo tiek tą asmenį, kuris gauna skiepą, tiek ir tuos, kurie negali būti vakcinuoti dėl sveikatos problemų ir todėl yra svarbi norint pasiekti bandos imunitetą prieš užkrečiamas ligas, rašoma „EuroNews“.