Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Prieš metus dėvėtus rūbus vyras vadina vyresniojo brolio drabužiais

Daž­nai so­cia­li­nių tin­klų var­to­to­jai į as­me­ni­nes pa­sky­ras ke­lia nuo­trau­kas, skel­bia as­me­ni­nio gy­ve­ni­mo de­ta­les ir net ne­su­si­mąs­to, kur ir kaip vi­sa tai ga­li bū­ti pa­nau­do­ta. Aly­tiš­kis Vir­gi­ni­jus Biek­ša, tu­rė­da­mas te­le­ko­mu­ni­ka­ci­nių, in­for­ma­ci­nių tech­no­lo­gi­jų ir ver­slo va­dy­bos iš­si­la­vi­ni­mą, pui­kiai su­vo­kia, ko­kia klas­tin­ga ga­li bū­ti in­ter­ne­ti­nė erd­vė.

Ypač pas­ta­ruo­ju me­tu pa­si­ti­kė­ji­mo dėl duo­me­nų ap­sau­gos ne­te­kę so­cia­li­niai tin­klai, to­dėl vie­šin­ti as­me­ni­nio gy­ve­ni­mo de­ta­lių vy­ras ven­gia. Ta­čiau vi­sai ne­se­niai jis so­cia­li­nio tin­klo „Fa­ce­bo­ok“ as­me­ni­nė­je pa­sky­ro­je pa­si­da­li­jo dė­me­sį trau­kian­čia de­ta­le – as­me­nu­ke su prie­ra­šu „-60 kg per me­tus“. Vy­ras ne­nei­gė, vi­sa tai su­lau­kė dau­gy­bės pa­tik­tu­kų, ko­men­ta­rų ir so­cia­li­nio tin­klo drau­gų dė­me­sio. Pa­klaus­tas, ar ne­bi­jo su­lauk­ti ir pla­tes­nio mas­to dė­me­sio, pa­vyz­džiui, tap­ti įvai­rių svo­rį ma­ži­nan­čias pi­liu­les re­kla­muo­jan­čių kam­pa­ni­jų au­ka, kaip tai nu­ti­ko ži­no­miems Lie­tu­vos šou pa­sau­lio at­sto­vams, aukšto rango politikams, vy­ras tik šyp­te­li ir tei­gia ne­san­tis to­kia ži­no­ma as­me­ny­bė, kad su­do­min­tų ko­mer­ci­nin­kus. Be to, ži­no, kaip nuo jų ap­si­gin­ti.

Pa­si­da­ly­ti spau­dė ap­lin­ka

„Pa­da­riau tai spau­džia­mas ap­lin­kos, drau­gai vis klau­si­nė­da­vo, kiek nu­me­čiau svo­rio. Ėmiau ir pa­ra­šiau. Bet tai ne­bu­vo tiks­las at­kreip­ti dė­me­sį, pa­si­rek­la­muo­ti ar pri­min­ti apie sa­ve. Tie­siog šiaip, bu­vo no­ras ne­di­de­lia­me so­cia­li­nio tin­klo drau­gų ra­te pa­si­da­ly­ti, kad man pa­vy­ko. Be to, tai toks po­ky­tis, ku­rio ne­nu­slėp­si, vi­si gat­vė­je su­ti­kę klau­sia: tai kiek?“ – pa­sa­ko­jo vy­ras, lais­va­lai­kiu už­si­i­mi­nė­jan­tis fo­to­gra­fi­ja, o dar daž­niau – mo­bi­log­ra­fi­ja.

Vy­riš­kio so­cia­li­nio tin­klo as­me­ni­nė­je pa­sky­ro­je – dau­gy­bė jo fo­to­gra­fi­jo­se įam­žin­tų aki­mir­kų, žmo­nių, reiš­ki­nių. Tie­sa, daž­niau jis fo­to­gra­fuo­ja mo­bi­liuo­ju te­le­fo­nu, nes tai da­ry­ti grei­čiau ir pa­to­giau. Tad ir jo mo­bi­log­ra­fi­jos dar­bų pa­ma­ty­ti ga­li­ma dau­giau. Ta­čiau as­me­ni­nių nuo­trau­kų, by­lo­jan­čių nors apie men­kiau­sias as­me­ni­nio gy­ve­ni­mo de­ta­les, ras­ti sun­ku. Ko­dėl?

„Ne­su vie­šas as­muo ar šou pa­sau­lio at­sto­vas. Man vi­so to ne­rei­kia, iš to ne­gy­ve­nu. Be to, į vie­šu­mą per­ne­lyg daug pa­lei­dus sa­vo as­me­ni­nio gy­ve­ni­mo de­ta­lių, vė­liau tai ga­li tap­ti ne­kon­tro­liuo­ja­ma. Ga­li­ma, jei­gu la­bai no­ri, vai­din­ti tą gra­žų gy­ve­ni­mą, ta­čiau ta vir­tu­a­li ap­lin­ka ne­bū­ti­nai at­spin­dės re­a­ly­bę. Jo­je ga­li bū­ti toks, koks no­ri. Ma­nau, kad as­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me tu­ri iš­lik­ti pri­va­tu­mo“, – sa­vo po­žiū­rį dės­tė V.Biek­ša.

As­me­nu­kės su prie­ra­šu apie nu­mes­tą svo­rį pa­si­da­li­ji­mo so­cia­li­nė­je vir­tu­a­lio­je erd­vė­je jis ne­lai­ko as­me­ni­nio gy­ve­ni­mo de­ta­lės iš­vie­ši­ni­mu, ta­čiau ne­nei­gė su­lau­kęs dau­giau dė­me­sio ir re­ak­ci­jų iš so­cia­li­nio tin­klo drau­gų.

Be­je, pa­šne­ko­vui kar­tą te­ko sku­biai pa­ra­šy­ti sa­vo pa­žįs­ta­mam žmo­gui ir pa­tar­ti kuo grei­čiau iš­im­ti pa­skelb­tą nuo­trau­ką apie at­vi­rą jo as­me­ni­nio gy­ve­ni­mo de­ta­lę. „Gal­būt tuo mo­men­tu, kai kaž­ką pa­na­šaus įde­di, at­ro­do vis­kas čia ge­rai ir fai­na, bet ne­su­si­mąs­tai apie pa­sek­mes, tad tik­rai rei­kia ge­rai ap­gal­vo­ti, ką vie­šin­ti so­cia­li­niuo­se tin­kluo­se, o ko ne“, – po­žiū­riu da­li­jo­si aly­tiš­kis.

Ne­bi­jo, nes nė­ra ži­no­mas

Pas­ta­ruo­ju me­tu „Fa­ce­bo­ok“ iš­gy­ve­na ne itin ge­riau­sius lai­kus dėl pa­ti­ki­mu­mo duo­me­nų ap­sau­gos sri­ty­je. Tad kas ga­li ga­ran­tuo­ti, kad toks aly­tiš­kio pa­sie­ki­mas ir pa­si­da­li­ji­mas juo ne­pa­sieks, pa­vyz­džiui, tiks­li­nių ko­mer­ci­jos kom­pa­ni­jų, ku­rios, no­ri to ar ne, ims bruk­ti ne­va efek­ty­viai su­ma­žin­ti svo­rį pa­de­dan­čių pi­liu­lių re­kla­mas, gal net su­lauks re­kla­mos meist­rų pa­siū­ly­mų tap­ti re­kla­mi­niu vei­du, ar tuo bus pa­si­nau­do­ta pa­slap­čia? Juk taip bu­vo nu­ti­kę ir ne vie­nai Lie­tu­vos šou pa­sau­lio per­so­nai.

„Aš mo­ku grei­tai to­kių in­te­re­san­tų at­si­kra­ty­ti. Ma­nęs jie ne­pa­veiks. Prieš dešimtmetį esu gal sa­vai­tę ban­dęs var­to­ti pi­liu­les svo­riui mes­ti, ta­čiau grei­tai pa­jau­čiau neigiamas pa­sek­mes ir jas lai­ku nu­trau­kiau. Ne­ti­kiu jų efek­ty­vu­mu. O dėl ne­tei­sė­to ma­no as­me­ni­nės pa­tir­ties pa­nau­do­ji­mo, tai juk ga­li­ma ap­si­gin­ti tei­siš­kai“, – sa­kė pa­šne­ko­vas.

V.Biek­ša tei­gė do­mė­ję­sis pas­ta­ro­sio­mis die­no­mis vie­šu­mo­je pa­ro­dy­ta ak­to­riaus Ma­ri­jaus Bag­do­na­vi­čiaus, da­bar pri­sis­ta­tan­čio Ma­ri­jaus Chri­zos­to­mo Tu­mo var­du, is­to­ri­ja. Ži­no­mai as­me­ny­bei pa­vy­ko at­si­kra­ty­ti pus­šim­čio ki­log­ra­mų. Aly­tiš­kis įsi­ti­ki­nęs, kad di­des­nė ti­ki­my­bė, jog ko­mer­ci­nin­kų tai­ki­niu ga­li tap­ti bū­tent jis, nes yra ži­no­mas.

Be­je, apie sa­vo pa­tir­tį tu­rint di­de­lį svo­rį vy­rui jau kar­tą te­ko pa­sa­ko­ti ir vie­no­je te­le­vi­zi­jos lai­do­je. Jau ta­da jo pa­tir­tis pa­ro­dė, kad nie­ko blo­go ne­nu­ti­ko, ko­mer­ci­nin­kų dė­me­sio ne­su­lau­kė, nes, kaip pats da­ro iš­va­das, nė­ra ži­no­mas. Tad ko­dėl to dė­me­sio tu­rė­tų su­si­lauk­ti da­bar?

Lai­ko su­si­reikš­mi­ni­mu ir iš­pūs­tu bur­bu­lu

Pa­klaus­tas, ką ma­no apie pas­ta­ruo­ju me­tu vie­šo­jo­je erd­vė­je ki­lu­sį duo­me­nų ap­sau­gos va­jų, V.Biek­ša iš­reiš­kė gan skep­tiš­ką po­žiū­rį į tai: „Pa­sau­ly­je yra dau­giau kaip sep­ty­ni mi­li­jar­dai žmo­nių, tad ko­dėl iš jų tu­rė­čiau įdo­miau­sias bū­ti bū­tent aš? Į duo­me­nis ren­kan­čias in­for­ma­ci­nes sis­te­mas įpras­tai in­ves­tuo­ja­mi mil­ži­niš­ki kaš­tai. Sis­te­mos ku­ria­mos tik­rai ne smul­kme­noms rink­ti, o jos ieš­ko įta­kin­giau­sių gro­bių. Aš toks tik­rai ne­su ir ne­ma­nau, kad ka­da nors, pa­vyz­džiui, ma­no įkel­tos nuo­trau­kos su­do­mins tų sis­te­mų kū­rė­jus ar var­to­to­jus. To­dėl ma­nau, kad žmo­nės, kar­tais pa­niš­kai bi­jo­da­mi dėl sa­vo duo­me­nų ap­sau­gos, per­ne­lyg su­si­reikš­mi­na. Ži­no­ma, ne­sa­kau, kad ne­rei­kia bū­ti at­sar­giems, ta­čiau čia bu­vo per­ne­lyg iš­pūs­tas bur­bu­las.“

Pa­šne­ko­vas ti­ki­no, kad bet ko­kiu at­ve­ju ne­įma­no­ma ap­si­sau­go­ti nuo duo­me­nų rin­ki­mo apie var­to­to­jus, jų po­mė­gius ir po­rei­kius jiems ne­ži­nant. Pa­sak jo, už­ten­ka in­ter­ne­te pa­nar­šy­ti ati­tin­ka­muo­se pus­la­piuo­se, pa­ieš­ko­ti in­for­ma­ci­jos apie gal­būt įsi­gy­ti pla­nuo­ja­mus daik­tus ir sa­vai­me kom­piu­te­rio ek­ra­ne pra­de­da­mos mė­ty­ti tiks­li­nės re­kla­mos, nu­krei­pian­čios į var­to­to­jų po­rei­kius. Ta­čiau, kaip pa­brė­žė V.Biek­ša, tai nie­ko ben­dra ne­tu­ri su as­me­ni­nio gy­ve­ni­mo de­ta­lė­mis.

Tai kaip pa­vy­ko?

Per vie­nus me­tus at­si­kra­ty­ti apie 60 ki­log­ra­mų – iš­ties stul­bi­nan­tis re­zul­ta­tas. Per­žen­gęs 180 ki­log­ra­mų ri­bą, aly­tiš­kis nak­ti­mis daž­nai sap­nuo­da­vo tą pa­tį sap­ną – kad bė­ga per kal­ne­lį ir krykš­čia, o sap­ne jau­čia ne­ap­sa­ko­mą leng­vu­mo jaus­mą. „Vis pa­bun­du ir ban­dau su sa­vi­mi su­si­tar­ti, kad rei­kia mes­ti svo­rį. Ma­no pa­są­mo­nė tai da­rė net sap­nuo­se“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vas.

V.Biek­ša ti­ki­no nie­ko ste­buk­lin­go ne­da­ręs, tie­siog va­do­va­vo­si liau­dy­je po­pu­lia­riai va­di­na­ma „MĖ“ (pa­rai­džiui – ma­žiau ėsk) tai­syk­le.

Pa­šne­ko­vas tei­gė, kad tie­siog sten­gia­si val­gy­ti ma­žiau. Daž­niau­siai – kar­tą ar du per die­ną. Tie daž­ni, ta­čiau po ma­žai val­gy­mai jam ne­pa­si­tei­si­no. Jo ra­cio­ne nė­ra griež­tų ap­ri­bo­ji­mų, tik­rai sa­vęs ne­ali­na at­si­sa­ky­da­mas mėgs­ta­mų pa­tie­ka­lų, pro re­tą – grei­tų už­kan­džių ar sal­džių pa­gun­dų. Nors pas­ta­rų­jų mė­gė­jas nė­ra, visada ge­ria ka­vą be cuk­raus, ku­rio jis nie­ka­da ir taip ne­pa­si­gen­da. Daž­niau sten­gia­si mais­tą pa­si­ga­min­ti.

O už­klu­pus sil­pnu­mo aki­mir­kai ir pa­si­da­vus pa­gun­doms, nie­ka­da sa­vęs ne­grau­žia, tik sten­gia­si klai­das tai­sy­ti.

„Ne­tu­riu ypa­tin­go re­cep­to, ne­si­lai­kau spe­cia­lių die­tų. Tie­siog val­gy­da­mas ma­žiau, nu­me­čiau svo­rio. Lai­kau­si po­zi­ci­jos, kad val­gy­ti tu­ri nu­si­pel­ny­ti. Jei­gu tą die­ną ju­dė­jau ma­žiau, va­di­na­si, ir val­giau ati­tin­ka­mai. Ma­no tė­vas sa­ky­da­vo: „Sėsk val­gyt, kai esi al­ka­nas, ir pa­kilk nuo sta­lo, kol dar esi al­ka­nas.“ Tuo ir va­do­vau­juo­si. Dar man tin­ka ir Čin­gis­cha­no pa­sa­ky­mas: „Pus­ry­čius val­gyk pats, pie­tus pa­si­da­lyk su drau­gu, o va­ka­rie­nę ati­duok prie­šui.“ Esu pa­ste­bė­jęs, kad val­gy­ti rei­kia, kol kū­nui pa­si­da­ro šil­ta iš vi­daus“, – pa­sa­ko­jo šiuo me­tu apie 120 ki­log­ra­mų sve­rian­tis aly­tiš­kis.

Die­to­lo­gų pa­ta­ri­mas val­gy­ti lė­tai jam ir­gi ne­ga­lio­ja, nes taip da­ry­ti jam tie­siog ne­iš­ei­na.

„Esu la­bai ne­draus­min­gas, ne­si­lai­kau jo­kių griež­tų, re­gu­lia­rių tai­syk­lių. Ati­da­ręs šal­dy­tu­vą, sten­giuo­si ne­užuos­ti, ne­ma­ty­ti, ne­gal­vo­ti. Tai šiek tiek pa­de­da, ta­čiau ne vi­sa­da“, – at­vi­ra­vo vy­ras.

Tai kas įvy­ko jo gy­ve­ni­me, kad ry­žo­si ma­žin­ti svo­rį? Jo tei­gi­mu, at­ėjo me­tas, kai or­ga­niz­mas ėmė rei­ka­lau­ti ap­si­spręs­ti, ką nors da­ry­ti ar ne­da­ry­ti nie­ko ir rink­tis ne­bū­tį. Jis pri­pa­ži­no, kad au­gant svo­riui, nuo­lat gal­vo­da­vo apie jo at­si­kra­ty­mą, ta­čiau vis pri­trūk­da­vo va­lios im­tis veiks­mų.

„Bu­vo sun­ku ju­dė­ti, kvė­puo­ti. Ta­po la­bai sun­ku gy­ven­ti. Be to, šei­mos gy­dy­to­ja ma­ne nuo­lat ra­gi­no su­si­im­ti. Jai esu la­bai dė­kin­gas. Bu­vau nu­ė­jęs ir pas die­to­lo­gę, ta­čiau jos pa­ta­ri­mai man ne­ti­ko ir vis tiek da­rau sa­vaip“, – ti­ki­no V.Biek­ša.

Jis ne­gal­vo­jo ir apie skran­džio ma­ži­ni­mo ope­ra­ci­ją, nes ne­ma­tė tam po­rei­kio, esą kam į or­ga­niz­mą kiš­ti sve­tim­kū­nį ir bū­ti nuo jo pri­klau­so­mam, jei­gu to­kiais pat kie­kiais val­gy­ti ga­li­ma ir bū­nant be skran­džio žie­do.

Kas dėl to kal­tas?

Pa­klaus­tas, kaip ma­no, su kuo ga­lė­tų bū­ti su­si­jęs dras­tiš­kas jo svo­rio au­gi­mas, V.Biek­ša pa­sa­ko­jo, kad prieš maž­daug de­vy­ne­rius me­tus su­ži­no­jo ser­gan­tis cuk­ri­niu dia­be­tu. Vy­riš­kis svars­tė, kad gal­būt šią li­gą iš­pro­vo­kuo­ti ga­lė­jo Čer­no­by­lio elek­tri­nės spro­gi­mo pa­da­ri­niai. Anuo­met jis tar­na­vo ru­sų ar­mi­jo­je ir, po katastrofos buvo perkeltas į avarijos zoną.

„Mus kaip sa­vo­tiš­kai grei­to re­a­ga­vi­mo da­li­nį siun­tė į ka­tast­ro­fos vie­tą sau­go­ti. Tuo me­tu tai bu­vo ne­iš­ven­gia­ma. Po to dar pus­an­trų me­tų ten tar­na­vau. Tu­riu įta­ri­mą, kad tai ga­lė­jo man pa­kenk­ti, ta­čiau ne­su lin­kęs kaž­ko kal­tin­ti. Kal­tas esu pats ir ma­no ap­si­lei­di­mas. Da­bar ma­nęs nie­kas ne­įti­kins, kad ga­li bū­ti ka­lo­rin­gas oras ar van­duo“, – dės­tė aly­tiš­kis.

Šian­dien V.Biek­ša jau­čia­si kur kas ge­riau, žva­liau, ga­li leng­viau ju­dė­ti, o sa­vo se­nuo­sius dra­bu­žius va­di­na vy­res­nio­jo bro­lio dra­bu­žiais. Be to, vy­ras įsi­ti­ki­no, kad va­lia ir min­čių ga­lia yra ga­lin­gi gin­klai, ga­lin­tys nu­vers­ti kal­nus.

Pa­šne­ko­vas no­rin­tie­siems nu­mes­ti svo­rio pa­ta­ria at­si­pa­lai­duo­ti, iš­lais­vin­ti sa­vo min­tis ir re­zul­ta­to siek­ti per ma­lo­nu­mą, o ne per kan­čių priz­mę. Prie­šin­gu at­ve­ju, tai ap­kar­tins gy­ve­ni­mą ir pri­trūks kan­try­bės siek­ti tiks­lo. Be to, svar­bu  sie­kių ne­ati­dė­lio­ti ryt­die­nai, o im­tis čia ir da­bar.

Apie po­mė­gį ir šian­die­nius pri­va­lu­mus

Aly­tiš­kis do­mi­si fo­to­gra­fi­ja. Tai po­mė­gis, ku­rio iš­ta­kos sie­kia vai­kys­tę. Jo tė­vas tu­rė­jo fo­to­apa­ra­tą, ku­riuo daž­nai įam­žin­da­vo įvai­rias aki­mir­kas, o vė­liau ei­da­vo ryš­kin­ti nuo­trau­kų. Prie rau­do­nos švie­sos tam­sio­je pa­tal­po­je anuo­met ne­ma­žai lai­ko pra­leis­da­vo ir pats dar vai­kas bū­da­mas V.Biek­ša.

Šian­dien tech­no­lo­gi­jos stip­riai pa­si­kei­tu­sios, da­bar po­pu­lia­ru fo­to­gra­fuo­ti te­le­fo­nais ir nuo­trau­kas sau­go­ti elek­tro­ni­nė­se, in­ter­ne­ti­nė­se laik­me­no­se.

„Po­pie­rius tu­ri sa­vy­bę bluk­ti, to­dėl po­pie­ri­nių nuo­trau­kų ko­ky­bė ne­iš­ven­gia­mai taip pat pra­stė­ja, o skait­me­ni­nis for­ma­tas lei­džia iš­sau­go­ti ko­ky­bę. To­dėl tai lai­kau kaip pri­va­lu­mą, o ne trū­ku­mą. Be to, ne­rei­kia bai­min­tis, kad skait­me­ni­zuo­tos nuo­trau­kos taip pat ga­li iš­nyk­ti, nes da­bar jas ga­li­me iš­sau­go­ti in­ter­ne­ti­nė­se sau­gyk­lo­se ar­ba va­di­na­muo­siuo­se de­be­sy­se. Di­de­lių kom­pa­ni­jų ser­ve­riai yra ypač sau­go­mi, to­dėl ne­tu­riu pa­grin­do ne­ri­mau­ti dėl da­bar pla­čiai es­ka­luo­ja­mos duo­me­nų ap­sau­gos ir jų nu­te­ki­ni­mo“, – taip apie šiuo­lai­ki­nių tech­no­lo­gi­jų tei­kia­mus pri­va­lu­mus kal­bė­jo pa­šne­ko­vas.

 

Lau­ra BA­LIU­KO­NIE­NĖ

Rekomenduojami video