Valdovų rūmų muziejuje iki kitų metų sausio 16 d. veiks paroda, į kurią pirmą kartą iš Varšuvos archyvų atvežtas vienintelis 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos originalas, Lietuvos ir Lenkijos Tarpusavio įžado aktas. Šie dokumentai, kaip ir kitos muziejinės vertybės iš beveik pusšimčio institucijų Lietuvoje, Lenkijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje, pristatys XVIII a. pabaigos Abiejų Tautų Respubliką: valstybės modernėjimo procesus, „švelniosios revoliucijos“ epochą ir drąsius valstybininkų sprendimus, siekiant ne tik sustiprinti Respubliką, bet ir išlaikyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumą. Tarptautinė paroda surengta kartu su Adomo Mickevičiaus institutu Lenkijoje ir Varšuvos karališkąja pilimi-muziejumi.

Apie daugelį tuo metu vykusių permainų šiandien nesusimąstome, nors tada įtvirtintos valdymo, švietimo, savivaldos reformos yra ir šių dienų valstybės pamatas. Parodos kuratorė dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė teigia, kad kartais pasigirstantis vertinimas, jog paskutiniaisiais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės metais valstybė ritosi į bedugnę – neteisingas, taigi, parodoje pirmą kartą bus pristatomas Abiejų Tautų Respublikos pakilimas Apšvietos epochoje, o Valdovų rūmuose rengiamos konferencijos, diskusijos. Dr. R.Šmigelskytė-Stukienė pasidalijo įžvalgomis apie būsimą parodą ir joje pristatomą epochą.

Pokyčių simbolis

Gana ilgą laiką buvo tvirtinama, kad 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija ištrynė Lietuvos vardą ir sunaikino šalies valstybingumą. Tokį vertinimą lėmė tai, kad nebuvo pakankamai įsigilinta į epochą ir Abiejų Tautų Respublikos Seimo priimtų įstatymų visumą, be to, jis buvo palankus siekiant pateisinti netrukus po Konstitucijos priėmimo įvykdytą Rusijos intervenciją. „Šiuolaikinėje istoriografijoje neabejojama, kad 1791 m. Seimo paskelbta Konstitucija buvo ir yra esminis to laiko pokyčių simbolis. Tai buvo įstatymas, atvėręs kelius demokratinei valstybei formuotis: įtvirtinamas įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių atskyrimas, sukuriama nepriklausoma teismų sistema, užtikrinama valstybės globa valstiečiams, propaguojama luomų lygybės idėja, skelbiama, kad tauta yra visi valstybės gyventojai, kurių pareiga – ginti valstybės sienų integralumą. Šis teisės aktas, nerungtyniaujant, ar tai pirma, ar trečia pasaulyje Konstitucija, mums yra svarbus kaip modernią valstybę atveriantis dokumentas“, – sako dr. R.Šmigelskytė-Stukienė.

Ir šviesios, ir tamsios pusės

Kiek šis dokumentas tuo metu pakeitė Lenkijos ir Lietuvos valstybę? Parodos kuratorės teigimu, svarbiausias pokytis buvo valdymo formos pasikeitimas – valstybė tapo konstitucine monarchija. Bajorų Seimas neišdrįso, kaip tai padarė prancūzai, suteikti asmens laisvės visiems valstybės gyventojams, nepanaikino baudžiavos. „Mano akimis, tai yra minusas vertinant Konstituciją iš socialinės perspektyvos. Tačiau pirmą kartą į valstybės valdymą buvo įtraukti miestų atstovai, o asmens laisvė garantuojama visiems į šalį atvykstantiesiems. Taigi, tradicinė Viduramžių samprata eižėjo, keitėsi luomų vaidmuo: valstybės valdymas perduodamas tautai, ne tik bajorams. Analizuodami istorinius dokumentus matome, kaip keičiasi visuomenės mąstymas. Valdovų rūmų muziejuje rengdami parodą sprendėme, kaip lankytojams kuo geriau atskleisti visą to laiko kontekstą: šviesiąsias ir tamsiąsias istorijos puses“, – sakė dr. R.Šmigelskytė-Stukienė.

Istorinių procesų išraiška

Parodos kuratorė sako, kad luomų vienybės idėja ir bajorų bendrystė su miestiečiais buvo vienas ryškiausių to meto pasikeitimų: bajorijos atstovai noriai tapdavo miesto piliečiais, įsirašydavo į magistratų aktų knygas. Įdomu sekti istorinius dokumentus, pokyčius. Pavyzdžiui, Vilniaus rotušėje iškilmingai į miestiečius įsirašė Lietuvos artilerijos generolas, kunigaikštis Kazimieras Nestoras Sapiega, į iškilmes jis atvyko su gausia savo šalininkų palyda. Taip pat Vilniaus universiteto – tuometės Lietuvos vyriausiosios mokyklos – profesūra, iš kurios paminėtinas žymus to meto astronomas, rektorius Martynas Počobutas. Didikai, tapdami miestiečiais, rodė, kad lygiuojasi su kitais luomais. Luomų lygybės idėja ir valstiečio, kaip prisiimančio pagrindinę finansinę naštą, savo darbu „maitinančio“ valstybę, reikšmės iškėlimas žymi visuomenės minties lūžį. Tie procesai vyko visoje Vakarų Europoje, ir Abiejų Tautų Respublikos konstitucija – jau jų išraiška.

Svarbiausias akcentas – dokumento originalas

Svarbiausias parodos akcentas – Konstitucijos dokumento originalas. Jis atvežtas iš Lenkijos, Vyriausiojo senųjų aktų archyvo Varšuvoje. „Lietuvos ir užsienio archyvuose atradome daugybę mažesnių, netikėtų istorijų – jas sudėję į vieną parodą tikimės lankytojams pristatyti lietuvišką Apšvietos epochos paveikslą, – pasakojo dr. R.Šmigelskytė-Stukienė. – Pavyzdžiui, Žemaitijos bajoras Mauricijus Pranciškus Karpis, gyvenęs prie Šiaulių, Rėkyvos dvare, iš prancūzų į lenkų kalbą tuo laiku išverčia Žano Žako Ruso veikalą „Samprotavimai Lenkijos valdymui ir numatoma jo reforma“. Leidinys paplinta Abiejų Tautų Respublikoje, jį skaito didelė dalis visuomenės. Visuomenei parodyti šį veikalą, kaip ir kitus artefaktus, bylojančius apie tuo metu gyvenusius žmones ar jų konkrečią veiklą, buvo Valdovų rūmų muziejaus tikslas. Apsišvietusių bajorų, kurie matė perspektyvas, užsiėmė valstiečių švietimu ar siūlė, kaip tai padaryti, buvo ne vienas ir ne du. Juos galėtume skaičiuoti šimtais. Mūsų pasididžiavimo vertos istorijos yra parodos ašis.“

Parengta pagal Valdovų rūmų informaciją