Kinija „įžengė į naują erą“, – sakė Kinijos prezidentas Xi Jinpingas, spalio 18 d. atidarydamas Komunistų partijos suvažiavimą. Savo kalboje jis ne tik pagyrė šalies per paskutiniuosius penkerius metus padarytą pažangą socialinės ekonomikos bei diplomatijos srityse, bet ir išdėstė būtinus  reformų projektus ateičiai. 

Kaip pranešė JAV nevyriausybinis strateginių tyrimų institutas „Stratfor“, tarp tų Kinijos prezidento išvardytų jos pasiekimų yra urbanizacija, poslinkiai žemės ūkyje ir infrastruktūroje, naujų ekonominių, finansinių, infrastruktūrinių sąsajų su už Kinijos ribų esančiomis šalimis užmezgimas ir salų Pietų Kinijos jūroje įsisavinimas.

Tačiau Xi Jinpingas taip pat suminėjo prioritetus imantis naujų reformų, tarp kurių turi būti pokyčiai palūkanų ir pinigų politikoje ir tolesnė valstybei priklausančių įmonių ir priemonių pertvarka.

Prezidentas taip pat iškėlė Kinijos komunistų partiją pasitinkančius „rimtų rimčiausius iššūkius“. Šalia grandioziškų reikalavimų, kad Taivanas prisijungtų prie Kinijos, kad Kinija toliau kontroliuotų Makao ir Honkongą ir kad vyktų ilgalaikė modernizacija, Xi Jinpingas išskirtinai pabrėžė aplinkybę, kad pakito Kiniją pasitinkantis „pagrindinis prieštaravimas“.

Šia pagrindinio prieštaravimo sąvoka komunistų partija įvardija savo pirmaeilius uždavinius ir šalies laukiančius iššūkius. Aišku, šios sąvokos turinys kelis kartus keitėsi nuo to laiko, kai Kinijos komunistų partija įsikūrė.

Pradžioje buvo akcentuojami politiškai grindžiami konfliktai tarp klasių, paskui pereita prie būtinybės tenkinti „vis didėjančius materialinius ir kultūrinius liaudies poreikius“, nes tai sudarė tuometinio vadovo Deng Xiaopingo reformų politikos ir Kinijos ekonomikos augimo modelio ideologinį pagrindą ištisus tris dešimtmečius nuo devintojo dešimtmečio pradžios.

O dabar, pasak Xi Jinpingo, ši sąvoka evoliucionavo į „prieštaravimą tarp nesubalansuotos bei neadekvačios plėtros ir liaudies vis didėjančio troškimo gyventi geriau“.

„Tuo dabartinis Kinijos prezidentas įpareigojo komunistų partiją kurti homogeniškesnę visuomenę, paženklintą regionų ir visuomenės lygybe, įtvirtinti nuolatinę kokybišką socioekonominę plėtrą su, tiesa, lėtesniais augimo tempais ir, galop, sukurti nuoseklesnę valstybę, vadovaujamą komunistų partijos, sugebančios prisitaikyti prie iškylančių galimybių“, – rašė strateginių tyrimų instituto „Stratfor“ analitikai.

Jie pridūrė, kad „šių žodžių pavertimas realiais veiksmais pareikalaus didžiulio išteklių ir turtų perskirstymo iš pakrantės bei miestų regionų į šalies vidaus bei mažai išsivysčiusius kaimo regionus, taip pat ir iš aukštosios ir vidurinės klasės maždaug 400 mln. žmonių į žemesniąsias klases, kurioms vis dar priklauso net 900 mln. žmonių“.

Iš Vakarų ši Xi Jinpingo kalba atidarant Kinijos komunistų partijos suvažiavimą sulaukė daug kritikos. Štai Pietų Vokietijos dienraštis „Süddeutsche“ rašė, kad „Kinijos valstybiniai ideologai jau seniai bando sukonstruoti pateisinimą savo vienvaldystei“.

Tačiau augimo skaičiai ir gerai pateptas valdžios aparatas neturėtų nukreipti žvilgsnio nuo fakto, kad Kinija nėra ideali socializmo konstrukcija ir tuo labiau nėra demokratija.

„Kinijai trūksta pačių svarbiausių atvirojo pasaulio dėmenų – tai nuomonių laisvė ir politinės rungtynės, kurios pasireiškia laisvais rinkimais“, – teigė Miunchene leidžiamas nacionalinis Vokietijos laikraštis.

Pasak Berlyno nepriklausomų kairiųjų dienraščio „Tageszeitung“, „Xi Jinpingo kalbą pasaulis dar ilgai prisimins. Jis ragino beveik 90 mln. komunistų partijos narių visomis išgalėmis priešintis bet kokiems bandymams sugriauti partijos vadovavimą ir šalies vienybę“ ir dar „paskelbė ketinimą sukurti pasaulinio lygio armiją“.

Diuseldorfe leidžiamas verslo laikraštis „Handelsblatt“ rašė, jog „partijos diktato sąlygomis galios koncentracija yra pavojinga. Xi Jinpingui gresia pavojus, kad niekas nebedrįs jam prieštarauti.

Jis valdo antrą pagal dydį pasaulio ekonomiką. Kontroversinės diskusijos yra būtina sąlyga tam, kad šalis judėtų reikiama linkme. Tačiau nuo jo paskelbtos antikorupcinės kampanijos pradžios beveik niekas partijos viduje nedrįsta viešai pasisakyti prieš didžiojo pirmininko nuomonę“.

Panašus įspūdis kilo ir Austrijos sostinės dienraščiui „Standard“: „Savo negailestinga kampanija prieš korupciją Kinijos vadovas persekioja ne tik paperkamus valstybės pareigūnus, bet visų pirma ir savo politinius priešininkus. Piliečių teisių gynėjai, disidentai, žmogaus teisių advokatai gauna pajusti jo geležinę kumštį.

O per visuomenės skaitmenizaciją Xi Jinpingas ketina sukurti plačiai apimančią visa matančios akies valstybę, nukreipiančią kinų visuomenę ten, kur jis norėtų“.

Šią mintį atkartojo ir Liublianos dienraštis „Delo“: „Tai, ką Kinija mums vaizduoja kaip idealą, mes iš savo praeities pažįstame kaip totalitarizmą. Tai nėra jokia demokratija“.

M. Drunga

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.