Vokietijoje konkuruoja du skirtingi požiūriai į pabėgėlius. Nuo šių varžybų baigties gali priklausyti Europos likimas.
„Valdančiosios koalicijos narių vaidas palieka kartų poskonį“, – rašė Varšuvos dienraštis „Rzeczpospolita“ ir tęsė: nors „kanclerė Angela Merkel ir išėjo laimėtoja iš savo konfrontacijos su bavariškąja Krikščionių socialine sąjunga (CSU) ir jos vadovu Horstu Seehoferiu, niekas nežino, kaip ilgai taika tarp jųdviejų tęsis.
O viską būtų buvę galima išspręsti be jokios eskalacijos, kuri visai Europai atnešė pavojų. Be abejo, už visą sumaištį atsakingi H. Seehoferis ir jo partija. Miuncheno politikai elgėsi pagal formulę „pirma – Bavarija“, – teigė Lenkijos sostinės dienraštis.
Panašiai rašė ir Turkijos laikraštis „Yeni Birlik“: „prieš vietos rinkimus Bavarijos krašte Krikščionių socialinę sąjungą (CSU) suėmė panika, ji tiesiog sukvailiojo ir tuo sukėlė pavojų ne tik koalicijai, bet ir Vokietijos bei visos Europos Sąjungos pagrindams.
Krikščionių socialinė sąjunga sutrypia Europos vertybes. Nepaisydama savo pavadinimo diskusijose dėl prieglobsčio ji neatstovauja jokioms krikščioniškoms pažiūroms. O ir pabėgėlių atžvilgiu ji niekaip nėra „sociali“, – teigė Stambulo dienraštis.
Daugelis laikraščių, įskaitant Prahos verslo dienraštį „Hospodarske Noviny“ ir Maskvos „Gazetą“, įsitikinę, jog Vokietijoje įsiplieskęs konfliktas dėl pabėgėlių greitai nesibaigs. „Jis ir toliau skaldo vokiečių visuomenę“, – rašė „Gazeta“:
„Vienoje pusėje stovi tie, kurie reikalauja apsaugoti sienas ir tvarką. Jie nori imigravimą į Europą apriboti. Priešingoje pusėje esantieji pabrėžia, jog Hitlerio režimo baisumus pergyvenusi šalis tiesiog negali atsukti nugaros žmonėms, bėgantiems nuo karų.
Ligi šiol kanclerė A. Merkel tvirtai laikėsi šios humanistinės pozicijos. Ir kol kas ji buvo politinė sunkiasvorė, prie kurios Vokietijoje neprilygo joks kitas politikas. Tačiau bėglių krizės ir ginčo su H. Seehoferiu įkandin ji neteko dalies savo populiarumo“, – teigė Maskvos laikraštis.
Jungtinių Ameikos Valstijų dienraščio „New York Times“ apžvalgininkas Bretas Stephensas komentare, pavadintame „Kodėl A. Merkel turi eiti“, rašė, kad „aštrus nuomonių išsiskyrimas dėl politinio prieglobsčio įstatymų tarp Horsto Seehoferio ir kanclerės Angelos Merkel šią savaitę bent trumpai išlygintas, kai A. Merkel sutiko įsteigti „tranzito centrus“ palei Vokietijos sienas vadinamiesiems antriniams migrantams, kurie jau gavo prieglobstį kitose Europos sąjungos šalyse, bet nori patekti į Vokietiją.
Tai tikriausiai pareikalaus įvesti pasienio kontrolės punktus, o tai reikštų besienio žemyno, aiškiausiai matomos Europos vienybės išraiškos, pabaigą.
Gilesnė krizės priežastis yra ta, kad krikščionių socialinė sąjunga, pirmavusi Bavarijos politikoje kelis dešimtmečius, jaučia spaudimą iš vis labiau populiarėjančios „Alternatyvos Vokietijai“.
O tai nepakanti primityvių čiagimių partija, dabar trečia pagal dydį iš dalies dėl to, kad centristinė krikščionių demokratų sąjunga savo seseriškąją bavarų partiją stūmė ir traukė per daug į kairę, tuo atverdama tai primityvių čiabuvių partijai galimybę žvejoti balsų tarp tradicinių konservatyvių rinkėjų.
Bet daugiausia kalta pati A. Merkel, sukūrusi sąlygas pasireikšti Europos idealo priešininkams. Ji atsisakė nustatyti viršutinę ribą Vokietijos priimamiems prieglobsčio prašytojams ir tada maldavo, kad juos priimtų kitos Europos šalys.
Tai davė „Brexit“ šalininkams pakankamai politinių vaizdelių, kad kitais metais laimėtų rinkimus. „Alternatyva Vokietijai“ buvo maža euroskeptikų partija, kol bėglių krizė jei nesuteikė galingo lozungo. Ksenofobai, susitelkę į Austrijos Laisvės partiją, Italijos Šiaurės lygą ir Švedijos vadinamuosius demokratus, visi politiškai turėjo naudos iš A. Merkel sprendimo.
Dosnumas yra dorybė, tačiau dosnumas be ribų greitai veda prie bankroto. Humanizmas yra pagirtinas, bet ne tuo atveju, kai iš kitų reikalauji dalytis našta ir išlaidomis.
Labai liberali imigracijos politika yra išmintinga, tačiau truks-plyš migracija tokia nėra. Žinoti, kaip ir kur nustatyti plačias, bet aiškias ribas, yra vienas esminių konservatyvaus valdymo bruožų. A. Merkel klaida buvo ta, kad ji liovėsi būti konservatyvia.
Jos gerbėjai dar vis kalba apie ją, kaip paskutinę Europos liūtę, vienintelę vadovę, turinčią viziją ir sugebėjimus Europos Sąjungą išgelbėti. Taip, apie kanclerę galima pasakyti daug ką gero, tačiau dabar situacija greičiau tokia, kad ji bus prisiminta kaip Europos Sąjungos netyčinė naikintoja. Ir kuo ilgiau ji liks valdžioje, tuo daugiau reakcinės jėgos įgis stiprybės. O trylika metų valdžioje – ar tai ne daugiau negu reikia?
Europos Sąjungai išgelbėti vis dar yra laiko. Europai reikia tikros saugumo politikos, kurią paeremtų patikima karinė galia ir mažesnė priklausomybė nuo rusų energetikos. Ji privalo griežtai reguliuoti migraciją už savo ribų tam, kad liktų atvira šiapus ribų. Jai reikia stipraus ekonominio augimo ir daug mažesnių nedarbo normų, o ne giesmių tvarumo dorybei ir darbo subalansavimui su gyvenimu.
Ir jai reikia Briuselio institucijų, kurios nebūtų tik į kitų reikalus besikišančios nenuoramos, bandančios nubausti šalis nares už tai, kad jos ekonomiškai konkurencingos.
Per daug pastatyta ant kortos, kad Vokietijos valdžioje liktų tokia blaiviai nemąstanti politikė kaip Angela Merkel, – „New York Times“ rašė apžvalgininkas Bretas Stephensas.
M. Drunga