Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Pedofilija: katalikų kunigo laiškas „New York Times“ žurnalistui

N. B. Amerikiečių dienraštis nesiteikė publikuoti šio laiško. Tačiau jis buvo paskelbtas Argentinos tinklalapyje „Enfokes Positivos“, po to plačiai paplito po pasaulį.

Tėvas Martin Lasarte,

Misionierius salezietis iš Urugvajaus, dirbantis Angoloje

2016, balandžio 22 d.

Brangus broli žurnaliste, esu paprastas katalikų kunigas, besidžiaugiantis ir besididžiuojantis savo pašaukimu. Jau dvidešimt metų gyvenu Angoloje, kaip misionierius.

Pastebiu, kaip labai medijose, o ypač jūsų dienraštyje, padaugėjo straipsnių apie kunigus pedofilus, kurių praeities klaidos neretai narpliojamos su liguistu smalsumu: štai tokiame ir tokiame mieste JAV 8-ajame dešimtmetyje, tokioje ir tokioje australų parapijoje 9-ajame vyko tokie ir tokie baisūs dalykai, ir jie tęsiasi iki mūsų dienų...

Kai kurie žurnalistų atlikti tyrimai yra pasverti ir objektyvūs. Deja, daugybė kitų smarkiai perdeda, iškraipo, sėja neapykantą. Aš asmeniškai jaučiu milžinišką skausmą dėl to didelio blogio, kurį padarė kunigai pedofilai. Jie turėtų būti gyvais Dievo Meilės ženklais, o sužeidžia daugybę nekaltų gyvenimų. Joks jų veiksmų pateisinimas nėra įmanomas.

Tačiau aš stebiuosi, kiek mažai straipsnių skiriama tūkstančių kitų kunigų veiklai nušviesti – kunigų, kurie, gelbėdami milijonus vaikų ir paauglių, aukoja savo gyvenimus, įvairiuose pasaulio kraštuose dirbdami iki išsekimo. Nežinau, ar New York Times susidomės:

kad aš asmeniškai 2002 m. per karą Angoloje užminuotais keliais autobusu iš Cangumbe gyvenvietės į Luenos miestą pervežiau dešimtis išbadėjusių vaikų, nes vyriausybė negalėjo to padaryti, o nevyriausybinės organizacijos neturėjo tam leidimo;

kad aš asmeniškai palaidojau dešimtis kitų vaikų, bandžiusių pasprukti nuo karo;

kad mes išgelbėjome tūkstančius gyvybių Moksiko regione, nes įkūrėme sveikatos centrą, vienintelį, egzistuojantį 90 000 kv. km plote, ir jame dalijome maistą bei augalų sėklas;

kad per pastaruosius 10 metų mes kūrėme mokyklas, kuriose suteikėme švietimą 110 000 vaikų;

Brangus Žurnaliste! Turbūt Tau nesukels susidomėjimo ir tai, kad kartu su kitais kunigais mes išgelbėjome nuo bado mirties 15 000 žmonių, rastų karo stovyklose po to, kai buvo sudėti ginklai, nes vyriausybės ir JTO skirtas maistas jų taip ir nepasiekė.

Turbūt Tau nepasirodys įdomi žinia, jog 75 metų amžiaus kunigas Roberto vis dar suranda Luandos gatvėse daugybę vaikų, apsinuodijusių cheminėmis medžiagomis, nes jų vienintelis pragyvenimo šaltinis – dalyvavimas ugnies spjaudymo spektakliuose; neįdomu, kad jis išgydo šiuos vaikus ir randa jiems būstą globos namuose.

Tai, kad mes išmokėme skaityti ir rašyti šimtus kalinių, žinoma, taip pat nebus dėmesio vertas faktas.

Ir jau bus visiškai neįdomu, kad daugybė kunigų, tokių kaip tėvas Stefanas, kuria jaunimo namus, kad juose galėtų apsigyventi skriaudžiami, mušami, prievartaujami vaikai bei jaunuoliai.

Ne didesnį susidomėjimą Tau sukels ir tai, kad 80-metis tėvas Majato nuolatos lanko skurdžių būstus ir kiekviename iš jų guodžia ligonius ir praradusius viltį.

Žinoma, menkavertė informacija bus ir tai, kad iš 400 000 pasaulio kunigų ir vienuolių 60 000 paliko savo tėvynę ir artimuosius tam, kad rūpintųsi žmonėmis raupsuotųjų prieglaudose, ligoninėse, pabėgėlių stovyklose, našlaičių namuose. Nereikšminga Tavo akyse, kad jie stengiasi pasirūpinti vaikais, apkaltintais raganavimu arba likusiais našlaičiais, nes jų tėvai mirė nuo AIDS. Kaip ir tai, kad jie išlaiko daugybę mokyklų ir profesinio rengimo centrų, skirtų vargšams, ir kad jie kuria priėmimo punktus užsikrėtusiems ŽIV virusu. Net neverta užsiminti apie tuos paprastus kunigus ir vienuolius, kurie visą savo energiją skiria darbui parapijoms misijose, kad motyvuotų žmones siekti geresnio gyvenimo ir paprasčiausiai mylėti – tai Tavęs visiškai nedomina.

Tavo akyse bevertė informacija bus ir tai, kad mano draugas tėvas Markas Aurelijus, gelbėdamas vaikus Angolos karo metu, juos pervežė iš Kalulo miesto į Dondo gyvenvietę, o pats buvo sušaudytas kelyje atgal;

kad brolis Pranciškus ir 5 katechetės žuvo avarijoje, kai važiavo į sunkiai pasiekiamus kaimus pavojingais keliais;

kad dešimtys misionierių Angoloje mirė nuo paprasčiausios maliarijos, nes trūko sanitarinių priemonių;

kad daugybė kitų žuvo užmynę ant minų, kai lankė tikinčiuosius (Kalulo miestelio kapinėse galite apžiūrėti pirmųjų kunigų, atvykusių į šį regioną, kapus: nė vienas iš jų nesulaukė 40-ies metų).

Žinoma, daug dėmesio nesukelsi, sekdamas paprasto ir „normalaus“ kunigo kasdienį darbą, aprašydamas jo sunkumus ir džiaugsmus, jo sekinantį ir tylų gyvenimą bendruomenės labui.

Iš tiesų, mes ir nesiekiame, kad apie mus skleistų kažkokią informaciją. Mes tenorime skelbti Gerąją Naujieną, tą pačią, kuri visiškoje tyloje ėmė sklisti Velykų naktį. Krintantis medis sukelia daugiau triukšmo nei augantis miškas. Keliama daugybė triukšmo dėl suklydusio kunigo, tačiau tūkstančiai, kurie atiduoda savo gyvenimus vargšams ir atstumtiesiems, Tavęs nedomina. Aš neturiu pretenzijos apginti Bažnyčios ir kunigų. Kunigas nėra nei didvyris, nei neurotikas. Jis yra paprasčiausias normalus žmogus, kuris su visa savo žmogiška prigimtimi nori sekti Jėzų ir jam tarnauti kitų žmonių asmenyse. Kunigai gali būti apgailėtini, dvasiškai skurdūs ir trapūs, kaip ir visi kiti žmonės. Bet jie taip pat gali būti dvasiškai gražūs ir didingi, kaip ir kiekviena žmogiška būtybė. Obsesyviai narstyti vieną žaizdą, pamiršus bet kokį geranoriškumą ir visumos vaizdą – tai suteikti karikatūrišką ir žeidžiantį katalikų kunigystės vaizdinį, o dėl to ir aš asmeniškai jaučiuosi įžeistas.

Tavęs, mielas žurnaliste, aš tik paprašysiu ieškoti tiesos, gėrio ir grožio. Neabejoju, kad Tau tai padės augti ir Tavo kilnioje profesijoje.

Vertė MRU Humanitarinių mokslų instituto docentas Povilas Aleksandravičius

Rekomenduojami video