Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Paštas anksčiau: arklių traukiami vežimai ir maišai laiškų

Su dotnuviškiu Henriku ŽEBRAUSKU susipažinome Dotnuvos miestelio šventėje. Garbaus amžiaus vyras žvalus ir greitai dėlioja mintis – nė nepamanyčiau, kad rugsėjo pabaigoje jis sutiko jau 96-ąjį gimtadienį. Pasikalbėti su ponu Henriku susitinkame jo bute Dotnuvoje. Čia iš svetainės atsiveria nuostabus reginys – visu grožiu matyti miestelio bažnyčios bokštai.

Ponas Henrikas visą gyveną pradirbo pašte: iš pradžių laiškininku, o paskui jam teko aukštesnės pareigos – pašto viršininko pavaduotojo, o kai viršininkas išeidavo atostogų, Henrikas visus pašto reikalus perimdavo į savo rankas. „Anksčiau paštas buvo labai reikalingas žmonėms. Išeiginę turėdavome tik pirmadieniais“, – senus laikus prisimena Henrikas ir negali atsistebėti, kaip kardinaliai paštas pasikeitė šiandien.

Iš ūkio – į paštą

Dirbti pašte Henrikas pradėjo 1950-aisiais, būdamas beveik 30 metų amžiaus.

„Tuo metu buvo naikinamas Dotnuvos valsčius ir steigiamas rajonas. Iki tol Truskavos seniūnijos Petkūnų kaime su tėvu ir broliais turėjome savo ūkį. Palikau darbą ten ir 1950 m. liepos 15 dieną, per savo vardadienį, pradėjau dirbti pašte. Iš pradžių mane priėmė į Kėdainius, o paskui perkėlė į Dotnuvą, nes čia reikėjo naujų darbuotojų“, – pasakoja vyriškis.

Pareigos keitėsi

Iš pradžių Henrikas dirbo laiškininku, bet tai truko tik porą mėnesių. Vėliau pašnekovas tapo atsakingas už registruotą korespondenciją, dirbo Perlaidų skyriaus operatoriumi, kontrolieriumi, kasininku, pašto viršininko pavaduotoju, pakeisdavo į mokymus išvykusius ar atostogų išėjusius kitų paštų viršininkus. „Viską pašte mokėjau nuo pradžios iki galo“, – šypsosi pašnekovas.

Tuo metu, kaip pasakoja Henrikas, Dotnuvos paštas priklausė Vilniui, o ne Kėdainiams. „Tada buvo daug tokių mažų rajonų, pavyzdžiui, Ramygalos, Ariogalos. Po devynerių metų pasikeitė tvarka ir juos panaikino“, – pasakoja vyras.

1950 m. ką tik Dotnuvoje dirbti pradėjusį Henriką, bažnyčios zakristijonas užfiksavo įsitaisiusį šventoriuje augusiame medyje. / Asmeninio archyvo nuotr.

1950 m. ką tik Dotnuvoje dirbti pradėjusį Henriką, bažnyčios zakristijonas užfiksavo įsitaisiusį šventoriuje augusiame medyje. / Asmeninio archyvo nuotr.

Tik vienas laisvadienis

Paštas anuomet dirbo įtemptu grafiku. Darbuotojai turėjo tik vieną laisvadienį – pirmadienį, kai neišeidavo spauda.

„Mes net sekmadieniais dirbome. Tiesa, tądien iki 12 val. Pirmadienį pailsėdavome, o antradienį vėl pradėdavome naują savaitę ir dirbdavome nuo 9 ryto iki 18 val. Dažnai tekdavo likti ir po darbo valandų, – dėsto Henrikas. – Pirmuosius devynerius darbo Dotnuvoje metus su žmona gyvenome Ąžuolaičiuose. Ji ten dirbo mokytoja. Vasarą į darbą važinėdavau dviračiu – buvo patogu, o žiemą tekdavo eiti pėsčiomis – 5 kilometrus!“

Veždavo arkliais, paskui sunkvežimiais

Siuntinius ir paštą veždavo pašto vagonai. „Traukinių stotis buvo vienas kilometras už Akademijos. Ten mes atiduodavome savo siuntinius, perlaidas ir atsiimdavome iš Vilniaus į mūsų rajoną atkeliaujančią spaudą, siuntinius, laiškus.

Tada žmonės rašydavo daug laiškų, siųsdavo daug sveikinimų, siuntinių. Švenčių metu pašto dėžutes tuštindavome po kelis kartus per dieną – prikraudavome maišą laiškų! Dabar laiškai brangūs, o tada juk buvo pigu siųsti atvirukus bei laiškus: atvirukai kainuodavo po penkias kapeikas, pašto ženklas – 40. Kariuomenėje tarnaujantiems artimiesiems žmonės siųsdavo pinigų. Daug siuntinių keliaudavo į Sibirą ištremtiems giminaičiams.

Pasikeisti siuntiniais turėdavome beveik su kiekvienu traukiniu. Jei nepasikeisi, galėjo liūdnai baigtis – netgi kalėjimas grėsdavo“, – nugąsdina Henrikas.

Iki traukinių stoties visus pašto siuntinius veždavo arkliu pakinkytu vežimu. „Kartais vienas arklys nepajėgdavo visko nutempti – tiek daug visko būdavo, – prisimena Henrikas. – Mat mūsų – Dotnuvos rajonui priklausė dar dešimt pašto skyrių: Akademijos, Šlapaberžės, Mantviliškio, Gudžiūnų, Kalnaberžės, Surviliškio, Krakių, Pašušvio, Ažytėnų ir Vosiliškio.

Iš tų kaimų paštų su arkliais pas mus kasdien atvažiuodavo. Jie pasiimdavo iš mūsų spaudą, siuntinius ir atveždavo savus.“

Vėliau susisiekimo priemonės tapo motorizuotos ir arklių traukiamus pašto vežimus pakeitė sunkvežimiai.

„Kai mūsų paštas tapo Kėdainių skyriumi, jau buvo modernesni laikai ir tada nebe su arkliais viskas keliaudavo, o sunkvežimiais. Atvažiuodavo pas mus, palikdavo laiškus, siuntinius bei visa kita, tada apvažiuodavo visus miestelius – iki pat Vosiliškio, atiduodavo ir susirinkdavo viską, o mes laukdami, kol sugrįš, ištuštindavome pašto dėžutes, sutvarkydavome perlaidas, pinigus, siuntinius, viską sudėdavome į maišą, užlakuodavome ir atiduodavome“, – visai kitokius laikus atgaivina Henrikas.

Jautėsi labai reikalingi

„Paštas buvo labai reikalingas žmonėms. Jie į paštą užsukdavo visokiais reikalais: nuo gimimo iki mirties. Tada žmonės juk telefonų neturėjo, todėl viskas vykdavo per laiškininkus ir paštą, – sako Henrikas ir prisimena, kaip sudėtinga anksčiau buvo dirbti. – Jei gaudavome mirties telegramą, tada ją reikėdavo nedelsiant pristatyti. Kartą tokią gavome per Naujųjų metų šventę. Iš Kėdainių atvažiavo sunkvežimis, pasiėmė mane ir važiavome į kaimą perduoti mirties telegramą. Užklimpome, todėl toliau ėjome pėsti, pasikvietėme tuos žmones, jie padėjo išstumti sunkvežimį, tada aš grįžau iki Dotnuvos, o jie toliau išvyko į Kėdainius.“

Vėliau, kai paštas persikėlė į kitą pastatą ir Henrikas apsigyveno tame pačiame pastate įrengtame bute, čia turėjo įvestą telefoną, kad skubiu atveju, pavyzdžiui, gavus mirties telegramą, darbuotojas po darbo ar per šventes žinotų, jog yra skubi žinia. Pristatymas kainavo 20 kapeikų už kilometrą.

Užsakinėdavo net užsienietiškus žurnalus

Norėdamas palyginti pasikeitusius laikus, Henrikas prisimena pašto darbą vaikystėje.

„Tada nebuvo jokių laiškininkų. Dirbdavo pašto viršininkas ir jo pavaduotojas. Mažai, kas spaudą anuomet užsakydavo, o ir ta, kurią užsakydavo, gulėdavo visą savaitę pašte iki sekmadienio, kol žmonės eidami iš bažnyčios užsukdavo ir pasiimdavo, dar ir kaimynams nunešdavo – jokie laiškininkai po namus nenešiodavo“, – savo vaikystės laikus mena Henrikas.

„Iš pradžių, dar prieš kolūkius ar pirmaisiais kolūkių metais, žmonės neturėjo pinigų, todėl jokios spaudos neužsakinėjo ir paštas sunkiai vertėsi. Paskui laikai pasikeitė. Kolūkiai tvirtėjo, žmonės ėmė geriau gyventi ir tada jau užsakydavo įvairios spaudos, žurnalų, kai kurie netgi užsienietiškų – vokiškų, lenkiškų. Tuo laiku niekas mėnesiui spaudos neužsakydavo – iškart ketvirčiui, pusmečiui, bet daugiausia visiems metams“, – pasakoja vyriškis.

Henrikas atidaro garbingai laikomą delno dydžio raudoną dėžutę. Čia sudėti trys medaliai. Du iš jų – vyriausybiniai apdovanojimai, kuriuos Henrikui įteikė vieni tuometinių aukščiausių šalies pareigūnų. / A. Barzdžiaus nuotr.

Henrikas atidaro garbingai laikomą delno dydžio raudoną dėžutę. Čia sudėti trys medaliai. Du iš jų – vyriausybiniai apdovanojimai, kuriuos Henrikui įteikė vieni tuometinių aukščiausių šalies pareigūnų. / A. Barzdžiaus nuotr.

Su apdovanojimais

Iš viso pašte Henrikas praleido tris dešimtmečius. Vyriškis sako, į paštą užsukantis ir dabar. Vis tik Henrikas negali atsistebėti, kokie maži dabar tapo pašto skyriai ir kiek juose nedaug beliko darbo – nepalyginsi su ankstesniais laikais, kai pašto darbuotojai pažinodavo kone visus apylinkių žmones.

Pašnekovo darbas pašte įvertintas gausybe garbės raštų. Henrikas ištraukia visą jų pluoštą. „Už gerą ir nepriekaištingą darbą“, – skelbia vienas. „Už pasiekimus vystant ir tobulinant ryšių priemones bei gerinant aptarnavimo kultūrą“, – byloja kitas.

Henrikas atidaro ir garbingai laikomą delno dydžio raudoną dėžutę. Čia sudėti trys medaliai. Du iš jų – vyriausybiniai apdovanojimai, kuriuos Henrikui įteikė vieni tuometinių aukščiausių šalies pareigūnų.

Nebėra su kuo draugauti

Henrikas liūdi, kad sulaukus garbaus amžiaus visai nebeliko su kuo bendrauti – beveik visi draugai iškeliavę Anapilin. Vyriškis rodo iš abiejų pusių prirašytą sąsiuvinio lapą. Jame daugiau nei 40 pavardžių. Tai visi Henriko draugai, kurių jau nebėra.

„Du broliai mirę, bendradarbiai mirę, pažįstami, netgi jaunesni už mane, ir tie mirę. Nesitikėjau taip ilgai išgyventi... – nutęsia vyras. – Turiu vieną dukrą, ji ne per stipriausios sveikatos. Žmona mirė prieš 23 metus. Ji buvo labai gerbiama ir mylima mokytoja. Išėjusią į pensiją ją nuolat lankydavo buvusios mokinės.“

Henriko žmona buvo darbšti moteris. Be galo atsidavusi darbui, todėl neskaičiavo savo sveikatos.

Pašnekovas su mokytoja dirbusia žmona. / Asmeninio archyvo nuotr.

Pašnekovas su mokytoja dirbusia žmona. / Asmeninio archyvo nuotr.

„Buvo tokie metai, kai reikėjo mokyti beraščius ir mažaraščius kaimo žmones, o tokių tuo metu buvo daug. Ji peršalo ir susirgo sąnarių uždegimu. Ilgainiui vaistai sugadino jai širdį, – pasakoja Henrikas. – Bet ji dirbo iki pat galo. Tik dvejus metus sanatorijoje praleido, o daugiau niekada biuletenio neimdavo. Būdavo, išgeria tabletę, pailsi ir vėl eina į darbą.“

Užtraukia dainų

Henrikas dienas leidžia skaitydamas knygas. Svetainėje ant stalo – šešių storų knygų bokštas. Labiausiai dotnuviškį domina istoriniai skaitiniai.

Henrikui patinka ir dainą užtraukti. Jis rodo sąsiuvinį, kuriame yra surašęs visas savo ir bičiulių dainuotas dainas. Kartkartėmis vieną kitą dainą Henrikas užtraukia ir dabar.

„Turi tris draugus. Visi jie už mane jaunesni. Vienas draugas – buvęs dotnuviškis, Vilniuje dirbęs prokuroru. Važiavome neseniai su juo į Truskavą ir mašinoje dainas traukėme“, – šypsosi Henrikas. Vyriškio ranka surašytame dainyne – ir Lietuvos himnas.

Nors Henriką sutikome Dotnuvos miestelio šventėje, bet jis sako renginiuose besilankantis retai: „Man jau per sunku.“

Technologijos atšaldė žmones

Henrikas pastebi, kad dabar pasaulis smarkiai pasikeitęs – žmonės gerokai susvetimėję.

„Viską daro technologijos. Anksčiau nebuvo telefonų, pasikalbėjimų tokių nebuvo, todėl žmonės draugavo, susitikdavo – daugiau tikro bendravimo būdavo. Pasidarydavome miežinio alaus, kartais ruginukės, vykdavo atlaidai, kaimynai eidavo vieni pas kitus.

Dabar jeigu mes neturėtume televizoriaus, tai eitume pas kaimyną pašnekėti, bet kiekvienas žiūrime naujienas per ekranus ir nebesusitinkame.

Žmonės atšalę vienas nuo kito. Technologijos tai pagadino“, – reziumuoja Henrikas.

 

Akvilė KUPČINSKAITĖ

 

www.rinkosaikste.lt

Rekomenduojami video