Kad būtų galima lengviau suprasti, apie ką kalbama, pradžioje išsiaiškinkime žodžių „islamas“, „musulmonas“ ir „islamistas“ reikšmes.
Islamas – tai religija, kuri žmonėms žada laimę šiame, taip pat ir kitame pasaulyje. Kaip tikėjimas, islamas laiko Alachą vieninteliu dievu, o Mahometą – pranašu ir Alacho vergu. Be to, pranašais laiko Kristų, Mozę ir kitus Biblijoje minimus pranašus. Islamas – taip pat ir paskutinė religinės istorijos grandis.
Kaip dorovinių vertybių sistema, islamas iškelia tokias dorybes, kaip meilė, pagarba, sąžiningumas, darbštumas, pagarba artimiesiems bei kitiems žmonėms, ir t.t. Islamas taip pat draudžia žudyti, vogti, meluoti, įvairių rūšių paleistuvystę ir t.t. Bet tai yra ir bendrosios, universalios žmogiškosios vertybės.
Jeigu pažiūrėtume, apie ką ir kiek kalbama Šventajame Korane, tai pamatytume, kad maždaug 90 – 95 procentai teksto jame skiriama dorovės, auklėjimo, švietimo, kultūros , tarnystės Dievui klausimams. Ir visa tai skirta tam, kad būtų auklėjami dorovingi ir garbingi žmonės, šeima, visuomenė. Ir tik maždaug 5 – 10 procentų teksto kalbama apie politiką ir valstybę, kaip politikos įgyvendinimo instrumentą.
Tas, kas visu tuo tiki, ir vadinamas musulmonu. O islamistas – tai žmogus, kuris priima visas islamo vertybes, tačiau kai kuriais atvejais gali elgtis visiškai priešingai. Tai žmogus (arba žmonių grupė), kuris domisi minėtais 5–10 procentų Korano, islamą naudoja asmeninės naudos siekimui ir savanaudiškų idėjų platinimui. Tai žmogus, kuris tuos pačius musulmonus apgaudinėja iškraipytu islamu, savo nuodėmes stengiasi teisinti naudodamasis islamo terminologija, užsiiminėja demagogija. Tokie žmonės vadinami islamistais, o jų ideologija – politiniu islamu.
Politinis islamas – tai ideologija, suformuota kai kurių islamo intelektualų, kurie išeities iš susidariusios padėties ieškojo vadovaudamiesi tuo, jog Islamo pasaulis pralaimi Vakarų pasauliui. Šios ideologijos pagrindėjais galima laikyti tokius mąstytojus kaip Džemalatinas Afganis, Muhamedas Abdichas ar Fazlurrahmanas.
Politinio islamo judėjimo dalyviais galime laikyti tokius politinis judėjimus kaip An-nahda Tunise, FYS Alžyre, Hizb-el-islami Pakistane. Milli goruš (Nacionalinio požiūrio) bei Teisingumo ir plėtros (Erdogano partija, TPP) judėjimus Turkijoje taip pat galime laikyti politinio islamo atstovais. Nekreipiant dėmesio kai kuriuos „socialinio islamo“ požymius, „Brolių musulmonų“ judėjimas Egipte taip pat laikomas priklausančiu politiniam islamui.
Visų šių judėjimų tikslas – siekti valdyti valstybes ir vadovauti vyriausybėms, tvarkyti žmonių gyvenimus vadovaujantis tais griežtais 5–10 procentų Korano reikalavimų.
Islamistų judėjimai ir jų vadovai tapo įtakingi XX amžiuje. XXI amžiuje tradiciniai musulmoniški ir sufijų judėjimai nusilpo, buvo nustumti į antraeiles roles, o politinio islamo lyderiai ir jų judėjimai tapo plačiai žinomi. Žmonės ėmė iš jų laukti problemų išsprendimo.
Gana didelė musulmonų bendruomenės dalis visame pasaulyje patikėjo tuo, kad jei jų šalyse į valdžią ateis politinio islamo atstovai, t.y. islamistai, tai bus sprendžiamos jų socialinės, ekonominės ir politinės problemos. Buvo tikimasi, kad musulmonai atsikratys korupcijos, kyšininkavimo, išspręs švietimo, socialines-šeimynines, amoralaus gyvenimo būdo ir kitas problemas.
Kai islamistiniai judėjimai buvo opozicijoje, su jais buvo siejamos didelės viltys, tačiau kai jie atsidūrė valdžioje, tai nuvylė visus, ir beveik šimtmetį rusenusios musulmonų bendruomenių viltys ėmė blėsti.
Tai liečia ir Iraną, kur politinis islamas yra įsigalėjęs nuo 1979 metų, o jį įgyvendina religiniai aristokratai, turintys didelę įtaką valstybės valdymui. Tačiau visi žino, kad Irano Islamo Respublikoje islamas praktikuojamas daug mažiau, nei kitose pasaulietiškose musulmonų valstybėse. Lengvai galima įrodyti, kad Irano režimas, nepaisant jo galingo valstybinio aparato, per 38 metus nesugebėjo išauklėti dorovingos visuomenės, besiremiančios islamiškomis vertybėmis. Ir kaip gi tai būtų įmanoma ten, kur „takijje“ laikoma viena iš pagrindinių vertybių sistemos taisyklių. Juk „takijje“ - tai leidimas meluoti, jeigu to reikalauja aplinkybės. Tačiau pranašas Mahometas yra pasakęs, kad „tikėjimas ir melas vienoje širdyje tuo pačiu metu negali sugyventi“.
Trumpo M. Mursio, palaikomo „Brolių musulmonų“, valdymo Egipte metu pasireiškė autoritarizmo požymiai – nesiskaitymas su kitų politinių veikėjų nuomone, jų ignoravimas, ir kaip to pasekmė – generolo El Sisi vadovaujamas perversmas - pademonstravo šios politinio islamo grupės nesugebėjimą valdyti valstybę. Mursio ir „Brolių musulmonų“ vyriausybė atėjo į valdžią su liberalios pakraipos politinių grupuočių pagalba, tačiau, tik gavusi valdžią, ėmė kurti „islamo valstybę“. Turkijos TPP vadovybė aktyviai ją palaikė, tačiau iš „Brolių musulmonų“ buvimo valdžioje nieko gero nesigavo. Jie neišsprendė nė vienos problemos, suskaldė visuomenę, šaliai teko patirti daug vargo, galų gale įvyko karinis perversmas.
Turkijoje Erdogano partija TPP, iš pradžių save vadinusi „konservatyviais demokratais“, vėliau grįžo prie savo islamistinių šaknų ir ekonomikos bei demokratijos srityse pasiekė tam tikrų laimėjimų. Islamo šalių žiniasklaida ėmė partiją vaizduoti kaip „nuosaikaus islamo“ modelį. To dėka ją palaikė ir liberalai, ir demokratai, net ir judėjimo „Hismet“ (jo vadovu laikomas Fethullahas Giulenas, kaltinamas dėl nepavykusio perversmo) atstovai.
Trečiojo valdymo laikotarpio metu TPP atsisakė vertybių, dėl kurių ją palaikė aukščiau minėtos jėgos. Ypač po 2014 m. gruodžio 17 d. korupcinio skandalo, kai TPP, siekdama jį nuslopinti, ėmė riboti internetą, spausti teisėjus, skleisti nesantaiką tarp įvairių socialinių grupių, jas diskriminuoti. Per pastaruosius 15 TPP valdymo metų musulmonai moraliai vertingesni ir dvasingesni netapo, atvirkščiai, išaugo moralinės degradacijos ir nusikalstamumo lygis. Pavyzdžiui, smarkiai padidėjo narkotikų ir alkoholio vartojimas, o jų vartotojų amžius sumažėjo iki 7 – 8 klasės mokinių amžiaus (kai kuriais duomenimis, alkoholio vartojimas išaugo 400%). Per 15 metų valdžios apsvaiginti islamistai pradėjo sparčiai atsisakinėti bendražmogiškųjų ir islamo vertybių ir tapo ištvirkėlių minia. Senoji turkų karta yra nepatenkinta jų bohemišku gyvenimu ir nesupranta, kaip tai iš viso tapo įmanoma. Tačiau islamistai savo ideologijos pagalba įsigudrina, kaip minimum – bent sau, rasti pateisinimus korupcijai, žmogžudystėms, vogimui, kyšininkavimui, ištvirkavimui ir t.t. Jie turi savus ideologijos valdininkus, kurie visada suranda pateisinimus Korano nusakytoms nuodėmėms arba konstitucijos pažeidimams.
Jeigu pažiūrėtume į įvykius, kurie įvyko Turkijoje per pastaruosius du metus, tai pamatytume daug islamo draudžiamų nuodėmių. Visos tos negerovės rodomos pasaulinės žiniasklaidos, publikuojamos tarptautinių organizacijų, tokių kaip ESBO, ataskaitose, kritikuojamos Europos vyriausybių. Štai keletas pavyzdžių:
- didžiausia Turkijos Respublikos istorijoje valstybės lėšų vagystė, trukusi beveik dešimtmetį ir pasibaigusi skandalu 2014 m. gruodžio 17-25 d., kai dingusių iš Irano gautų lėšų suma buvo įvardinta 200 milijardų dolerių;
- 2016 m. liepos 15 dienos „kontroliuojamas karinis perversmas“, kai 240 žmonių žuvo gatvėse, 560 – pateko į kalėjimus, o 600 karių ir policininkų yra kaltinami terorizmu;
- karinis režimas respublikoje, kurios pusė gyventojų paskelbti esantys priešai, netekę pagrindinių teisių, tokių kaip teisė gyventi, turėti turto, žodžio, darbo bei mokymosi laisvė, galimybė keliauti ir t.t.
- 2017 m. balandžio 18 d. referendumas, kurio pagalba buvo pavogta tautos valia (ESBO bei opozicinės partijos jo rezultatų nepripažino).
Ir visa tai jie daro pasididžiuodami, visam tam pateikdami religinius paaiškinimus ir tokiu būdu sulaukdami eilinių žmonių palaikymo. TPP partija priėjo iki to, kad jau nebėra kelio atgal. Jeigu ji neteks valdžios, tai neteks visko, įskaitant ir savo vadų laisvę. Bijodami netekti valdžios, TPP nariai laužo įstatymus vėl ir vėl.
Kol kas islamistiniai judėjimai ir vyriausybės, spręsdami socialines, ekonomines, kultūrines ar švietimo problemas, nė vienoje šalyje nepasiekė gerų rezultatų. Visos šios vyriausybės yra panašios: valstybinės prievartos pagalba stengiasi primesti žmonėms islamistinį gyvenimo būdą, tačiau žmonės, ypač jaunimas, stengiasi to išvengti, tuo pačiu ir toldami nuo islamo esmės. Šie veikėjai žodžiais propaguoja islamą ir jo reikalavimus atitinkantį gyvenimo būdą, o iš tikrųjų gyvena bohemišką gyvenimą. Tokie režimai gimdo žmones, kurie tik iš išorės atrodo esą musulmonai, žmones – veidmainius „munafikus“, kaip jie vadinami Korane.
Galima tvirtinti, kad ši ideologija jau mirė, tačiau gaila, kad ji brangiai kainavo pasaulio musulmonų bendruomenei. Ji jau atnešė labai daug nelaimių ir dar trikdys žmones, kol jie galutinai jos neatsisakys.
Labiau radikalios šios ideologijos pasekėjų organizacijos, tokios kaip Islamo valstybė, Al-Kaeda, Boko-Haram ir kai kurios kitos vis dar lieka daugelio žmonių galvos skausmu.