Kai gyveni dideliame mieste, daug laiko praleidi kamščiuose ir parduotuvių eilėse, o mažame miestelyje atrandi daugiau laiko darbui ir kūrybai, teigia vizualinės komunikacijos specialistas Šarūnas Savickas ir jo žmona architektė Marija, kurie sostinę iškeitė į beveik 100 kartų mažesnį miestelį.

„Leidosi saulė, mačiau gražų mišką ir apėmė labai stiprus jausmas – lyg intriga, lyg kažkas nepažįstama. Kai grįžau namo į Vilnių, nusprendžiau, kad grįšiu ten ir patikrinsiu, kas tokio ypatingo slypi“, – magišką akimirką prisimena Š. Savickas.

Tai buvo Švenčionėliai. Tiksliau – miestelio geležinkelios stotis, kurioje traukiniai sustoja 5–10 minučių, bet tik tam, kad galėtų prasilenkti.

Š. Savickas pamena, kad po mėnesio sugrįžus į tą pačią vietą įvyko tikras stebuklas. Miestelis jį apgaubė tikrų namų jausmu, kurio niekada nepatirdavo Vilniuje: „Sostinėje jaučiausi lyg svetimkūnis. Man visada trūko laisvės ir gamtos. Kai išlipau Švenčionėlių geležinkelio stotyje, pajutau – mano vieta yra ramiame miestelyje.“

Lemtingą sprendimą apsigyventi Švenčionėliuose vizualinės kūrybos specialistas priėmė su žmona oro uoste, prieš išskrendant į medaus mėnesio atostogas.

„Viskas įvyko labai greitai – prieš skrydį pavyko sutarti su draugu, kad šis atiduotų pinigus už studiją, kurioje norėjome apsigyventi“, – neįtikėtiną persikraustymo istoriją pamena Š. Savickas.

M. Savickienė pasakoja, kad ši mintis taip įkrito į jos sutuoktinio galvą, kad atrodė, jog kito pasirinkimo net negalėtų būti.

„Pamatėme, kad būsimoji mūsų gyvenimo vieta – dar prieš prieš Antrąjį pasaulinį karą statyta geležinkelio stotis. Namo būklė buvo mūsų su Šarūnu pirmoji pykčio susituokus priežastis“, – atvirauja M. Savickienė.

Vis dėlto kadais geležinkelio pastato dalimi buvusi erdvė po remontų tapo jaukus praeities ir dabarties susikirtimo liudijimas: „Medinėse lubose matomos metalo konstrukcijos – geležinkelių bėgiai, naudoti kaip sijos. Svečiai klausia, kada pasikeisime lubas. Nežinome, ar išvis tai darysime.“

Pora tikina, kad gyvenant mažame miestelyje staiga atsirado daug daugiau laiko darbui, laisvalaikiui, visuomeninei veiklai.

„Nepraleidi laiko kamščiuose, parduotuvės eilėse. Bet kokią pašalinę veiklą gali pasidaryti daug greičiau nei dideliame mieste“, – kalba M. Savickienė.

Gyvenimas mažame miestelyje leido ne tik atrasti daugiau laiko, bet ir geriau pažinti save: „Pradėjau groti būgnais, dambreliu, dūda. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad galiu tai daryti. Atvažiavau čia ir nusprendžiau: o kodėl ne?“ – tikina pašnekovas.