Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Prabudo karo Kaukaze ugnikalnis

Kalnų Karabache netikėtai atsinaujinę karo veiksmai kelia niūrių minčių apie naujo didelio karo Kaukaze, į kurį gali būti įtraukta Rusija ir Turkija, grėsmę.

Ilgus metus kraujuojanti žaizda

Turbūt daugelis pirmą kartą apie Kalnų Karabachą, daugiausia armėnų gyvenamą Azerbaidžano autonominę sritį, išgirdo 1988 m. Vis labiau skilinėjant Sovietų Sąjungos pamatams, kai geležine Maskvos ranka valdytos sovietinės respublikos pareikalavo daugiau politinio ir ekonominio savarankiškumo, Kalnų Karabacho atstovai, remiami dešimčių tūkstančių demonstrantų, pareiškė apie srities pasitraukimą iš Azerbaidžano sudėties ir prisijungimą prie Armėnijos. Tuo metu Kalnų Karabache gyveno 192 tūkst. žmonių, 76 proc. jų buvo armėnai, 23 proc. – azerbaidžaniečiai. Kilus kruvinam etniniam konfliktui, Kremlius srityje įvedė tiesioginį valdymą, vėliau ji buvo grąžinta valdyti Azerbaidžanui. Po kiek laiko buvo pakeistas Azerbaidžano administracinis suskirstymas, ir autonominė Kalnų Karabacho sritis buvo panaikinta. 1991 m. Kalnų Karabache buvo surengtas referendumas (azerbaidžaniečių mažuma jį ignoravo) dėl nepriklausomos valstybės – Kalnų Karabacho Respublikos – paskelbimo. Netrukus prasidėję karo veiksmai tarp Armėnijos remiamų vietinių armėnų ir Azerbaidžano karinių pajėgų peraugo į nuožmų karą ir iš esmės tapo ginkluotu dviejų 1991 m. nepriklausomomis tapusių Kaukazo valstybių konfliktu. Iki 1994 m. gegužės 12 d. įsigaliojusių paliaubų per mūšius Kalnų Karabache žuvo apie 30 000 žmonių, šimtai tūkstančių buvo priversti palikti savo namus.

Bandymai diplomatiniu būdu sureguliuoti konfliktą tarp Armėnijos remiamos, tačiau nė vienos Jungtinių Tautų Organizacijos narės, įskaitant pačią Armėniją, nepripažintos Kalnų Karabacho Respublikos ir Azerbaidžano nebuvo itin sėkmingi. Jerevanas ignoravo keturias Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijas, raginusias išvesti savo karines pajėgas iš Kalnų Karabacho ir kitų kaimyninių Azerbaidžano rajonų. Nors paliaubų iš esmės buvo laikomasi, tačiau tai nuo vienos, tai nuo kitos pusės fronto linijoje atidengtos ugnies kasmet žūdavo dešimtys kariškių ir civilių.

Vėl mūšiai, vėl paliaubos

Po šių paliaubų kone 22 metus žioravęs karo Kalnų Karabache ugnikalnis staiga prasiveržė šių metų balandžio 2-osios naktį, kai Azerbaidžano kariuomenė pradėjo puolimą iškart keliuose fronto Kalnų Karabache ruožuose. Baku apkaltino armėnų karines pajėgas iš artilerijos pabūklų apšaudžius Azerbaidžano teritoriją. Tai, kas iš pradžių galėjo atrodyti tik kaip eilinis paliaubų pažeidimas, jau po kelių valandų ėmė kelti didelių susirėmimų pavojų: abi pusės ėmė naudoti sunkiąją ginkluotę, įskaitant sunkiuosius minosvaidžius, reaktyvines salvines ugnies sistemas, tankus ir sraigtasparnius. Per kitas dienas konflikto eskalacija smarkiai padidėjo, atrodė, kad karo veiksmai palei visą fronto liniją Kalnų Karabache jau neišvengiami. Ir viena, ir kita pusė keitėsi kaltinimais, skelbė apie mūšiuose pasiektas pergales ir neigė priešininkų pranešimus apie savo patirtus nuostolius. Per keturias atsinaujinusių susirėmimų dienas iš abiejų pusių žuvo mažiausiai 64 žmonės. Tarptautinės bendrijos spaudimu Baku ir Jerevanas antradienį susitarė nutraukti ugnį ir sudaryti paliaubas. Kaip jų bus laikomasi ir kiek jos truks? Atsakymo į šį klausimą nežino niekas.

Pasak apžvalgininkų, balandžio pradžioje Kalnų Karabache atsinaujinę karo veiksmai buvo patys didžiausi nuo pat paliaubų 1994 m. pradžios. Tai labai blogas ženklas, bet esą jis nebuvo netikėtas, nes įtampa šioje Kaukazo dalyje pastaraisiais metais vis augo. Tebuvo laiko klausimas, kada ji prasiverš pabūklų šūviais ir pėstininkų atakomis. Jei pavyktų aiškiai nustatyti dabartinio konflikto paaštrėjimo priežastis ir tiesiogiai bei netiesiogiai jame dalyvaujančių pusių interesus, galbūt būtų galima kelti patikimesnes prielaidas, kas laukia Kalnų Karabacho artimiausioje ateityje. Ekspertai pabrėžia, kad yra aiškių ženklų, jog Azerbaidžano visuomenė yra nusivylusi beveik 30 metų trunkančių pastangų taikiai išspręsti Kalnų Karabacho problemą rezultatais. Vis labiau linkstama prie minties, kad jei nepavyksta rasti taikaus sprendimo būdo, lieka karinis, juolab kad Azerbaidžano kariuomenė pastaraisiais metais gerokai sustiprėjo. Azerbaidžanas jau 5 metus užima antrą vietą tarp visų Europos šalių pagal ginklų importo apimtis, nusileisdamas tik Jungtinei Karalystei (SIPRI tyrimų centro duomenys). Ginklų importas 2010–2014 m. Azerbaidžane išaugo 249 proc., palyginti su 2005–2009 m. laikotarpiu. Įdomu tai, kad net 85 proc. naujų ginklų Baku perka iš Rusijos, tradicinės Armėnijos sąjungininkės.

Kam naudingiausia?

Naftos kainų smukimas skaudžiai atsiliepė juodąjį auksą eksportuojančio Azerbaidžano ekonomikai, tad kai kurie analitikai naują karo Kalnų Karabache protrūkį sieja su politinėmis dabartinio šalies prezidento Ilhamo Alijevo režimo problemomis. Šalis apimta ekonominės krizės, auga nedarbas, tad pergalės Kalnų Karabacho fronte, tegul ir kuklios, padėtų išleisti vis labiau besikaupiančią politinę įtampą. Manoma, kad karo veiksmų atsinaujinimas politiškai galėtų būti naudingas ir pastaruoju metu sustiprėjusioms opozicinėms jėgoms Armėnijoje: šalį valdo su prezidentu Seržu Sargsianu siejama vadinamoji Karabacho grupuotė, kurios nariai yra karo Kalnų Karabache veteranai, anuomet raginę žygiuoti gilyn į Azerbaidžano teritoriją.

Negalima neatsižvelgti ir į iš esmės pasikeitusius Rusijos, tradiciškai remiančios Armėniją, ir Turkijos, besiskelbiančios Azerbaidžano interesų gynėja, santykius. Gal karingasis Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas iš tikrųjų dėl tam tikrų priežasčių gali būti suinteresuotas konflikto Kalnų Karabache eskalavimu. Beje, jis prieš kelias dienas pareiškė, kad Turkija rems Azerbaidžaną, ir patikino, jog vieną dieną Kalnų Karabachas bus grąžintas teisėtam savo šeimininkui. Kita vertus, prezidentas I.Alijevas puikiai supranta, kad Kremlius galbūt laukia nesulaukia progos, kai įsiplieskus Azerbaidžano karui su Armėnija, galės pasiųsti savo tankus į Baku... Tačiau kai kurie ekspertai mano priešingai – naujo karo Kalnų Karabache kurstymu esą nesuinteresuota nei Armėnija, nei Azerbaidžanas, nei Turkija: jis būtų naudingas tik Rusijai. Jie primena apie firminį V.Putino braižą – įžiebinėti ginkluotus konfliktus, po to juos įšaldyti ir vaidinti taikdarį, stengiantis gauti daugiau politinės naudos ir sudaryti įspūdį, kad be jo niekur neįmanoma apsieiti. Kad ir kaip būtų, vėl prasiveržęs naujo karo Kalnų Karabache ugnikalnis nieko gero nežada nei Kaukazui, nei visai Europai.

Rekomenduojami video