LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Rusijos valdžios koridoriuose vyksta tam tikri kadriniai pokyčiai. Kalbant apie tai, kiek ši žinia yra svarbi, galima išgirsti prieštaringų nuomonių. Vieni mano, jog tai yra reikšmingi procesai, bylojantys, kad Kremlius bando adaptuotis prie naujų sąlygų. Kiti mano, kad šie pokyčiai neturi esminės reikšmės, nes niekas negali rimtai pasikeisti tol, kol Rusiją valdo Vladimiras Putinas.
Iš pat pradžių verta paminėti, jog per pastaruosius metus pokyčių valdžios ir valdžiai artimų institucijų kadrinėse pozicijose iš tikrųjų buvo nemažai. Kalbama, kad vien artimiausiame V. Putino rate per tą laiką pasikeitė šeši žmonės. Viskas prasidėjo nuo to, kad 2015 metų rugpjūtį iš savo posto pasitraukė „Rusijos geležinkelių“ vadovas, artimas V. Putino draugas Vladimiras Jakuninas.
2016 metų gegužę savo posto neteko Federalinės apsaugos tarnybos, kurios atsakomybės sferoje yra šalies vadovybės saugumas, viršininkas Eugenijos Murovas. Tiesa, šiuo atveju tokio sprendimo priežastimi galėjo tapti gana garbus E. Murovo amžius – šiemet jam suėjo 70 metų.
Rimtu signalu tapo Federalinės narkotikų kontrolės tarnybos likvidavimas, taigi savo posto neteko ir paskutinis jos vadovas Viktoras Ivanovas. Pažymima, kad Federalinės narkotikų kontrolės tarnybos likvidavimas gali būti susijęs su šios institucijos konfliktu su Federaline saugumo tarnyba. Tiesa, aštrioji konflikto stadija buvo užfiksuota 2007 metais, tad vargu ar tai galėjo tapti esminiu veiksniu. Greičiau Federalinės narkotikų kontrolės tarnybos likvidavimas sietinas su bendrais Rusijos jėgos struktūrų pokyčiais, kurių pasekmė yra Nacionalinės gvardijos atsiradimas ir naujas galių pasidalijimas tarp šio bloko struktūrų. Prie šio proceso galima priskirti ir Federalinės migracijos tarnybos likvidavimą, taigi savo posto neteko dar vienas V. Putino aplinkos žmogus, šios tarnybos vadovas Konstantinas Romodanovskis.
Dar vienas postą praradęs V. Putino aplinkos žmogus yra buvęs Federalinės muitų tarnybos vadovas Andrejus Beljaninovas. Jo atsistatydinimas yra susijęs su korupcijos skandalu. Įdomu tai, kad anksčiau net rimtesni skandalai ir įtarimai V. Putino žmonių iš postų neišversdavo. Čia galima prisiminti Rusijos opozicijos veikėjo Aleksandro Navalno tyrimą apie generalinio prokuroro Jurijaus Čaikos ryšius su nusikalstamu pasauliu.
Kadrinių pokyčių kulminacija tapo artimo V. Putino bendražygio Sergejaus Ivanovo atsistatydinimas iš prezidento administracijos vadovo posto. Tiems, kas nuolat seka Rusijos politinius procesus, tikriausiai nereikia plačiau pristatinėti šio valdžios atstovo. Kaip ir dauguma artimų V. Putino bendražygių, S. Ivanovas yra susijęs su KGB, kur dirbdamas jis ir susipažino su būsimuoju Rusijos prezidentu. Praeito amžiaus dešimtame dešimtmetyje dirbęs įvairiose jėgos struktūrose (Išorinės žvalgybos tarnyboje ir Federalinio saugumo tarnyboje) jis iškilo į politinį olimpą kartu su V. Putinu.
Buvo manoma, kad būtent S. Ivanovas gali tapti V. Putino įpėdiniu 2008–2012 metų politiniam laikotarpiui. Kaip žinome, šis vaidmuo galiausiai atiteko Dmitrijui Medvedevui, kaip sukalbamesniam ir mažiau ambicijų turinčiam kandidatui tokiai operacijai. Nepaisant to, S. Ivanovas liko artimas V. Putinui. Dabartinis jo atsistatydinimas (oficialiai – savo noru) atrodo įtartinai. Vėlgi oficialiai V. Ivanovas liko valdžios struktūrose: specialiai jam buvo sukurtas prezidento atstovo gamtos apsaugos, ekologijos ir transporto klausimais postas. Tačiau žiūrint į S. Ivanovo politinę karjerą – tai akivaizdus šuolis žemyn.
Daug klausimų yra susiję ir su naujojo Rusijos prezidento administracijos vadovo asmenybe. Šį postą užėmė anksčiau nelabai žinomas valdininkas Antonas Vaino. Kas gi jis toks?
A. Vaino yra buvusio Estijos komunistų partijos lyderio Karlo Vaino anūkas. Pats K. Vaino išgarsėjo tuo, kad 1988 metais prašė Maskvos leidimo jėga išvaikyti protestuotojus, pasisakančius už Estijos nepriklausomybę. Tais pačiais metais K. Vaino dėl viso pikto buvo „pervestas“ į Maskvą, kur ir nugyveno likusią gyvenimo dalį.
A. Vaino gimė 1972 metais Taline, tačiau, turimais duomenimis, nuo penkerių metų augo Maskvoje. Jis yra baigęs Maskvos valstybinį tarptautinių santykių institutą, pradėjo diplomatinę karjerą ambasadoje Tokijuje. Nuo 2001 metų A. Vaino dirbo Užsienio reikalų ministerijos struktūrose Maskvoje, o 2003 perėjo dirbti į Rusijos prezidento protokolo tarnybą. Toliau ištikimai lydėjo V. Putiną – dirbo vyriausybės aparate, kai dabartinis Rusijos prezidentas ėjo ministro pirmininko pareigas, o paskui grįžo į prezidento administraciją. Nuo 2012 metų buvo Rusijos prezidento administracijos vadovo pavaduotoju.
Apie A. Vaino sakoma, kad jis yra vengianti viešumo figūra. Kartu jis apibūdinamas kaip geras valdininkas, t. y. dalykiškas ir atsakingai vykdantis visus pavestus darbus.
Kiek daugiau triukšmo sukėlė A. Vaino mokslinė veikla, kuria buvo susidomėta, kai jis buvo paskirtas prezidento administracijos vadovu. Pavyzdžiui, ypatingo dėmesio sulaukė straipsnis, kurį dabartinis Rusijos prezidento administracijos vadovas (arba jo bendrapavardis) parašė kartu su tuometiniu prezidento užsienio politikos valdybos vadovo pavaduotoju Antonu Kobiakovu ir publikavo 2012 metais žurnale „Ekonomikos ir teisės klausimai“. Straipsnyje aprašomas mistinis įrenginys nooskopas, skirtas „biosferos ir žmonijos veiklos pokyčiams analizuoti“, ekonominiams pokyčiams prognozuoti (ir laiku į juos reaguoti). Pažymima, kad straipsnis parašytas sunkia pseudomoksline kalba, kuri neleidžia aiškiai atsakyti į klausimą, kiek nooskopo teorija iš tikrųjų yra mokslinė, o kiek susijusi su mistinių fantazijų sfera.
Vėliau atsirado duomenų, jog nooskopo idėja yra greičiau abstrakti koncepcija nei praktinis išradimas, kuris galėtų būti realizuotas kokiu nors pavidalu. Tiesa, visa tai verčia prisiminti skandalus, susijusius su kai kurių Rusijos valdžios atstovų nusipirktais moksliniais laipsniais ar nuplagijuotais moksliniais darbais, tai rodo, kad Rusijos vadovybėje yra tam tikra pseudoekspertų ir pseudomokslininkų koncentracija. A. Vaino ir jo bendraautorių „mokslinis išradimas“ šiuo atveju yra tik pikantiška bendros istorijos detalė.
Pažymima, kad kadriniai pokyčiai artimiausioje V. Putino aplinkoje gali būti susiję su prastėjančia Rusijos ekonomine padėtimi. Viena vertus, valdžia netenka galimybių maitinti visus sau lojalius valdininkus, kita vertus – jai tampa pernelyg brangu išlaikyti neefektyvius vadybininkus (tokius kaip V. Jakuninas) ir ignoruoti nuostolius dėl korupcijos (čia galima prisiminti A. Beljaninovo atvejį).
Kitas kadrinių pokyčių paaiškinimas gali būti grindžiamas asmeninėmis V. Putino baimėmis. Nesunku pastebėti, kad dauguma iš netekusių postų asmenų yra kilę iš anksčiau Rusijos prezidento proteguoto vadinamojo silovikų (rus. силовики) bloko. Tai žmonės, susiję, kaip ir pats V. Putinas, su jėgos struktūromis. Gali būti, kad stiprėjant ekonominėms problemoms ir blogėjant bendrai Rusijos padėčiai tarptautinėje arenoje Rusijos prezidentas pradeda bijoti sąmokslo savo artimiausioje aplinkoje. Tai paaiškina ir kodėl įsteigta Nacionalinė gvardija, kuri, numanu, turėtų tapti asmenine V. Putino kariauna, padėsiančia išlaikyti valdžią jo rankose bet kuriomis aplinkybėmis. Tai tik kelios esminės versijos, ką galėtų reikšti dabartiniai pokyčiai artimiausioje Rusijos prezidento aplinkoje.
