Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Pralaimėtas karas. Kas kaltas?

2011-aisiais per vienintelį Ukrainoje dokumentinio kino festivalį įvyko filmo „Kitas „Čelsis“: istorija iš Donecko“ premjera. Gerai prisimenu žiūrovų perpildytą raudonąją Kino namų salę – visi nujautė, kad šis filmas taps metų įvykiu, ir stengėsi patekti į premjerą. Dar prisimenu vieną vyrą, kuris žurnalistams prisistatė esąs Ministrų kabineto valdininkas. Prieš festivalio atidarymą jis priėjo prie filmo režisieriaus Jakobo Preusso ir paprašė duoti jam filmo diskelį. „Pas mus vyriausybėje visi tik ir kalba apie jūsų filmą: tokią sumaištį jis sukėlė“, – aiškino valdininkas.

Apie filmą „Kitas „Čelsis“ galima kalbėti daug ir vertinti jį įvairiai, tačiau tai – ne šio straipsnio užduotis. Peržiūrėjęs „Kitą „Čelsį“ aš pagalvojau, kad vieno iš pagrindinių filmo herojų Nikolajaus Levčenkos, kuris tuo metu ėjo Donecko miesto tarybos sekretoriaus pareigas, politinė karjera pasibaigė. Su kamera režisierius jį stebėjo dvejus metus. Žiūrovams N. Levčenka buvo pristatytas kaip apdairus karjeristas, kuris, naudodamasis paties Rinato Achmetovo palaikymu, valstybės tarnautojo darbą derina su asmeniniu verslu. Žinoma netgi vieno iš Regionų partijos ideologų Boriso Kolesnikovo reakcija į filmą: jis patarė N. Levčenkai palikti valdžios postą, atseit nėra čia ko diskredituoti mūsų politinę jėgą.

„Kitas „Čelsis“ dar prieš kelerius metus iki karo Donbase atskleidė žiūrovams vieną svarbiausių šio regiono problemų: bedugnę tarp beturtės darbo žmonių klasės ir tunkančios Regionų partijos viršūnėlės, į svarbiausius postus čia pasodinusios savo žmones. Tada mažai kas galėjo numanyti, kad paprasti darbininkai, įžeisti savo elgetiško būvio, panorės atsigriebti. 2014 metais dalis vietos gyventojų, patikėjusi Regionų partijos šūkiais, kad „federalizacija – visų Donbaso problemų sprendimas“, nueis į vadinamąjį referendumą, taip žengdama pirmą žingsnį link karo...

Filmas buvo rodomas Varšuvoje, Amsterdame, Londone, Berlyne, Miunchene, Prahoje, Briuselyje, o Vokietijoje, festivalyje „Max Ophüls Preis“, laimėjo prestižinį prizą. Spaudoje buvo informuojama, kad „Kitas „Čelsis“ geriausio metų dokumentinio filmo kategorijoje buvo nominuotas Vokietijos televizijos premijai.

Kokias išvadas Ukrainos visuomenė padarė po filmo pasirodymo ekranuose? Reikia pasakyti, kad nė vienas centrinis Ukrainos televizijos kanalas nelaikė reikalinga „Kitą „Čelsį“ parodyti savo žiūrovams, tad filmas daugelio ukrainiečių liko nepastebėtas. O N. Levčenką, kuris niekada neslėpė savo paniekos ukrainiečių nacijai, 2014-aisiais, lūžio Ukrainoje metais, išrinko Regionų partijos Donecko srities pirmininku. Taip Regionų partija, absoliučiai nesidomėdama vietos gyventojų nuomone apie savo statytinius, sustiprino pozicijas Donbase.

Prieš pat filmo finalą režisierius J. Preussas užduoda N. Levčenkai atvirą klausimą, atsakymas į jį žiūrovui padės suprasti karo Donbase priežastis. Klausimo esmė: kodėl R. Achmetovas skiria pinigų futbolui, o ne socialinei infrastruktūrai? Logiška, kad tada šiame depresyviame regione gyvenimas būtų kitoks. Bet apie šią situaciją N. Levčenka pareiškia tokią nuomonę: „Atrodo, kad mes visada geriau žinome, kur išleisti svetimus pinigus“... T. y. N. Levčenka mano, kad žmonės, sovietų laikais pastatę valstybines įmones, kurios per stichinę privatizaciją formaliai tapo R. Achmetovo nuosavybe, su jomis jau yra visiškai nesusiję.

Būtent socialinė neteisybė pastūmėjo Luhansko srities Svatovės rajono Žemutinės Duvankos kaimo gyventoją Nikolajų Mozgovojų suorganizuoti smogikų grupuotę „Vaiduoklis“ ir eiti kovoti prieš Ukrainos valdžią. Kremliuje laiku suprato, kad tokie nevaldomi žmonės kaip jis kelia grėsmę ir Rusijai. Rusijos specialiosios tarnybos likvidavo N. Mozgovojų susprogdindamos mašiną, kuria jis važiavo kartu su apsaugininku ir spaudos sekretoriumi.

Tais pačiais metais Olandijos dokumentininkų Hanso Hermanso ir Martino Maato filmas „Teisingumas Sergejui“ gavo specialų festivalio „Docudays UA“ prizą. Filmo režisieriai tiria juristo Sergejaus Magnickio žūties istoriją. Rusų valdžia uždarė jį į tardymo izoliatorių po to, kai jis žurnalistams papasakojo apie korupciją teisingumo organuose, nurodydamas pareigūnų pavardes. Žinia apie Magnickio bylą plačiai pasklido (jis dirbo britų kompanijoje „Hermitage Capital“), tyliai jos numarinti, kaip valdžia iš pradžių tikėjosi, nepavyko. Vladimiras Putinas, spaudos konferencijoje Maskvoje atsakydamas į žurnalisto Sergejaus Loiko klausimą, kodėl S. Magnickiui buvo pritaikyti 1937 metų metodai, nepripažino Rusijos valdžios kaltės ir tradiciškai apkaltino JAV, nes, anot jo, ši šalis aštrina situaciją, susijusią su tragedija.

Kad pateisintų milžiniškus korupcijos Rusijoje mastus ir banditizmą milicijoje, Kremliuje iš JAV sukūrė išorės priešo stabą. Praėjus dvejiem metams po šio įvykio Kremlius vėl apkaltins JAV dėl situacijos Ukrainoje destabilizavimo.

Nors filmas „Teisingumas Sergejui“ sukurtas kaip televizinis ir galėtų būti įdomus televizininkams, nė vienas Ukrainos televizijos kanalas juo nesusidomėjo.

Ukrainos visuomenėje giliai įsišaknijo mintis, kad karas kilo dėl teisėsaugininkų išdavystės, nes jie Rusijos specialiosioms tarnyboms, veikusioms po įtūžusios vietinės minios priedanga, be pasipriešinimo atidavė milicijos skyrius Kramatorske ir kituose Donbaso miestuose. Iš tikrųjų tai – paviršutiniškas požiūris į karą ir demoralizuotus milicininkus, jau niekaip nebegalėjusius turėti įtakos situacijai ir kritiniu momentu paliktus savo valdžios. Diversinių grupių, užgrobusių miliciją, vadas Igoris Girkinas vėliau Rusijos žurnalistams prisipažins, kad tai tapo įmanoma tik esant vienai svarbiai sąlygai: specialiosios tarnybos galėjo veikti tik ten, kur jų laukė. Senučių, kurias diversantai, blokuodami Ukrainos karių koloną prie Kramatorsko, naudojo kaip gyvąjį skydą, elgesį dar gal ir galima pateisinti: joms stiprią įtaką darė Maskvos patriarchato stačiatikių bažnyčia. Bet kaip paaiškinti tai, kad didžioji dalis vietos gyventojų buvo visiškai abejinga dramatiškiems įvykiams savo šalyje? Gausiausias gyventojų sluoksnis, nuo pat karo pradžios laikęsis pozicijos „aš ne politikas“, niekaip nereagavo į Rusijos diversinių grupių pasirodymą savo miestuose, o tai po Krymo įvykių pranašavo tik viena: Donbaso užgrobimą.

Kodėl taip įvyko? Mano požiūriu, iš daugelio priežasčių, kurios atvedė iki šios situacijos, reikėtų išskirti svarbiausią: valdžia neparengė humanitarinės politikos koncepcijos, orientuotos į eilinį ukrainietį. Valstybė be jokių įpareigojimų į oligarchų rankas atidavė televiziją – galingą poveikio visuomenei instrumentą. Oligarchai žiūrėjo į televiziją kaip į priemonę, su kurios pagalba per rinkimus galima manipuliuoti visuomenės sąmone. Tokiais atvejais informacinis resursas buvo naudojamas reikiamai politinei jėgai palaikyti. Siekdami užimti žiūrovą laikotarpiais tarp rinkimų, prodiuseriai kurdavo įvairius šou – programas ir neįmantrius televizinius serialus. Jokių kitų funkcijų televizija Ukrainos visuomenėje nevykdė.

2010 m. į televizijos kanalo „Inter“ vyriausiojo prodiuserio pareigas buvo paskirtas „šoumenas“ Vladimiras Zelenskis. Kokių tikslų siekė vieno iš aukščiausią reitingą turinčių šalies kanalų savininkai, į šias pareigas, nuo kurių priklauso humanitarinis kanalo vektorius, skirdami profesionalų pramoginių laidų rengėją? Finansuodami pramoginės televizinės produkcijos rengimą, kanalų savininkai dėjo daug pastangų, kad žiūrovą atpratintų galvoti. Ar šiandien galime reikšti rimtas pretenzijas Donbaso gyventojams dėl to, kad tarp jų atsirado „nuasmenintų“ ukrainiečių, kuriems vis viena, kur gyventi – Ukrainoje ar Rusijoje, jeigu du dešimtmečius visa šalis buvo „auklėjama“ pigių televizinių serialų?

Jau Rusijai okupavus Krymą Ilko Kučerivo fondas „Demokratinės iniciatyvos“ atliko įdomius sociologinius tyrimus. Iš jų rezultatų aiškėja, kad 75 proc. Krymo gyventojų apie politinius įvykius Ukrainoje sužinodavo iš televizijos kanalo „Inter“. Kaip teigia fondo direktorė Irina Bekešina, antroje vietoje po „Inter“ pagal populiarumą tarp Krymo gyventojų buvo R. Achmetovo televizijos kanalas „Ukraina“.

Kad kaip nors galėtų priešintis Rusijos propagandai, Ukrainos valdžia paskubomis įsteigė Informacinės politikos ministeriją. Ministru buvo paskirtas Jurijus Stecis, prezidentiniame televizijos kanale ėjęs generalinio prodiuserio pareigas. Kokią ideologiją ukrainiečiams galėjo įskiepyti J. Stecis, jeigu P. Porošenkos televizijos kanalas niekada nepalaikė nacionalinio kinematografo? Metus padirbęs ministru J. Stecis atsistatydino. Televizijos ICTV žurnalistams jis prisipažino, kad šalis gyveno okupuotoje informacinėje erdvėje ir iš naujosios ministerijos veiklos neverta tikėtis greito rezultato. Pateiksime visą citatą: „Propaganda – tai didelis kiekis kultūrologinio, istorinio, meninio, multiplikacinio produkto, kuris Ukrainoje buvo skleidžiamas 25 metus. Ar įmanoma pakeisti situaciją per metus, jei tavo smegenis šlifavo 25-erius?“

Ar J. Stecis suvokė, kad masinė Rusijos kultūra Ukrainos informacinę erdvę okupavo dėl tokių kaip jis menedžerių, kurie savo karjerą plėtojo kurdami žemos kokybės televizinę produkciją, pastangų? Televizijos komersantai sėkmingai uždirbdavo pasakiškus pinigus iš reklamos reitinguojamose šou programose ir ignoravo nacionalinio kino produkciją. Kodėl strategiškai svarbų šalies informacinio saugumo resursą – televiziją – tie komersantai pavertė totalizatoriumi, varžydamiesi, kuris pritrauks didesnę reikiamo amžiaus auditoriją į savo šou ir taip užsidirbs pinigų?

Pirmasis režisieriui J. Preussui pinigų filmui „Kitas „Čelsis“ kurti skyrė Vokietijos visuomeninis televizijos kanalas ARD. Paskui prie dokumentinio filmo kūrimo finansavimo Vokietijoje prisidėjo tarptautinės organizacijos. Kodėl nė vienas Ukrainos televizijos kanalas per du dešimtmečius net nebandė suorganizuoti panašios bendradarbiavimo su savais kinematografininkais schemos?

Filmas „Alisa kariaujančioje šalyje“ („Alisa in Warland“), kurį trejus metus filmavo I. Karpenkos-Karij teatro, kino ir televizijos universiteto absolventė Alisa Kovalenko, buvo parodytas daugelyje tarptautinių kino festivalių, tarp jų ir Amsterdamo IDFA. Dokumentinį kūrinį, kuriame per asmeninę Alisos istoriją parodoma savita Maidano atmosfera, pradedant nuo scenarijaus ir baigiant montažu parėmė Lenkijos Adomo Mickevičiaus institutas. Kyla klausimas: kodėl tokių projektų neremia Ukrainos valstybė?

Kol politikai neatsakys į šiuos klausimus ir nepripažins savo klaidų, ukrainiečiai vargu ar sugebės sukurti naują humanitarinį vektorių, paremtą nacionaliniais interesais.

  Romanas Nazarenko
Rekomenduojami video