„Meno kūrinys yra ant mano nugaros, esu tik jį nešiojantis vyras“, – teigia 40-metis T. Steineris, buvęs tatuiruočių salono Ciuriche vadybininkas. Prieš dešimtmetį jis sutiko belgų menininką Wimą Delvoye, išgarsėjusį savo kontraversiškais kūriniais ant kiaulių. Menininkas ieškojo žmogaus, kuris sutiktų leisti ištatuiruoti savo kūną. T. Steineris sutiko. Jis ramiai aiškina, kad jo nugaros oda priklauso kolekcininkui iš Vokietijos ir kad jo nugara yra laikini meno kūrinio rėmai.

Po 40 valandų trukusio tatuiravimo Mergelės Marijos paveikslas, kuriame ir meksikietiško stiliaus kaukolė, paukščiai, gėlės, kinų stiliaus žuvys, ant kurių joja vaikai, papuošė visą vyro nugarą. T. Steineris sako, kad, jo nuomone, tai didžiulis meno kūrinys, tačiau tatuiruočių meistrai, pasak jo, nepelnytai nuvertinami.

Meno kūrinys ant vyro kūno parduotas už 150 tūkst. eurų, trečdalis sumos atiteko T. Steineriui. Vis dėlto tai, kad vyras sutiko po mirties atiduoti odą įrėminti, kelia dideles diskusijas. Dalis meno kritikų tvirtina, kad tai makabriška. Kiti teigia, kad Japonijos kultūroje seniau taip būdavo išsaugomos ant kūno pieštos tatuiruotės.

Pagal sutartį T. Steineris turi bent tris kartus per metus eksponuoti savo nugarą meno galerijose. Vyras prisipažįsta, kad jam ramiai sėdint meno galerijose, daugelis lankytojų jį palaiko skulptūra ir smarkiai nustemba supratę, kad jis – gyvas žmogus. Pirmoji paroda, kurioje dalyvavo Steineris, įvyko 2006-aisiais Ciuriche, pernai minėdamas tokio savo darbo dešimtmetį, vyras dirbo ilgiausioje kada nors trukusioje ekspozicijoje Tasmanijoje – galerijoje jis praleido šešias dienas iš eilės po penkias valandas. Kūrinys ant vyro nugaros jau eksponuotas tokiose vietose, kaip Šiuolaikinio meno mugė Šanchajuje ar Paryžiaus Luvre.

D. Trumpo sprendimai nepriimti ir meno pasauliui

Po netikėtai priimto JAV prezidento Donaldo Trumpo dekreto uždrausti į JAV atvykti septynių šalių – Irano, Irako, Libijos, Somalio, Sudano, Sirijos ir Jemeno – piliečiams, meno ir kultūros institucijos Jungtinėse Valstijose dėl šio sprendimo greičiausiai teks atšaukti dalį ilgai planuotų renginių.

Pasak Metropoliteno meno muziejaus Niujorke, susitikimai su mokslininkais iš įvairių šalių ir bendradarbiavimas su įvairių kultūrų atstovais yra vienas pagrindinių muziejaus darbo principų, todėl daliai jo projektų iškilo grėsmė.

Teigiama, kad dėl naujojo JAV prezidento dekreto muziejus nebegalės, pavyzdžiui, su Irako ir Irano kolegomis planuoti archeologinių kasinėjimų, taip pat greičiausiai bus sustabdytas ir kartu su Irano muziejumi rengiamas leidinys apie istorinį Nišapūro miestą.

JAV spauda taip pat rašo, kad šis draudimas paveiks ne tik vieną didžiausių meno muziejų pasaulyje, bet ir kitas institucijas visoje šalyje. Pavyzdžiui, Mineapolyje Volkerio meno centras rugsėjį numatęs Irano menininko Nairy Baghramiano pasirodymą, o Los Andželo amatų ir liaudies muziejus neseniai atidarė parodą apie Iraną, tačiau ekspoziciją planuota išplėsti darbais iš Irano – juos turėjo pristatyti kolegos iš šalies, kurios piliečiai JAV nepageidaujami.

Maža to, paaiškėjo, kad greičiausiai į Oskarų apdovanojimų ceremoniją dėl naujų suvaržymų nebegalės atvykti keletas kūrėjų, pavyzdžiui, Oskarams filmo užsienio kalba kategorijoje nominuotos juostos „The Salesman“ („Pardavėjas“) režisierius Asgharas Farhadi. Jis – Irano pilietis.

A. Farhadi – jau ne kartą užsienyje pripažinimo sulaukęs režisierius. 2012 m. jo filmas „Separation“ („Atsiskyrimas“) jau pelnė Oskarą. Režisierius pareiškė, kad šių metų Kino akademijos ceremonijoje, net jei jam ir būtų suteiktas leidimas atvykti, tikrai nedalyvaus.

Marselio Metelzyfeno dokumentinio filmo „Watani: My Homeland“ pagrindinė herojė sirė Hala Kamil taip pat negalės dalyvauti Akademijos apdovanojimų ceremonijoje, nes ji turi Sirijos pasą ir Vokietijos pabėgėlio statusą. H. Kamil jau ne kartą lankėsi JAV, o praėjusių metų rugpjūtį netgi kalbėjo Jungtinėse Tautose.

Dėl šio D. Trumpo sprendimo Kurdų kino režisierius Huseinas Hasanas taip pat atsisakė dalyvauti kitą mėnesį vyksiančiame Majamio kino festivalyje, kuriame jis turėjo pristatyti filmą „Reseba – the dark wind“. Ironiška, tačiau planuojamo rodyti filmo pagrindinė idėja – ne visi musulmonai teroristai.

D. Trumpo sprendimą uždrausti į šalį patekti septynių musulmoniškų šalių piliečiams pasmerkė didelė dalis meno pasaulio.

Kinai bando atkurti savo porceliano tradicijas

Per šimtmečius labiausiai vertinamas porcelianas atkeliaudavo iš Kinijos Dzingdedženo dirbtuvių. Kūriniai papuošdavo persų, mongolų, prancūzų rūmus. Kai kuriems pirkėjams patikdavo mėlynai baltos porcelianinės vazos ir indai, kitiems – žalsvi įvairiausių formų dubenys. Porcelianas tapo didžiausiu Kinijos eksportu ir vienu didžiausių kinų šilko varžovų.

Čingų dinastijos žlugimas, karas ir XX a. revoliucijos sugriovė porceliano meistrų kultūrą. Dabar grupė kūrėjų iš porceliano bando atgaivinti kadaise klestėjusią Kinijos tradiciją nuo pat jos šaknų. Nemažai jaunų žmonių grįžta į Pietų Kinijoje esantį Dzingdedženą mokytis senovinių kinų porceliano gamybos technologijų. Naujieji meistrai tikisi pasipelnyti iš atgimstančios porceliano kūrybos, nes per pastaruosius dešimtmečius sustiprėjo ir išaugo Kinijos vidurinioji klasė, tad ir porceliano gamyba yra kur kas paklausesnė.

Pastaraisiais metais į Dzingdedženą atvyksta daugybė jaunų kinų ir užsienio studentų. Miestelis gali pasiūlyti įvairių sričių ir technikų mokytojų. Čia netgi jauni porceliano kūrėjai vadinami dzingpiao. Tokį vardą po ilgų dešimtmečių pertraukos vėl gali gauti mokiniai, lankantys 2005 m. atnaujintą porceliano dirbtuvių centrą, kuriame dėsto skulptoriai ir keramikai. 2008 m. Dzingdedžene vėl ėmė veikti atviras šeštadienio meno dirbinių turgus. Tai nauja galimybė menininkams parduoti savo kūrinius.

Dzingdedženas laikomas porceliano meistrų Meka, todėl vis labiau atsigaunant senosioms tradicijoms, dalis aukšto lygio keramikų iš tokių šalių, kaip Taivanas ar Jungtinės Valstijos, nusprendžia vykti dirbti į šį Pietų Kinijos miestą.

Dzingdedžene keramika buvo kuriama nuo pirmųjų Kinijos dinastijų laikų. Tačiau per Tangų dinastijos valdymo metus (618–907 m.) Dzingdedženo porcelianas išgarsėjo visame pasaulyje. Per šimtmečius Kinijoje griuvo senos ir iškilo naujos dinastijos, tačiau visi imperatoriai į rūmus liepdavo pristatyti gražiausių porceliano dirbinių iš Dzingdedženo. Kūriniai iš šio miesto visada garsėjo autentiškumu ir ilgainiui pelnė pasaulio pripažinimą.

Šiandien senieji Dzingdedženo porceliano dirbiniai yra vieni brangiausių Kinijoje sukurtų meno kūrinių. Pavyzdžiui, 2014 m. vienas Honkongo milijonierius aukcione įsigijo Mingų dinastijos laikais sukurtą porcelianinį puodelį už daugiau nei 36 mln. dolerių.

Kai 1949 m. komunistai atėjo į valdžią, Dzingdedženas išgarsėjo ne dėl porceliano, bet dėl čia kuriamų milžiniškų lyderių statulų, tinkančių propagandos sistemai. Tačiau pastaruoju metu miestelis vis labiau bando atgaivinti savo tikrąjį, dar nepamirštą veidą.