Vienas iš smagiausių dalykų – nemenkame gyvenimu Lietuvoje ir apskritai viskuo nepatenkintų bambeklių būryje sutikti laimingą, švytintį, idėjomis, veržlumu trykštantį jauną žmogų, kuriam Biržuose gyventi smagu ir gera: veiklos ir iššūkių nestinga, o čionykštė būtis pripildyta brangiausių žmonių artumo ir meilės, sėslaus jaukumo bei vidinės ramybės. „Mano grįžimas į Biržus – labai sėkmingas. Čia atradau ramybę, saugumo jausmą, šiuo metu – ir pilnatvę“, - prieš porą metų priimtu sprendimu džiaugiasi 26 m. teisininkė, stambios įmonės personalo vadovė Giedrė Vaičytė.

„Jeigu manęs kas būtų paklausęs prieš 6-7 metus, būčiau net nesudvejojusi, kad į Biržus niekada negrįšiu!“ - sako Giedrė Vaičytė.

– Giedre, Tavo kalboje neprasprūsta nė menkiausias biržietiškos tarmės ženklas. Kaip Tau pavyko taip ištobulinti kalbą?

– Mano tėvai specialieji pedagogai-logopedai. Studijuodami ir susipažino. Tėtis žemaitis, iš Telšių. Taigi mūsų namuose tos biržiečių tarmės niekada ir nebuvo.

– Ką jauna, simpatiška, išsilavinusi, smalsi ir tokia energinga mergina veikia lėtoje, tingioje provincijoje?

– Jeigu manęs kas būtų paklausęs prieš 6-7 metus, būčiau net nesudvejojusi, kad į Biržus niekada negrįšiu! Gimiau Kučgalyje, baigiau Pandėlio gimnaziją, o po 12 klasės išvažiavau studijuoti į Vilnių. Labai traukė sostinė, kurioje dirbo ir gyveno vyriausia sesuo Eglė, ir teisės studijos. Tačiau į valstybės finansuojamą vietą nepatekau, nors mokykloje mokiausi gerai. Nusprendusi už mokslą nemokėti, pasirinkau Vadybos ir verslo administravimo bakalauro studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete. Bet trauka teisei niekur nedingo, tad vėliau Mykolo Romerio universitete įgijau darbo teisės magistrą. Įsidarbinau „Baltic Ground Services“ (BGS) bendrovėje, kuri oro vežėjams ir kitiems klientams teikia visas standartines antžeminio orlaivių aptarnavimo paslaugas, personalo vadybininke. Ten sukaupiau vertingos darbinės patirties, kuri man padėjo grįžti į Biržus.

– Ar niekada nekilo minčių sekti sesers Eglės – Tavo pačios vaikystės, paauglystės TV, radijo stoties M-1 žvaigždės – pėdomis?

– Taip, mokykloje ir aš mėginau ieškoti savosios kūrybinės gyslelės. Pandėlio gimnazijoje turėjau savo muzikos grupę, kurioje dainavau. Pati tas dainas rašiau, netgi gitara mokiausi groti.

Turėjome kuruojantį mokytoją, kuris mūsų dainas aranžuodavo. Dar būdama mokine nuvažiuodavau pas Eglę į Vilnių, ji mane visur su savimi tempdavosi. Viskas mane toje aplinkoje žavėjo, turėjau galimybę pabendrauti su šou žvaigždėmis, gaudavau jų autografus. Iki 12 klasės buvau prisigalvojusi visko. Vienu metu netgi rimtai svarsčiau pasukti į žurnalistiką. Bet dėl teisės studijų nesigailiu, jos man davė labai daug.

– O kas tuo metu Tau buvo žvaigždės?

– Tie, kuriuos matydavau TV ekrane: Samas (Saulius Urbonavičius – aut.), Marčius (Martynas Starkus – aut.), Marijonas (Mikutavičius – aut.), Mindaugas Stasiulis ir kt., o grupė „Kastaneda“ apskritai buvo mano dievukai!

– Juk buvai visai mergaičiukė! Taip paprastai išdrįsdavai prie jų prieiti ir užmegzti pokalbį?

– Buvau pakankamai drąsi, tikrai ne kukli mergaitė. Sesuo dirbo kanale „Tango TV“, vėliau perėjo į radijo stotį M-1. Kartą Eglė mane nusivedė į radijo studiją, kurioje pati su kolega netrukus turėjo vesti popietės laidą. Uždėjo man ausines, sėdžiu prie mikrofono – kaip priklauso. Nei iš šio, nei iš to jiedu ima mane kalbinti, aš kažką atsakinėju ir tuo metu suprantu, kad esu eteryje! Iš pradžių išsigandau, bet koks pasididžiavimo jausmas apėmė paskui! Man 16-17 metų, o aš kalbu eteryje. Eglė dešimčia metų už mane vyresnė ir man yra didelis autoritetas. Ji labai iškalbinga. Kai man buvo vos 8 mėnesiai, mirė mūsų tėtis, ji padėjo mamai mane auklėti, ėmėsi tėčio vaidmens ir buvo griežtesnė už mamą.

– Tai kas pasikeitė, kad visgi grįžai į Biržus?

– Grįžau dėl meilės. Ir anksčiau į Biržus iš Vilniaus lėkdavau kiekvieną savaitgalį – mane visados labai traukė namai. Vėliau atsirado širdies draugas. Vienas pas kitą 3 metus važinėjome. Vilniuje teko kraustytis iš sesers buto į nuomojamą, iš šio – į kitą, savaitgaliais skubėdavau namo. Galima sakyti, gyvenau ant lagaminų. Tai vargino, pasiilgau ramybės, sėslumo. O ir dėl santykių atėjo metas apsispręsti – supratome, kad nevažinėsime visą gyvenimą iš Biržų į Vilnių ir atvirkščiai. Reikėjo arba skirtis, arba susieiti.

Studijų draugai, kolegos mane kviesdavo savaitgaliais pasilinksminti sostinės klubuose. Jie niekada nesuprato, ko aš į tuos Biržus kas savaitę lakstau. O kai bendradarbiams Vilniuje pasakiau, kad grįžtu namo visam laikui, jie į mane žiūrėjo lyg į kosmonautę: Biržai?! Kur jie yra?

– O ar grįžimas nebuvo Tavo vienos auka? Pati sakei – sostinėje Tau patiko, dirbai įdomų darbą, tobulėjai.

– Svarstėme įvairius variantus, tačiau draugas Biržuose turi versliuką, yra įsitvirtinęs, jam puikiai sekasi.

Justas Biržus įsimylėjęs – niekada iš čia niekur nevažiuotų, apie jokius užsienius net negalvoja.

Iš pradžių buvau nusiteikusi skeptiškai. Vilniuje man viskas patiko, nenorėjau darbo mesti neturėdama jokių alternatyvų. Taigi, dar dirbdama BGS kompanijoje, atvažiavau į Biržus ieškoti darbo. Tikriausiai niekas taip neieško darbo, kaip ieškojau aš. Sėdome su draugu į automobilį ir apvažiavome visas didesnes Biržų įmones. Pildžiau anketas, dalinau savo CV. Net Justas nešiojo ir dalino mano CV. Maždaug po dviejų savaičių man paskambino iš „Biržų duonos“. Keistas sutapimas, bet kai kalbėjomės su draugu, kurioje iš aplankytų įmonių labiausiai norėčiau dirbti, paminėjau būtent šią. Galbūt todėl, kad Vilniuje šis brendas buvo žinomas kaip modernus ir inovatyvus. Ir štai jau pora metų, kaip čia dirbu. Pirmi metai, adaptacija buvo sunkūs, bet dabar viskas gerai. Personalo vadybos sritis mane vis dar „veža“. Štai laukia Darbo kodekso pasikeitimas, bus daug naujų dalykų. Veiklos tiek, kad tik spėk suktis. Tiesa, Biržų technologijų ir verslo mokymo centre įgijau konditerės specialybę. Pasiūlė, pamaniau: kodėl nepamėginus?

Be galo džiaugiuosi sugrįžusi. Mano grįžimas į Biržus – labai sėkmingas. Čia atradau ramybę, saugumo jausmą, šiuo metu – ir pilnatvę. Negaliu sakyti, kad buvo tik mano auka. Draugas turėjo išeiti iš mamos namų, atsisakyti įprastos globos ir išmokti gyventi su moterimi. Manau, kiekvienam vyrui tai savotiškas išbandymas.

– Seku Tavo facebook profilį, dabar klausausi sklandaus greitakalbio pasakojimo ir stebiuosi Tavo atvirumu, nuoširdumu.

– Žinau, kartais pagalvoju, kad per didelis atvirumas gal ir nėra labai gerai, bet mes, visos sesės, tokios: jeigu yra kuo džiaugtis, skubame pasidalinti. Kodėl turėčiau slėpti savo džiaugsmą, emocijas?

– O kas dar provincijoje džiugina jauną žmogų? Kaip leidi laisvalaikį?

– Smagiausia, kad mama gyvena netoliese – Kučgalyje, seneliai, vidurinė sesuo Asta – Biržuose, vos už kilometro. Kada panorėję mudvi galime susitikti, išeiti pasivaikščioti, pasišnekučiuoti. Nors pas mamą dabar nuvažiuoju rečiau. Žinau, kad ji šalia, ir man ramu. Būna, kad aš, Asta susibėgam pas mamą, tada Klaipėdoje su šeima gyvenanti Eglė mums nuoširdžiai pavydi. Bet užtat mes dabar turime kur nuvažiuoti!

Triskart per savaitę sportuoju. Pastebėjau, kad Biržų moterys labai sportiškos, veržiasi į sporto klubus. Labai faini protmūšiai vyksta „Alaus kelyje“, juose kartu su komanda dalyvauju kiekvieną pirmadienį. Mes su draugu – aktyvaus poilsio mėgėjai: dviračiai, pačiūžos, išvykos su palapinėmis. Neseniai Justas įsigijo jėgos aitvarą.

– Mėgstate keliauti. Kokių įspūdžių parsivežėte iš paskutinės kelionės?

– Esame avantiūristai, elgiamės spontaniškai, norim kuo daugiau pamatyti, patirti. Kelionės yra ne tik pabėgimas nuo rutinos, bet ir akiračio praplėtimas. Kartais patirtys būna kurioziškos ir tuokart visai nelinksmos. Pavyzdžiui, šiemet, gimtadienio proga, draugas man padovanojo kelionę į Fuerteventūrą (Kanarų sala šalia Maroko – aut.). Galvojome, šįkart pailsėsime pasyviai, tik kad išėjo atvirkščiai. Gal kokį kartą ir buvome prie baseino prigulę. Gyvenome mažame kaimelyje prie vandenyno, tad vieną dieną sugalvojome nukakti iki artimiausio miestuko. Kol prie autobusų stotelės svarstėme, eisime pėsčiomis ar važiuosime autobusu, pastebėjome mūsų link besiartinantį vyriškį. Tamsiaodžio vyriškio elgesys atrodė nevisiškai adekvatus. Jo rankose žvilgėjo... pistoletas! Scena kaip iš siaubo filmo: prietema, aplinkui dykynė, vėjas baisinis, plėšia nuo palmių lapus, į pakrantės uolas dūžtančių bangų garsas nežmoniškas. O priešais mus – vyras su pistoletu. Jutau, kaip draugas stipriau suspaudė mano ranką, bet vienas kitam nepratarėme nė žodžio. Atrodė, visas gyvenimas prieš akis prabėgo. Vyras prieina, pakelia pistoletą ir šauna į šviestuvą. Tada paaiškėja, kad pistoletas žaislinis... Manau, jis tyčia taip elgėsi.

– Tavo, jūsų istorija, nepaisant ką tik papasakoto incidento, nuteikia optimistiškai. Tikriausiai dėliojate ateities planus? Neabejoju, kad jie taip pat susiję su Biržais?

– Taip! Nuosavas būstas, vestuvės, vaikai – kiek dar visko laukia! Tobulesnių sąlygų kaip auginti vaikus Biržuose – nė neįsivaizduoju. Mūsų šeimoje pradžią padarė sesuo Asta. Ji su šeima iš Vilniaus į Biržus sugrįžo pirmoji ir savo sprendimu labai džiaugiasi. Į Klaipėdą dėl vyro darbo persikrausčiusi Eglė karjerą sostinėje pakeitė rūpesčiu šeima, bet dėl to irgi nė kiek nesigaili. Mes visos trys seserys prioritetą paskyrėme šeimai. O į provinciją jauni žmonės grįžta. Turiu porą draugų, kurie net į Kučgalį parvažiavo, puikiai ten įsikūrė. Požiūris, kad Biržai yra miręs užkampis ir kad čia nėra ko jauniems žmonėms veikti, paseno. Tai jau atgyvena.

Jurgita Ratkevičienė