Sugrįžęs į Lietuvą vis dar jaučiu globos namų Ukrainoje kvapą.

Robertas van Vorenas

Specialiai „Valstiečių laikraščiui“

Netikėti vizitai

Įsivaizduokite, kad jūsų brolis nusprendžia vesti. Kad galėtų sukurti šeimą, jam reikia daugiau vietos bute, kurį po mirties jam ir jums paliko motina. Jis susiranda psichiatrą, kuris paskelbia jus neveiksniu, ir perkelia gyventi į socialinės globos namus. Brolis žada, kad tik laikinai, bet niekada neatvažiuoja jūsų pasiimti.

Arba įsivaizduokite, kad esate epilepsija serganti jauna moteris, ir psichiatras nusprendžia hospitalizuoti jus socialinės globos namuose. Jeigu kartą į juos patekote, jau nebeišeisite. Na ir kas, kad manote, jog galite visiškai savimi pasirūpinti ir gyventi savarankiškai. Arba, tarkim, esate našlaitė, ir tiesiai iš vaikų namų buvote perkelta į socialinės globos įstaigą. Vienintelis būdas iš jos ištrūkti – susirasti vaikiną, kuris sutiktų jus vesti, tačiau globos namų administracija riboja galimybes susitikinėti su vaikinais ir naudotis internetu, aiškindama tai siekiu jus „apsaugoti“. Tokios istorijos – ne prasimanymas. Nemažai daliai Ukrainos žmonių tai gyvenimo tikrovė.

Scanpix nuotr.

Jie užrakinti po visą šalį išsibarsčiusiuose socialinės globos namuose. Šiame didelių institucijų, dažnai paslėptų kaimo vietovėse, toli nuo didesnių miestų, gulaguose laikoma apie 51 tūkst. suaugusiųjų ir 6 tūkst. vaikų. Daugeliu atvejų juos galima pasiekti tik kratantis beveik neprižiūrimais keliais. Kai kuriems globos namams pasisekė: pro juos kartą ar du per dieną važiuoja visuomeninis transportas. O kai kurie yra visiškai izoliuoti nuo išorinio pasaulio.

Neseniai kartu su grupe tarptautinių ekspertų turėjau galimybę dalį jų aplankyti. Mes norėjome geriau suprasti gyvenimo juose kasdienybę ir pateikti Ukrainos Vyriausybei rekomendacijas, kaip reformuoti socialinės globos įstaigas.

Ši kelionė įvyko padedant Aukščiausiosios Rados Žmogaus teisių ombudsmenų biurui, du jo atstovai lydėjo mus visos jos metu. Tai suteikė galimybę apsilankyti ten, kur tik norėjome. Galėjome kalbėtis su globos įstaigų darbuotojais ir pacientais, galėjome įeiti į bet kurį pastatą, be to, apie mūsų vizitus nebuvo pranešama iš anksto. Kitaip tariant, mes netikėtai praverdavome tų namų duris ir pamatydavome gyvenimą tokį, koks jis buvo iš tikrųjų.

Pragaro prieangis

Mes išvydome visiškai nepagražintą tikrovę. Labai sunku apibūdinti jausmus, kuriuos patyrėme per savaitę trukusią akistatą su iš esmės nežmoniška sistema, kuri jau seniai turėjo būti likviduota. Ne, globos namų personalas nebuvo nemandagus, nesielgė blogai su pacientais. Priešingai: daugeliu atvejų mūsų matyti darbuotojai iš tikrųjų jais rūpinosi, stengėsi suteikti daugiau žmogiškumo nehumaniškai aplinkai, sunkiai dirbo, kad užtikrintų pagrindinius pacientų poreikius.

Scanpix nuotr.

Vis dėlto jie buvo lygiai taip pat užgožti institucijos šešėlio, kaip ir jų globotiniai. Jie jau nebegalėjo įžvelgti, kad tai, kas čia daroma, yra skirta ne gyvenimui, o veikiau negyvenimui, o kai kuriems globotiniams ta vieta tapo pragaro prieangiu.

Dauguma šių įstaigų direktorių, be jokių abejonių, buvo kompetentingi vadovai. Visgi kai kurie iš jų neturėjo jokio medicininio išsilavinimo ir valdė savo įstaigas taip pat, kaip kokią žemės ūkio bendrovę. Pacientai – tik objektai, kaip vaismedžiai ir augalai sodininkystės ūkyje.

Vienas direktorius savo įstaigoje net buvo įrengęs savotišką kalėjimą, į kurį uždarydavo pabėgti bandžiusius globos namų gyventojus ir tuos, kurie „nederamai“ elgdavosi su slaugytojomis. Mano supratimu, šių žmonių bandymai pabėgti iš tokios įstaigos veikiau liudijo apie jų sveiką protą.

Vienas pacientas, kuris tokiame kalėjime praleido trejus metus, skundėsi: „Aš esu laisvas žmogus, ne kalinys, kodėl turėčiau būti čia užrakintas?“ Vis dėlto jis kartu su kitais 27 vyrais taip ir liko gyventi po užraktu, be jokios perspektyvos kada nors persikelti į erdvesnes globos namų patalpas.

Iš visų mūsų sutiktų direktorių tik viena neslėpė jausmų kalbėdama apie savo globos namų gyventojų likimą, aiškiai suprasdama, kad daugelis iš jų apskritai neturėtų čia gyventi. Vienas iš jos darbuotojų tvirtai pareiškė, kad, jo manymu, 30 proc. pacientų neturėtų būti čia laikomi.

Scanpix nuotr.

Kai kurie kiti direktoriai veikiausiai bandė kovoti už tai, kad pacientai galėtų gyventi ne globos namuose, ir galiausiai pasidavė, arba buvo įtikinti darantys jiems gerą darbą. Man būtų įdomu, kaip jie jaustųsi, jeigu vienas iš jų artimųjų būtų hospitalizuotas jų vadovaujamose įstaigose.

Sovietinis palikimas

Praėjus 25 metams po Sovietų Sąjungos žlugimo, sovietinės psichiatrijos palikimas laikosi kuo puikiausiai. Jis beveik nepasikeitė. Sovietinės psichiatrijos praktikoje lėtinėmis ligomis sergantys žmonės turėjo būti atskirti nuo visuomenės – metus, dešimtmečius, o kartais visą likusį gyvenimą. Ukrainos atvejis taip pat patvirtina, kad sovietinė psichiatrija tebegyvuoja, nes tam tikri psichiatrai nusprendė, jog šie žmonės negali gyventi visuomenėje, jie turi būti hospitalizuoti. Būtent jie nustatė tokių pacientų diagnozes. Tačiau mes susidūrėme su nemažai atvejų, kurie vertė rimtai abejoti paskelbtomis diagnozėmis arba buvo visiškai akivaizdu, kad nebuvo jokios hospitalizacijos būtinybės.

Visi tokie atvejai, mūsų manymu, turėtų būti peržiūrėti, diagnozės dar kartą apsvarstytos, pageidautina nepriklausomoje Ukrainoje išsilavinimą įgijusių psichiatrų, kurie neturi įpročio štampuoti standartinių sovietinių laikų diagnozių, tokių kaip bet kokios formos šizofrenija ar „oligofrenija“.

Dabartinė socialinės globos namų sistema Ukrainoje yra tikra gėda, o faktas, kad tai tęsėsi ir 2016 metais, yra tiesiog skandalingas. Dešimčių tūkstančių Ukrainos žmonių teisės pažeidinėjamos kiekvieną dieną, o valstybė to nežino ir nemato, nes jie yra paslėpti, atstumti, panardinti į vegetacinę būklę, kai tuščiomis akimis stebi pro šalį slenkančias savo dienas.

Scanpix nuotr.

Ši kelionė mus nuliūdino ir supykdė. Ji paskatino kovoti, nes jos metu prisilietėme prie sutiktų žmonių gyvenimų. Mes matėme neviltį jų akyse, ir supratome, kad jei nieko nepadarysime, nebebus ko tikėtis.

Ukrainos premjerui Vladimirui Groismanui patarčiau padaryti tą patį, ką padarėme mes: sėsti į automobilį su stebėtinai motyvuotais ombudsmeno tarnybos darbuotojais ir iš anksto nepranešus atvažiuoti tiesiai prie paradinių vienų ar kitų globos įstaigos durų. Tai, kas dedasi jo paties šalyje, jis turėtų pamatyti savo akimis ir užuosti savo nosimi. Taip, Ukraina priklauso Europai, tačiau šie žmonės irgi priklauso europiečių šeimai. Ukrainos Vyriausybei atėjo laikas  prisiimti atsakomybę už šį siaubingą sovietinį palikimą.

P.S. Sugrįžęs į Lietuvą vis dar jaučiu globos namų Ukrainoje kvapą. Jį jaučia ir aplinkiniai žmonės. Esu kiaurai persmelktas išsivadėjusio neplautų kūnų ir drabužių kvapo. Nors šiose globos įstaigose mes iš viso praleidome ne daugiau nei keliolika valandų, tas dvokas spėjo įsigerti į mano švarką, džinsus, net į marškinius.

Ar galite įsivaizduoti, kaip turėtų jaustis ten dirbantys ir ypač ten nuolat gyvenantys žmonės? Dvokas turėjo įsigerti jiems į odą, prasismelkti į kūną. Jo neįmanoma atsikratyti, neįmanoma nuo jo pabėgti. Tai yra visiškas susiliejimas su institucija – tu kvepi socialinės globos namais, jie prasismelkė tau į venas.