Užsiminė apie nesąžiningą sistemą

Politikos analitikas amerikietis Michaelas Barone`as tam visiškai pritaria. Nors, pasak jo, už Jungtinių Valstijų ribų tai nėra toks jau retas reiškinys. Pavyzdžiui, Margaret Thatcher Britanijos Konservatorių partijos lydere išrinkta prieš 41 metus – 1975 m., o Golda Meir Izraelio Darbo partijos vadove ir šalies ministre pirmininke tapo prieš 47 metus – 1969 m.

Nė vienai iš šių moterų už savo politinę sėkmę neprireikė dėkoti nei sutuoktiniui, nei tėvui, priešingai negu, pavyzdžiui, Ceilono (dab. Šri Lankos) ministre pirmininke 1960 m. tapusiai Sirimavo Bandanranaike arba Indijos premjero postan 1966 m. žengusiai Indirai Gandhi.

Per pastarąjį pusšimtį metų vyriausybių galvomis moterys tapo Argentinoje, Portugalijoje, Dominikoje, Norvegijoje, Filipinuose, Pakistane, Nikaragvoje, Bangladeše, Turkijoje, Kanadoje, Naujojoje Zelandijoje, Indonezijoje, Suomijoje, Ukrainoje, Vokietijoje, Jamaikoje, Liberijoje, Čilėje, Lietuvoje, Australijoje, Brazilijoje, Tailande, Danijoje ir Pietų Korėjoje.

Tai, kad valstybę valdyti pavedama moteriai, pasaulyje seniai jokia ne naujiena. H. Clinton politinėje arenoje taip pat jokia ne naujokė – dėmesio centre ji jau ketvirtį amžiaus: iš pradžių kaip pirmoji ponia, vėliau kaip JAV senatorė, paskui kaip valstybės sekretorė, o dabar – kaip kandidatė į prezidentus.

Vis dėlto, kaip teigia politikos analitikas, svarbesnės pozicijos už Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento postą pasaulyje nėra, o dalies amerikiečių itin tvirtas įsitikinimas, kad politika – „ne bobų reikalas“, ilgą laiką atgrasė moteris nuo mėginimų siekti svarbiausio šalies posto (H. Clinton, mėgindama laimę JAV prezidento rinkimuose prieš aštuonerius metus, atkreipė dėmesį į šią problemą pavartodama metaforą „stiklinės lubos“, reiškiančią nesąžiningą sistemą, kuri užkerta kelią svarbių postų link tam tikroms žmonių grupėms, pavyzdžiui, moterims). Kad ir kaip ten būtų, šįkart viską lems amerikiečių balsai.

Nuomonė dėl moterų JAV politikoje keičiasi

Tokiomis aplinkybėmis reikėtų prisiminti, sako M. Barone`as, kad Amerikos politikoje moterys tapo labai svarbios dar gerokai prieš 1920 m. ratifikuojant devynioliktąją JAV Konstitucijos pataisą (ja moterims suteikta teisė balsuoti) – tais metais H. Clinton motinai buvo maždaug metukai. Pati H. Clinton savo pergalės kalboje paminėjo 1848 m. paskelbtą Seneka Folso moterų teisių konvenciją. Kaip nurodo M. Barone`as, tai buvo tik užuomazgos politinių reformų, kurias moterys išsikovojo praktiškai vien tiktai savo jėgomis. Moterys taip pat sėkmingai kovojo dėl vergovės panaikinimo ir sausojo įstatymo.

Pasak amerikiečių istoriko Danielio Walkerio Howe`o, šios išskirtiniu ryžtu ir pasišventimu tryškusios moterys daugiausia buvo respublikonų, o ne demokratų rėmėjos, ir dauguma iš jų buvo griežtai nusistačiusios prieš abortus. Kaip savo tyrime, kuriame analizuojama XIX a. amerikiečių jaunimo politinė veikla, rašo amerikiečių istorikas Jonas Grinspanas, net paauglės mergaitės aktyviai padėjo politinėms partijoms siekti paramos. Taigi, pradedant Vajomingo valstija 1869 m., dar prieš 1920 m. priimant devynioliktąją pataisą, teisę balsuoti moterys jau turėjo 29 valstijose.

Vis dėlto, 1937 m. „Gallup“ apklausos duomenimis, į klausimą, ar balsuotų už moterį prezidento rinkimuose, „jei ji būtų visais atžvilgiais kompetentinga“, tik 33 proc. amerikiečių atsakė teigiamai, o 64 proc. – neigiamai. 1948 m. teigiamų ir neigiamų atsakymų buvo po lygiai, 1971 m. „taip“ atsakė jau du trečdaliai, o 1976 m. – trys ketvirtadaliai.

Daug, bet vis tiek negana, kad būtų išsklaidytos politikų ir įvairių aktyvistų abejonės dėl pritarimo moters kandidatūrai. Simbolinės respublikonės senatorės Margaret Chase Smith (1964 m.) ir demokratų atstovės Shirley Chisholm (1972 m.) kandidatūros svarstyklių nenusvėrė. M. Barone`as nurodo, kad nuomonę amerikiečiai pakeitė tik paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį.

Demokratė iš Konektikuto Ella Grasso 1974 m. tapo pirmąja moterimi valstijos gubernatore, kuri nebuvo nei vyro įpėdinė, nei pavaduotoja šiose pareigose. Ji buvo pirmoji iš 22 moterų, savarankiškai tapusių valstijų gubernatorėmis (15 demokračių, 7 respublikonės). Per tuos pačius metus 29 moterys pateko į JAV Senatą (19 demokračių, 10 respublikonių) – jų visų politinė karjera nesidubliavo su jų sutuoktinių, išskyrus H. Clinton. Istorinę statistiką politikos analitikas baigia žerti nurodydamas, kad naujausios „Gallup“ apklausos duomenimis, 92 proc. amerikiečių jau balsuotų už kandidatę moterį.

Moterys labiau renkasi demokratus, vyrai – respublikonus

Kaip pastebi M. Barone`as, moterų tarnautojų skaičiaus padidėjimas sutapo su moterų ir vyrų balsavimo ypatumų išsiskyrimu. Daugelį metų moterys balsuodavo už kandidatus, kurie atrodė mažiau rizikingi ir kurie nebuvo populistai, tačiau palankumo vienai ar kitai partijai požiūriu moterų ir vyrų elgesys nesiskyrė. Devintajame dešimtmetyje atotrūkis tarp lyčių išryškėjo – moterys labiau negu vyrai linko į demokratų pusę. Nors respublikonams tai atrodė problema, iš tikrųjų problema buvo abipusė: jei demokratų sėkmę rinkimuose nulemtų daugiau moterų balsų, vadinasi, respublikonų sėkmę nulemtų daugiau vyrų balsų.

Vis dėlto, šiais laikais turėtų būti kalbama ne tiek apie atotrūkį tarp lyčių, kiek apie atotrūkį tarp vienišų moterų, kurios dažniausiai balsuoja už demokratus, ir ištekėjusių moterų, kurios paprastai balsuoja taip, kaip jų vyrai. O aborto klausimas praėjusio amžiaus pabaigoje abiem partijoms tapo lakmuso popierėliu: įvairių apklausų duomenimis, daugiau moterų nei vyrų pasisakė už gyvybės išsaugojimą, o ne už galimybę rinktis.

Analitikas nurodo, kad demokratų pirminiuose rinkimuose atotrūkio tarp lyčių nepastebėta. Tačiau pastebėta, kad 2008 m. H. Clinton ir B. Obamos dvikovoje už Hillary balsavo įvairaus amžiaus moterys, o 2016 m. už Hillary balsavo gerokai daugiau vyresnio amžiaus moterų – jaunų moterų balsus B. Sandersas laimėjo ne mažesniu rezultatu negu 2:1.

H. Clinton turi labai gerus šansus būti išrinkta

M. Barone`as pripažįsta, kad nemažai moterų, tačiau taip pat ir vyrų, net ir dabar yra kone priblokšti, kad svarbiausios šalies partijos kandidatė – moteris. Ypač karštai H. Clinton kandidatūrą remia jos kartos moterys – tos, kurioms buvo skiepijama, kad pagrindinė jų pareiga – prižiūrėti šeimos židinį, o darbas už namų sienų – ne joms.

Dauguma jų piktinosi tuo pasipriešinimu, su kuriuo nuolat susidurdavo, ir priekaištais – kartais iš pašalinių, o kartais pačių sau, – esą per mažai dėmesio skiria vaikams. Šioms moterims „galimybė rinktis“ reiškė ne tik teisės į abortą, bet ir teisės į kitus savo gyvenimo pasirinkimus, kurių joms buvo nevalia daryti, eufemizmą.

Užaugusieji aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose, t. y. tie, kuriems dabar netoli penkiasdešimt, subrendo matydami kitokią situaciją. Jiems dirbančios moterys buvo kasdienybė, kaip kad nestebino ir tai, kad moterys užima postus valstybės tarnyboje.

Jiems faktas, kad į prezidento postą kandidatuoja moteris, nėra toks nepaprastas kaip jų tėvams. Apklausos rodo, kad pastaruosius du dešimtmečius amerikiečiai yra pasirengę savo balsus prezidento rinkimuose atiduoti už kandidatę moterį ir kad, kaip demokratų kandidatė, ji turi labai gerus šansus būti išrinkta.

Pasak politikos analitiko, aišku ir tai, kad daugumai amerikiečių moters laimėjimas prezidento rinkimuose nesukels tiek emocijų, kiek jų buvo prieš aštuonerius metus, pirmąkart laimėjus juodaodžiui.