Dėl geografinio artimumo ir panašios XX a. istorijos Lietuva, Latvija ir Estija dažnai vadinamos Baltijos seserimis. Tačiau ar šis apibūdinimas dar turi reikšmės? Šiandien estai švenčia savo valstybės šimtmetį, o mes suprantame, kad menkai Estiją pažįstame, beveik ja nesidomime. Estijoje kelerius metus gyvenęs ir Tartu universitete disertaciją apie Baltijos šalių koalicines vyriausybes rašantis Lukas Pukelis sako, kad klausant, ką estai kalba apie savo istoriją, kultūrą, šiandienos problemas, atrodo, kad viskas viena ausimi girdėta. Vis dėlto Estija – įdomus kaimynas, iš kurio kai kurių dalykų galima pasimokyti.

Menkai domimės, nors gerai nepažįstame

„Iš vienos pusės, mes esame per daug artimi vieni kitiems, per daug gerai pažįstami, kad būtume tikrai įdomūs. Iš kitos pusės, esame per daug tolimi, šnekame skirtingomis kalbomis, todėl negalime lengvai suprasti, kas kitose Baltijos šalyse vyksta. Dėl to ir nėra didelio noro domėtis, o nesidomint ir nepažįsti“, – situaciją nusako pašnekovas. Jis prisimena, kaip nustebdavo žmonės sužinoję, kad studijų mainams jis važiuosiąs į Estiją. Sveikas protas diktuoja, kad verta domėtis tik kokia nors egzotiškesne šalimi, o kaimynės lieka įdomios tik nedidelei ekspertų grupei.

Su estais esame įpratę lygintis visais įmanomais klausimais – nuo vidutinio atlyginimo iki pasiekimų sveikatos ar švietimo politikos srityse. Ar tai normalu? Tikrai ne anomalija, sako L. Pukelis, pasak jo, nuolatinio varžymosi yra ir tarp Skandinavijos valstybių, iš kurių dažniausiai į priekį išsiveržia Norvegija. Anot politologo, normalu lygintis su valstybe, kuri pradėjo keistis panašiomis sąlygomis, matuoti sėkmę. „Gal tai ir lengvai lietuviškas bruožas – ieškoti, kur atsiliekame. Geriau panaršius įvairiausius pasaulinius indeksus, rasime nemažai, kur Lietuva lenkia Estiją“, – priduria jis. Estai taip pat mėgsta lygintis su kitomis Baltijos šalimis ir, jei Lietuva aplenkia Estiją, ši tema tikrai nusipelno svarbiausių žiniasklaidos antraščių.

Atmetus bendradarbiavimą NATO ir ES bei bendrus trišalius Baltijos valstybių susitarimus, daugiau politinių santykių su Estija beveik nelieka. Kultūrinis bendradarbiavimas – taip pat nėra itin gyvybingas, tačiau nuolat vyksta. „Man gražiausias pavyzdys – visuose trijuose didžiausiuose universitetuose galima mokytis kitų dviejų kaimyninių kalbų. Tų programų absolventai dėl savo gebėjimų ir žinių neretai vėliau ir palaiko ryšius tarp valstybių“, – pasakoja pašnekovas. Paprašytas skaitytojams rekomenduoti mėgstamus estų kultūros reiškinius, Lukas mini du dailininkus: Eduardą Wiiraltą – vieną ryškiausių XX a. pirmos pusės grafikų ir Jüri Arraką – vieną žymiausių šiuolaikinių dailininkų.

Atgimimo laikotarpiu emocijos visose trijose Baltijos šalyse buvo pakilios, Sąjūdis bendradarbiavo su Latvijos ir Estijos liaudies frontais, siekta to paties – atkurti valstybes. Buvo bendro džiaugsmo ir sėkmingų projektų, tokių kaip Baltijos kelias, tačiau trūko institucionalizuoto, reguliaraus bendradarbiavimo. Glaudžiausi ryšiai tarp Baltijos valstybių, anot L. Pukelio, buvo stojant į NATO ir ES: kūrėme institucijas, bevizį režimą, gynybos iniciatyvas, laisvinome prekybą. „Dabar laikotarpis, kai institucijos sukurtos, bendradarbiavimo kanalai veikia, bet nėra pakilumo, niekas nekarpo atidarymo juostelių“, – aiškina politologas.

„Man atrodo, kad lietuvius sovietai sutraumavo stipriau negu estus. Tam yra daug priežasčių. Pirma – stiprus partizaninis pasipriešinimas. Daug žmonių žuvo. Dėl partizanų sovietai Lietuvoje turėjo poreikį įtvirtinti savo valdžią, stiprinti administracinį aparatą iš vietinių kadrų, partijos skaičius nuolat augo ir ji darėsi vis stipresnė. Kiekvienas tikriausiai turime pažįstamą, kuris anksčiau buvo Komunistų partijos narys. Estijoje partijos narių skaičius kurį laiką augo, o po to pradėjo mažėti, žmonės tiesiog nestojo. Lietuvoje yra didesnis suaugimas su tarybų socialistine respublika nei Estijoje. Sunku būtų įsivaizduoti estų politiką iš sovietinio laikotarpio, kuris sakytų: „Ir tada dirbome Estijai.“ Klausimas, kiek tarybų socialistinės respublikos dar yra Estijoje, būtų legitimus, tik atsakymai skirtųsi nuo lietuviškųjų. Dėl to, kad ginkluotas pasipriešinimas nebuvo toks stiprus, estai sovietmečiu gavo daugiau rusų imigrantų, dėl kurių šiandien reikia spręsti kylančias problemas. Kovojant su į kampą užspeistais vokiečių daliniais, nuo žemės buvo visiškai nušluoti ištisi Estijos miestai, kurie vėliau buvo atstatyti sovietų – su gamyklomis, kurioms bankrutavus tuose regionuose kilo didžiulių socioekonominių problemų. Negatyvaus sovietinio palikimo Estijoje tikrai yra daug, tik jis kitoks nei Lietuvoje“.

„Esminis dalykas, kuo didžiuojasi estai – kad pirmą kartą istorijoje sukūrė savo valstybę. 1918 m. mes atkūrėme savo valstybingumą, o jiems tai buvo nacionalinis prabudimas – kaip yra pasakęs vienas to laikotarpio estų inteligentų – po penkių šimtų metų tamsos. Jie labai džiaugiasi savo nepriklausomybe. Tokių istorinių kontroversijų kaip pas mus nėra, – kalba L. Pukelis. Jis pasakoja, kad autoritarinis Konstantino Pätso režimas Estijoje vertinamas žymiau palankiau nei Antano Smetonos Lietuvoje. – Viena vertus, jo autoritarizmas prasidėjo vėliau, kita vertus, tai buvo vidurio kelias, kai autoritaras valstybininkas užkirto kelią valdžią paimti fašistiniam Vaps judėjimui.“

Lietuvoje prieš šimtmečio minėjimą susigriebta, kad reikia ambicijų antram valstybės šimtmečiui, paskelbta idėjų Lietuvai paieška, tuo metu Estijoje, pasak L. Pukelio, esama daugiau planavimo, strateginio mąstymo. Estijos ateities vizijos kūrimas prasidėjo gerokai anksčiau, nelaukiant šimtmečio. Kaip tai paaiškinti?

„Politikos moksluose yra toks rinkiminio kaitumo terminas. Lietuvoje jis yra labai aukštas, o Estijoje vidutinis, todėl pas juos didžiąją dalį nepriklausomybės laikotarpio vyriausybės koalicijose būdavo bent viena ašinė partija, kuri savo buvimu galėdavo užtikrinti strateginių krypčių tęstinumą nuo vienos kadencijos prie kitos. Tuo metu Lietuvoje veikia švytuoklės principas: jei partija buvo valdžioje prieš rinkimus, jos galimybės vėl pakliūti į valdžią subliūkšta. Tai neigiamai atsiliepia įgyvendinant strateginius prioritetus. Be to, pas mus dar gerai neišugdyta strateginio planavimo kultūra. Atrodo, kad, kurdami strategijas ir vizijas, elgiamės pagal taisykles, bet viskas sunyksta, kai ateina metas įgyvendinti.“

Lukas Pukelis pasakoja disertacijos tyrimui ėmęs interviu iš politiko Andriaus Kubiliaus, kuris sakė, kad jo vyriausybei pradėjus darbą dažnai tekdavo gilintis į didžiules problemas ir dirbti iki išnaktų. Tuo metu vienas buvęs Estijos ministras doktorantui skundėsi, kad dabar politiko darbas tapęs nuobodus: elektroninė vyriausybės sistema sustato darbotvarkę, pasirinkus jos punktą, gauni klausimų, pirminius nutarimų, paspaudi, pasirašai, ir baigta. Sistema, jungianti vyriausybę ir atskiras ministerijas, Estijoje veikia kur kas optimaliau.

Rosita Garškaitė