Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaKultūraPatarimaiSveikata Regionai
Atskirk pelus nuo grūdų
Bendruomenės
Konkursai
Kultūra
LKBK – mūsų nepriklausomybės šauklys
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Pripažinimo siekusi emigrantė profesiją susigalvojo pati

Trejus metus Milane gyvenanti Gintarė Sutkevičiūtė vadina save sušių menininke. Ji kuria netradicinio skonio sušius – gardina juos šilauogėmis, krapais ar net gėlėmis. LRT TELEVIZIJOS laidai „Emigrantai“ lietuvė pasakoja, kad jos atsiradimo Italijoje istorija – kaip koks nuotykių filmas, o netradicinė profesija – visiškas atsitiktinumas.

Gintarės laimės paieškos prasidėjo nuo Lietuvos sostinės. Iš nedidelio kaimelio Vilniaus rajone kilusi mergina norėjo ne tik mokytis, bet ir dirbti. Tačiau kai abu savo norus išpildė – laiminga nepasijuto.

„Studijuodama supratau, kad esu meniškos prigimties, bet buvau suvaržyta darbo. Dirbau azartinių žaidimų vedėja internete. Tačiau jaučiausi nepritapusi, vieniša. Todėl palikau darbą ir du mėnesius nieko neveikiau. Galiausiai supratau, kad ir Vilnius man – nepakankamai didelis miestas“, – pripažįsta mergina.

Depresija tapo paskata, pakeitusia gyvenimą

Kai žmogus negali savęs atrasti – apima visiška tuštuma, – sako Gintarė ištisus du mėnesius nežinojusi, ko imtis toliau. Ji galvoja, kad daugelis emigravusių žmonių buvo atsidūrę panašioje situacijoje.

„To laikotarpio net nenoriu prisiminti, – sako emigrantė. – Atrodė, kad jau niekada nebūsiu laiminga. Žinojau, ko noriu, tačiau netikėjau, kad gimtinėje galiu ko nors pasiekti.“

Reportažo stopkadras

Nors jokiais menais tada dar neužsiėmė, Gintarė jautėsi neįvertinta. Jai atrodė, kad kažkur toli nuo gimtosios šalies – atsirastų kažkoks naujas pomėgis, nauja aistra, kuri ją išpopuliarintų.

„Nesijaučiau esanti savo vietoje, neradau būdo tobulėti. Man kaip menininkei tai labai svarbu. Norėjau, kad mano darbai būtų žinomi ir vertinami“, – laidai „Emigrantai“ pasakoja lietuvė.

Dvidešimt trejų metų mergina įsitikinusi, kad būtent to laiko išgyvenimai jai padėjo susivokti, ko toliau norėti iš savo gyvenimo. Gintarė galvoja, kad tokios krizės yra būtinos, nes be jų, tiesiog nejudėsime į priekį.

Italijoje lietuvės veidas buvo matytas daugeliui

Kad reikia vykti laimės ieškoti į Italiją Gintarei mintį padiktavo ne koks nors žmogus, o netikėtas įvykis, primenantis  Holivudo filmą. Viena jos nuotrauka, kuriai pozavo prieš daugiau nei ketverius metus – tapo labai populiari visame pasaulyje, ypač Italijoje. Pati net nebūdama toje šalyje Gintarė ten jautėsi tapusi žinoma.

„Vienam lietuvių fotografui pozavau per pin–up stiliaus fotosesiją. Viena nuotrauka gavosi tiesiog tobula“, – pasakoja mergina.

Reportažo stopkadras

Lietuvė prisimena, kad vėliau savo socialinių tinklų paskyrose sulaukė daugybės žinučių: „Vienas brazilas mano nuotrauką nutapė ant riedlentės, rusų menininkė pradėjo spausdinti ant rankšluosčių, baras Milane pasikabino ant sienos, kiti menininkai sukūrė kompiuterizuotą nuotraukos versiją ir panašiai.“

Dėl išskirtinės nuotraukos, pati to nežinodama, ji tapo Milane populiaraus restoranų tinklo veidu. Jame apsilankius Gintarė pamatė, kad jos atvaizdas yra ne tik ant servetėlių ar staltiesių, tačiau ir ant įvairių suvenyrų (marškinėlių, puodelių, druskinių), parduodamų restorano svečiams.

Tapusi savotiška įžymybe Gintarė per daug nesidžiaugė, mergina sako supratusi, kad iš to galima užsidirbti.

„Iš ties, šią istoriją pasakosiu savo anūkams. Vis dėlto mane tai papiktino. Kodėl aš apie tai nieko nežinojau? Kodėl iš to nieko neuždirbau?“, - svarstė emigrantė.

Lietuvę nuvylė ir restorano savininko elgesys – sužinojęs, kad Gintarė yra mergina iš nuotraukos jis išsigando ir paprašė, kad merginą aptarnautų kitas darbuotojas, o pats pasislėpė virtuvėje. Nepavaišino net kavos puodeliu.

Reportažo stopkadras

Senas pomėgis virto (ne)tradiciniu verslu

Nors daugelis kartoja, kad emigracijai privaloma gerai pasiruošti, gąsdina dėl daugybės sunkumų. Gintarės tokie perspėjimai nesujaudino, ji į picos ir makaronų šalį išvyko be ilgų ceremonijų.

„Italijoje gyveno mano draugė. Bute, kurį ji nuomojosi, buvo laisvas kambarys, tad pasiūlė jame įsikurti“, – prisimena lietuvė. Daug Gintarės draugių Milane, mieste, kuriame klesti mada – dirbo modeliais. Tačiau ji pati šia darbui jautėsi netinkama. Todėl ėmėsi paprastesnių ir žymiai mažiau apmokamų darbų – dalino lankstinukus, vėliau tapo durininke.

Dirbdama šiuos darbus ji nesijautė vertinama, veikiau niekam neįdomi, nepastebima, tarsi tuščia vieta.

Praradusi kantrybę Gintarė prisiminė seną savo pomėgį – gaminti japoniškus sušius. Dar gyvendama Lietuvoje, draugams ruošdama vakarėlius ji sulaukdavo daugybės komplimentų, kad juos gamina puikiai.

Giliai širdyje lietuvė ilgą laiką turėjo viltį, kad kada nors turės savo restoraną, o jos sušių sužavėtas galbūt atsiras investuotojas ar žinovas, galintis padėti. Laidos „Emigrantai“ herojės svajonė išsipildė, kai vieno restorano savininkas pasiūlė darbą.

Prieš daugiau nei metus – viename Milano restorane ji pradėjo rengti savo išskirtinį sušių šou.  Iš pradžių tai buvo laisvalaikio hobis, o dabar – jau rimtas verslas.

Reportažo stopkadras

Klientus vaišina net gėlėmis

Sušių dailininkė – taip savo netyčia atrastą profesiją vadina Gintarė. Ji sako esanti daugiau menininkė, nei paprasta virtuvės darbuotoja.

„Daugelis į restoraną ateina manydami, kad esu japonė. Mane išvydę dažniausiai nustemba. O pamatę mano gaminamus sušius susidomi dar labiau ir pradeda bendrauti, domėtis ir visko klausinėti“, – džiaugiasi lietuvė.

Ji labiausiai išgarsėjo todėl, kad į sušius deda tokius ingredientus, kurių japonai tikrai nenaudoja. Gintarės sugalvotuose receptuose negalioja jokios tradicinės šio valgio taisyklės.

„Naudoju šilauoges, braškes, ananasus ar net gėles, pavyzdžiui, našlaites. Įdedu ir šiek tiek lietuviško skonio, pavyzdžiui, krapų“, – laidai „Emigrantai“ atskleidžia mergina.

Visiškai moderni sušių gamybos technologija, kurią naudoja lietuvė – erzina tradicinius šio patiekalo gamintojus. Kol kas nei vienas Milane gyvenantis japonas Gintarei komplimentų nepasakė: „Galbūt tie šefai yra varžomi tam tikrų standartų ir jiems keista, kad aš darau visiškai pašėlusiu dalykus, įgyvendinu keisčiausias idėjas.“

Reportažo stopkadras

Emigrantė džiaugiasi, kad gali dirbti nekeldama kojų iš namų – visas šis menas gimsta tiesiog jos nuomojamo buto virtuvėje.

Kartais savo firminę sušių lėkštę lietuvė sako parduodanti net už 300 eurų, tad užtenka poros tokių gerų klientų ir visą savaitę ji gali daugiau nieko neveikti.

Gintarė teigia visada žinojusi, kad jos laukia ypatingas gyvenimas: „Tik nežinojau, kas tai bus. Dabar tikiu, kad įgyvendinsiu savo svajonę ir kažko pasieksiu.“

Pagaliau atradusi save Gintarė žada būtinai sugrįžti į Lietuvą, nes ir mūsų šalyje ji turi rimtų tikslų.

„Per pusmetį norui apkeliauti visus žemynus. Tikiuosi jau birželį leisiuosi į šią kelionę. Noriu pasisemti patirties ir sugrįžusi į Italiją parodyti, kaip patobulėjau, galbūt netgi atidaryti savo restoraną. Tačiau ateityje noriu grįžti į gimtinę. Galbūt pusmetį gyvenčiau Lietuvoje, pusmetį – Italijoje“, – ateties planais dalijasi Gintarė.

Rekomenduojami video